Eidama karštais vakar pasibaigusio čempionato pėdsakais, „Ekstra“ bando išsiaiškinti, kodėl Lietuvos krepšininkai nekovojo dėl medalių, o tik dėl 7-osios vietos. Interviu su naujuoju Permės „Ural-Great“ (Rusija) krepšininkų treneriu, praeityje legendiniu Lietuvos krepšininku Rimu Kurtinaičiu, kuris visada atvirai sako tai, ką galvoja.
- Mūsų rinktinė kovojo dėl septintos vietos, kurią užėmė 1998 metų pasaulio čempionate. Ar verta už tai dabar ją tik kritikuoti?
- Kitos šalies atstovams gal tai būtų fantastiškas laimėjimas. Bet ne Lietuvai.
Pernai Europos čempionate neapgynėme nugalėtojų titulo, buvome penkti, bet mūsų krepšininkų niekas taip nekritikavo kaip dabar. Argi reikėjo tikėtis stebuklo, kad su 28 klaidomis per rungtynes su ispanais mūsų vyrai juos nugalėtų ir papultų į pusfinalį? Panašiai tiek kartų klydę, mano nuomone, jie ir taip nemažai pasiekė – sugebėjo aštuntfinalyje įveikti net italus.
- Tačiau ketvirtfinalis buvo dar svarbesnis etapas – tik žingsnis nuo išsvajoto stipriausių rinktinių ketverto. Ar šio barjero nepavyko peržengti dėl to, kad ispanai buvo labai stiprūs, o lietuviai daug silpnesni?
- Stebint šias rungtynes, susidarė įspūdis, kad aikštėje žaidė skirtingo kalibro komandos: galingi, gerai susižaidę ir savimi pasitikintys ispanai ir besiblaškantys, nuolat klystantys ir nežinantys, kaip žaisti mūsiškiai. Nors prieš ketvirtfinalį iš mūsų stovyklos girdėjosi kovingi balsai ir pažadai neleisti varžovams atsirevanšuoti už jų pralaimėjimą 2003 metų Europos čempionato finale, tačiau jau po pirmojo kėlinio viskas buvo aišku.
Žaidimą sugriovė rekordinis klaidų skaičius, kurio neįmanoma paaiškinti jokia sveika logika. Kaip galima įveikti galingą Ispanijos rinktinę, suklydus net 28 kartus? Lygindamas prisimenu, kad mano laikų Kauno „Žalgiris“ nugalėdavo ispanų klubus vienu tašku, suklydęs vos 6 kartus. Kai padarydavome 8 klaidas, pralaimėdavome vienu tašku. Šią vasarą Europos jaunimo čempionate, kuriame nesėkmingai pasirodė mano vadovaujama rinktinė, likusi septintojoje vietoje, ispanus pranokome keturiais taškais. Tačiau suklydome irgi tik keturis sykius.
Ne tik aš, bet ir daugybė žmonių nelabai supranta, ko siekta ketvirtfinalio rungtynėse. Jei pergalės, tada kodėl Arvydas Macijauskas, kurio pagrindinis darbas medžioti taškus, buvo įleistas į aikštę tik tada, kai atsilikome net 15 taškų. Kodėl ne pagrindiniame penkete? Kai šiam puikiam snaiperiui užkraunamos papildomos funkcijos, jų nepakelia ir nesurenka savo taškų normos, todėl išeina iš aikštės su nuliu, kaip atsitiko per rungtynes su ispanais. Todėl nereikia stebėtis, jog buvo pralaimėta net 22 taškais.
Jei bandyta pirmiausia apsiginti, tai nepasiteisino iš pradžių pasirinkta aikštės gynyba. Negaliu paaiškinti, kodėl Mindaugas Žukauskas ėmė žaisti nuo rungtynių pradžios. Nors lietuvių komandos kapitonas garsėja gera gynyba, Juanas Carlosas Navarro jautėsi lyg žuvis vandenyje ir tritaškiais sušaudė mūsų krepšį. Nelabai supratau, kodėl pagrindiniame penkete žaidė Linas Kleiza ir Mantas Kalnietis. Nors jie – talentingi jauni krepšininkai, bet kol kas ne lyderiai, kurie sugeba pakreipti komandos žaidimą jai naudinga linkme. Tikra avantiūra buvo tikėtis, kad jiems nusiseks žaidimas su supergalinga Ispanijos rinktine. Tačiau čia jau ne žaidėjų problema, kad taip atsitiko.
- Manote, jog rinktinės strategas Antanas Sireika prašovė dėl sudėties?
- Kaip Antano kolegai, man neetiška vertinti jo darbą. Visada sakoma, jog po pergalės laimi visa komanda, o po pralaimėjimo atsiima tik treneris. Dabar lengva kritikuoti Antaną Sireiką, kai rezultatas jau aiškus. Todėl visai nesirengiu to daryti, tačiau irgi turiu savo nuomonę, kodėl iškritome iš kovos dėl planetos čempionato medalių.
Anądien vienos radijo stoties žurnalistas manęs paklausė, kaip vertinu visų nuomonę, kad turėtų būti pakeistas Antanas Sireika. Nežinau, kas tie „visi“, tačiau spėju, kad radijo klausytojai, kurie yra ištikimi krepšiniui ir gerai jį supranta. Atsakiau, kad pats treneris turi teisę apsispręsti ir kad jam nereikia bijoti teisingos kritikos ir atsakomybės. Kai treneris mano, jog tik jis vienas išmano reikalą, o kiti aplinkui nesupranta, tai – jo problema.
Niekas nelinkėjo blogai žaisti mūsų rinktinei ir nesitaiko į jos stratego vietą. Nereikia įtarti, kad veikia slogus užnugaris ir kažkas tik laukia nesėkmės. Žmonės atvirai reiškia nuomonę ir reikia ją gerbti, jei ji ir kritiška. Sirgaliai pirko brangius bilietus į Japoniją, nesitraukė nuo televizorių ekranų Lietuvoje, nes visa širdimi palaikė mūsų rinktinę.
- Gal vieta stipriausių ketverte buvo nepasiekiama ir dėl dabartinės mūsų rinktinės meistriškumo lygio?
- Taip nemanau. Buvo galima užimti aukštesnę vietą, gal net prizinę, nes ko nors stebuklinga nepademonstravo daugelis komandų. Australai žaidė klaikiai, prancūzai – be savo lyderio Tony Parkerio. Brazilai ir ypač italai galėjo irgi daugiau pasiekti. Stebint rungtynes per televiziją, man neatrodė, jog pasaulio čempionato lygis buvo labai aukštas. Labai gerą krepšinį demonstravo tik JAV, Argentinos ir Ispanijos rinktinės. Taigi buvo likusi viena vakansinė vieta į pirmąjį ketvertą, kurią galėjo užimti ir mūsiškiai. Tačiau jiems pirmiausia reikėjo stipriai sumažinti klaidų skaičių ir žaisti tikrą, akiai patrauklų krepšinį, o ne kaip papuolė.
Toks vaizdas susidarė man, kaip treneriui ir buvusiam krepšininkui. Tai rodo ir rungtynių statistika. Jei vienas žaidėjų bandė imtis iniciatyvos, kiti keturi stovėjo ir žiūrėjo, nes nežinojo, ko griebtis. Taip atsitinka, kai stinga komandinio žaidimo kombinacijų, kurias krepšininkai turi numatyti kaip šachmatininkai – keliais ėjimais į priekį. Todėl nereikia stebėtis, kad jau pirmosiose rungtynėse su turkais Arvydas Macijauskas, pasipiktinęs chaotišku žaidimu, treneriui pasakė: „Tvarkykite komandą“.
A.Macijauskas šiame čempionate išvis užsiėmė ne savo funkcijomis, nes jų kiti neatliko. Arvydą reikia ne kritikuoti, o tik pagirti, kad dar taip sužaidė. Jis – ryškus atakuojantysis gynėjas ir gali įmesti 30 taškų per kiekvienas rungtynes, jei jam partneriai laiku perduoda kamuolį ir pastato užtvaras. Mūsų rinktinėje nestigo ir kitų snaiperių, tritaškius kažkodėl mėtė ir broliai Lavrinovičiai, nors jie turėjo sudaryti geras progas metikams. Aukštaūgiai dažnai žaidė kaip atakuojantieji gynėjai, o A.Macijauskas ir kiti mažieji krepšininkai – kaip vidurio puolėjai. Viskas susimaišė, tokį atvirkštinį variantą sunku paaiškinti.
Visada reikia laikytis žaidimo plano, jei nesiseka, skubiai keisti taktiką. Tačiau reikia ją turėti. Kai skurdus komandos žaidimo bagažas, klaidų negali išvengti net aukšto meistriškumo žaidėjai.
Tačiau nei dirbdamas Kūno kultūros ir sporto departamento generaliniu direktoriumi, nei pastaraisiais metais treneriu, neprisimenu, kad Antanas Sireika krepšinio trenerių taryboje ar kituose posėdžiuose būtų atskleidęs savo krepšinio koncepciją. Visada kalbėjo jo asistentas Gintaras Krapikas. Dabar irgi būtų įdomu sužinoti, kokia taktika buvo numatyta prieš kiekvienas pasaulio čempionato rungtynes. Suprantu, ko siekia Dušanas Ivkovičius, Ettore Messina, Jonas Kazlauskas, bet nesuprantu Antano Sireikos rungtynių plano, nors su juo esame ir draugai, ir kolegos, o aš gyvenu tik krepšiniu. Pasakyti, kad mūsų vyrai yra kovingai nusiteikę, o varžovai – stiprūs, bet įveikiami, ar panašias frazes – ne krepšinio specialisto paaiškinimas.
- Klaidos nedaromos specialiai ir jos neatsiranda iš niekur. Jei mūsų rinktinei būtų atstovavę geriausi krepšininkai, dabar gal gyventume euforija?
- Mes tik verkiame, kad nesurenkame stipriausios sudėties, bet ir nieko nedarome, kad ją surinktume. Mūsų lyderių abstraktūs žodžiai, kad jie pervargę, – ne atsakymas ir ne pasiteisinimas. Reikia klausti ir pačių žaidėjų, ir Lietuvos krepšinio rinktinės rėmimo fondo su Algimantu Paviloniu priešakyje. Šis fondas perėmęs visų rinktinių komplektavimą, varžybų organizavimą, o Krepšinio federacija kaip ir nustumta į šalį. Jei fondas sau ant pečių užsikrovė tokią atsakomybę, jis turi konkrečiai paaiškinti, kodėl krepšininkai vengia rinktinės. Jis turi prisiimti atsakomybę ir už tai, kad nacionalinė komanda nepateko tarp keturių stipriausių planetos rinktinių ir neįvykdė federacijos užduoties.
Bet ar prisiims, ar turės drąsos nurodyti tikrąsias priežastis, kodėl taip atsitiko, ir ką nors pakeisti? Ar vėl bus sakoma, jog Lietuvai gerai ir neprizinė vieta. Tokia pasaka galėjo būti sekama praėjusio amžiaus pradžioje, bet ne dabar.
Aš žodžių nevyniojau į vatą ir viešai pasakiau, jog dėl nesėkmės Europos jaunimo čempionate pats, kaip rinktinės strategas, esu labiausiai kaltas, ir atsistatydinau iš šių pareigų. Net nebandžiau teisintis, jog į mano treniruojamą komandą negalėjo atvykti Martynas Andriuškevičius, todėl nekovojome dėl medalių. Užduotis liko neįvykdyta, todėl pasakiau vaikinams, kad jie gali žaisti savo malonumui, nes nematau didelio skirtumo tarp penktosios ir aštuntosios vietų.
Per dvidešimt metų, kuriuos praleidau atstovaudamas „Žalgiriui“, buvusios SSRS ir nepriklausomos Lietuvos rinktinėse, išsiugdžiau nugalėtojo charakterį. Todėl man visose varžybose egzistuoja tik viena vieta – čempioniška.
Jonas Kazlauskas irgi nebandė pasiteisinti dėl fiasko 2001 metų Europos čempionate, kuriame mūsų vyrai nepasiekė net ketvirtfinalio. Jis vyriškai prisiėmė kaltę ir pasitraukė iš rinktinės trenerio pareigų, nors jo sutartis galiojo ketverius metus.
Sakyti, jog Lietuvai gerai penktoji ar aštuntoji vietos, – vadinasi, apsimesti. Krepšinio valstybei reikia kelti aukščiausius tikslus ir nebandyti nuo jų atsiriboti dar neprasidėjus varžyboms. Antra vertus, sovietiniais laikais buvo kalama į galvą, kad sportas – ne politika, nors visi žinojo, kad tai – gryna neteisybė. Todėl jei norime per krepšinį daryti pozityvią mūsų valstybės politiką, turime siekti aukščiausių tikslų ir su geriausiomis pajėgomis – mūsų krepšinio žvaigždėmis ir geriausiais treneriais. Rinktinėje pribrendo reformos.
Šiandien "Ekstroje" skaitykite: V.Pociūno mirtis: kas atsakingas? V.Uspaskichui grūmoja ir Rusijos cerkvė
