Pasikeitusiame pasaulyje 1939-1940 metų įvykiai nebepasikartos

Buvęs Lietuvos ambasadorius Izraelyje, dabar – Norvegijoje, per knygos pristatymą Vilniuje pabrėžė, jog iš daugiau nei šešių dešimčių metų senumo įvykių reikėtų padaryti išvadas ir nekartoti kai kurių klaidų. Tačiau DELFI paklaustas, ar netolimoje ateityje istorija gali vėl pasisukti taip, kad Lietuva atsidurs panašaus pasirinkimo, kokio sulaukė 1940 metų birželį, kryžkelėje, atsakė taip nemanantis.

„Sakyčiau, kad dabar taip teigti būtų pernelyg drąsu, - kalbėjo istorikas. – Mes esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, Vakarų Europa nėra įvelta į karą su kažkuo labai grėsmingu, nėra taip, kad mumis niekas nesidomi. Jei atsiras valstybė, kuri sužaistų tokį žaidimą, kaip 1940-aisiais su mumis sužaidė sovietai – fiktyvūs rinkimai į Liaudies Seimą, fiktyvi Vyriausybė, dabar tai bus neįmanoma. Yra viešumas, televizija. Vien dėl to tokios istorijos neįmanomos.“

A. Eidintas pažymėjo esąs tikras, kad Lietuva, nors ir nebūdama itin svarbia tarptautinės politikos veikėja, sulauktų didžiųjų valstybių dėmesio: „Yra ES, gynybinė organizacija. Manau, kad tokie dalykai atkrinta. Reikia sulaukti ypatingos pasaulinės krizės, kad kažkas panašaus pasikartotų.“

Priminus anuometinius politikų ginčus, kaip elgtis pasaulinio karo bei didžiųjų kaimynių nesutarimų akivaizdoje, ir dabartines valdžios veikėjų nesutarimus, diplomatas patikino neįžvelgiantis paralelių. Anot jo, kiekvienos šalies viduje esama politinių srovių, besikaunančių dėl valdžios, o 1939-1940 metais esą ne vidaus politinės kovos nulėmė, kad Lietuva atsidūrė sovietų įtakos zonoje.

A. Eidintas nepanoro spėlioti, kaip galėjo klostytis istorija, jei bent vienas iš esminių Lietuvos politikų sprendimų būtų buvęs kitoks, tačiau pripažino, kad kitoks įvykių scenarijus vargu ar būtų buvęs įmanomas. „Nemanau, kad galėjo būti kitaip. Alternatyvų buvo, bet jos priklausė nuo Maskvos. Siūlėme bendrą karinę vadovybę, bendrus veiksmus prieš agresorių. Bet jie atsakė, padarė, ką norėjo“, - priminė istorikas.

Istorinių įvykių fone – karininko ir agentės meilė

Lietuvos valstybingumo praradimo aplinkybes, diplomatų, karo žvalgybos ir saugumo pastangas išlaikyti šalies nepriklausomybę A. Eidintas analizuoja šiomis dienomis pasirodžiusiame istoriniame romane „Ieškok Maskvos sfinkso“.

Šis žodžių junginys buvo paminėtas Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus Edvardo Turausko instrukcijoje diplomatams, gimusioje po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo, kai buvo nežinia, kaip tai paveiks Lietuvą. Dokumente buvo liepiama stengtis sužinoti tikrąją susitarimų esmę ir itin domėtis neaiškią politiką vykdančia Sovietų Sąjunga. Mat jos užsienio politika atrodė kaip Egipto piramides sauganti būtybė liūto kūnu ir žmogaus galva – beveidė ir neaiški.

Istoriniame romane prisimenami lemtingi Lietuvos valstybei 1939-1940 metai: slaptieji nacių Vokietijos ir stalinistinės Sovietų Sąjungos sutarčių protokolai, primesta Savitarpio pagalbos sutartis, klastingi kaltinimai karinės sąjungos sudarymu, ultimatumas, okupacija ir aneksija. Dramatišką kūrinio siužetą sudaro Vyriausybės, saugumo institucijų, diplomatų pastangos, dažnai desperatiškos, išsaugoti valstybingumą bei nepriklausomybę.

Pasak istoriko, sovietmečio cenzūra taip iškraipė ir nuslėpė tuometinių procesų faktus, kad tai tapo vienu mistiškiausių Lietuvos istorijos etapų. Net Vakaruose ir Maskvoje esą dažnai nesuprantama, kas iš tiesų tuo metu įvyko.

Istorinių įvykių fone užsimezga pagrindinio veikėjo – kontržvalgybos leitenanto Vytauto Kundroto ir saugumo agentės Stasės Trakimaitės meilė. Pasak autoriaus, tokių artimų santykių tarp vieno Lietuvos karininko ir slaptos agentės iš tiesų būta.

„Nebe tie laikai, kad žmonės skaitytų gryną dokumentiką“, - taip autorius paaiškino, kodėl nerašė grynai istorinės studijos. Tačiau pabrėžė, jog būdamas istorikas vengė pernelyg nukrypti į fikciją.

Savą 1939-1940 metų viziją A. Eidintas atkuria remdamasis istorine literatūra, amžininkų atsiminimais, dokumentais ir archyvine medžiaga. Jis teigė parašęs vyrišką romaną, mat daugiau dėmesio skyrė tikslumui, o ne psichologiniams veikėjų portretams ir ieškojimams, ką slėpė dokumentai bei žmonių atsiminimai.

Knygą iliustravo pats

Anot A. Eidinto, istorinis romanas yra ne vienerių metų darbas, kuriam buvo aukojamas laisvalaikis, atostogos ir ankstyvi rytmečiai. Medžiagą šiai knygai autorius rinko seniai, dar nuo tada, kai Aukščiausioje Taryboje buvo įkurta komisija Molotovo-Ribbentropo paktui įvertinti, o speciali istorikų grupė rinko istorinę medžiagą.

„Tai buvo sudėtingas laikotarpis ir sudėtinga tema, nes buvo aišku, kad niekas laimingai nesibaigs. 1940 metų birželis – nelaimingiausias Lietuvai XXI amžiuje“, - kalbėjo diplomatas.

Vengti faktų interpretavimo diplomatą vertė ir tai, kad dar esama nemažai istorinių įvykių liudininkų, kurie turi savo požiūrį. „Etikečių nesegu, nes nežinau, kaip pats būčiau pasielgęs“, - knygos pristatyme sakė A. Eidintas.

Be to, ir taip solidžios apimties – beveik 600 puslapių – knygą veikėjų išgyvenimų aprašymas esą būtų dar labiau prailginęs, gal net iki dviejų tomų.

Anot žurnalisto Rimvydo Valatkos, istoriko ir rašytojo kova knygoje „Ieškok Maskvos sfinkso“ baigėsi lygiosiomis. Tačiau A. Eidintas teigė manąs, kad pastarasis pralaimėjo, mat girdėjo, jog kai kuriems skaitytojams norėtųsi dar laisvesnio faktų traktavimo.

„Kiek laiko sugaišau ieškodamas vien cigarečių pavadinimo. Reikėjo visus laikraščius versti, kol radau“, - prisiminė istorikas, konkrečiais pavyzdžiais patvirtindamas, jog siekė kuo didesnio tikslumo.

Tačiau, pavyzdžiui, knygoje minimos arbatinės „Mandragora“ pavadinimą A. Eidintas išgalvojo. Kavinei jis suteikė prie Viduržemio jūros ir Himalajuose augančios žolės, kuri Viduramžiais laikyta magišku vaistu, pavadinimą.

Beje, istorikas pats iliustravo istorinį romaną nuotraukas primenančiais piešiniais – kaip pats prisipažino, „iš biednumo“. Mat profesionalaus dailininko paslaugos būtų kainavusios bent 7 tūkst. litų, o tai knygą būtų pabranginę maždaug dešimčia litų. Be to, į istorinius dokumentus neįsigilinęs menininkas galbūt nebūtų galėjęs tinkamai perteikti kai kurių vaizdų.

A. Eidintas spėjo polinkį į piešimą paveldėjęs iš tėvo, tačiau specialiai savo sugebėjimų neugdęs. „Pamatysite – blogai ten su kai kurių piešinių kompozicija“, - juokėsi istorikas.

„Ieškok Maskvos sfinkso“ – ne pirma diplomato knyga. Jis yra išleidęs knygas apie prezidentus Antaną Smetoną ir Aleksandrą Stulginskį, ambasadoriaus darbą, holokaustą.