V.Pociūno mirtis tapo išbandymu ir Lietuvos diplomatijai. Ir teisėsaugos institucijoms. Nors šalies premjeras spinduliavo vidine ramybe, o užsienio reikalų ministras bei generalinis prokuroras atsisakė bet kokių komentarų, netilo vis garsesni reikalavimai pradėti išsamų V.Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją ir jo mirties aplinkybių tyrimą.
Politinio dviveidiškumo pavyzdį pademonstravo ir todėl pasipiktinimą tarp V.Pociūną pažinojusių žmonių ir kolegų sukėlė Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus Arvydo Pociaus žodžiai, kuriais jis išsakė apgailestavimą Lietuvai netekus vieno labiausiai patyrusių ir geriausių specialistų. Galbūt ir nereikėtų abejoti A.Pociaus nuoširdumu, tačiau daug žmonių puikiai žinojo, kad būtent VSD vadovybės pastangomis V.Pociūnas buvo priverstas išvykti į Baltarusiją.
Šiomis aplinkybėmis susidomėjo keli Seimo nariai, o Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis pareikalavo, kad aukščiausios šalies valdžios institucijos - Vyriausybė ir Seimas - ištirtų padėtį Valstybės saugumo departamente, išsiaiškintų aplinkybes, kuriomis V.Pociūnas buvo išsiųstas į diplomatinę tarnybą Baltarusijoje.
Tikimasi, kad būtent atsakymas į šį klausimą padėtų bent iš dalies atsakyti į klausimus, kas pasiuntė V.Pociūną į mirtį, o gal net padėtų išvengti naujų aukų ateityje. Jau vien dėl to, kad iki šiol asmenys į tokias svarbias pareigas buvo siunčiami net be specifinių būtinų mokymų, o nuvykę į vietą būdavo paliekami likimo valiai.
Nors VSD vadovai V.Pociūną laikė vienu labiausiai patyrusių darbuotojų, darbui ambasadoje reikia visai kitokios profesinės patirties nei dirbant Lietuvoje.
Parlamentinis tyrimas būtinas ne tik pačiam VSD, kurio vidaus problemos, darbo atmosfera ir tarpusavio tarnybiniai santykiai dėl suprantamų objektyvių priežasčių nėra žinomi plačiajai visuomenei. Parlamentinis tyrimas būtų reikšmingas ir valstybės saugumui, jos ateičiai, nes V.Pociūno veiklos specifika buvo susijusi su strateginėmis energetikos ir transporto sritimis, kuriose jis ir jo pavaldiniai visomis išgalėmis gynė valstybės interesus, atliko daugybę tyrimų, parengė ne vieną profesionalią pažymą.
Tik turintis fiziko išsilavinimą V.Pociūnas ir jo vadovaujamas skyrius galėjo įsigilinti į šias specifines sritis - dabar, VSD dominuojant policininkams, tokių kvalifikuotų pažymų nebūtų kam rengti.
Tik Seimo komisijos statusas leistų išnagrinėti šių V.Pociūno atliktų tyrimų medžiagą ir slaptųjų pažymų kelią - iki artimiausio VSD viršininko stalčiaus ar iki aukščiausios valdžios kabinetų. Ar buvo į jas reaguota, ar jos buvo paprasčiausiai nuslėptos ir net sunaikintos?
Žaidimas su ugnimi
1992 metais atėjęs į Valstybės saugumo departamentą, faktiškai jo veiklos pradžioje, Vytautas Pociūnas greitai išsikovojo tuometės vadovybės ir visų bendradarbių pripažinimą ir pasitikėjimą. Per tą laiką jis vadovavo Valstybės saugumo departamento Visagino ir Vilniaus apygardoms, perkeltas į centrinį aparatą vadovavo III valdybos energetinio saugumo skyriui, o vėliau ir pačiai valdybai.
V.Pociūno karjeros piku būtų galima laikyti jo darbą tiriant tuomečio Lietuvos Respublikos prezidento Rolando Pakso ryšius su verslininku Jurijumi Borisovu bei jo aplinkos aferas. V.Pociūno vadovaujamas skyrius parengė garsiąją pažymą, liūdnai išgarsinusią Renatą Smailytę, Remigijų Ačą ir kitus, paskatinusią parlamentinį R.Pakso ir jo aplinkos veiklos tyrimą, pasibaigusį pirmąja Europoje prezidento apkalta.
R.Pakso skandalas buvo žaidimas su ugnimi - nepavykus apkaltai, daugelis tuomečių Valstybės saugumo departamento vadovų ir pareigūnų vienaip ar kitaip geriausiu atveju būtų buvę priversti išeiti iš darbo. Todėl buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus ilgai vengė paviešinti V.Pociūno parengtą pažymą ir iš dalies būtent VSD direktoriaus pavaduotojo A.Pociaus, kuris kuravo VSD III valdybos veiklą, dėka visuomenė sužinojo apie R.Pakso ir J.Borisovo ryšius.
Dviejų laikinųjų - Aloyzo Sakalo ir Juliaus Sabatausko Seimo komisijų tyrimo metu A.Pocius artimiau susipažino su įtakingiausiais politikais, savo ryžtu ir pilietine pozicija pelnė daugelio svarbiausių partijų paramą. Todėl po apkaltos ir M.Laurinkaus paskyrimo ambasadoriumi Ispanijoje A.Pocius ir V.Pociūnas pakilo karjeros laiptais - A.Pocius tapo VSD vadovu, o V.Pociūnas - VSD III valdybos viršininku.
Neišgelbėjo net Vyčio kryžius
V.Pociūnas po apkaltos tapo neoficialia Europos masto specialiųjų tarnybų žvaigžde, taip pat sulaukė ir oficialių aukščiausių įvertinimų: 2004 m. Mindaugo karūnavimo - Valstybės dieną Prezidentūroje jam buvo įteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius.
Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, V.Pociūno neišgelbėjo net šis aukščiausias VSD karininkų įvertinimas. Naujajam Vyčio kryžiaus ordino kavalieriui užėmus itin svarbios valdybos viršininko postą, jis tapo kai kurių asmenines ambicijas nesugebančių nugalėti kolegų bei Rusijos interesams energetikos ir transporto (geležinkelių) sektoriuje atstovaujančių verslo grupuočių ir korumpuotų valstybės pareigūnų taikiniu.
Lietuvoje jau turbūt nieko nenustebintum, jei pasakytum, kad situacija šalyje, jos strateginėse įmonėse visada domino ir domins tam tikrų šalių, pirmiausia Rusijos ir Baltarusijos, valdžios bei specialiąsias tarnybas. Siekdamos savo tikslų, jos ne tik renka bei analizuoja informaciją apie procesus, vykstančius Lietuvoje, bet ir vykdo aktyvias priemones savai įtakai plėsti.
Pasinaudojant Lietuvos priklausomybe nuo Rusijos energijos šaltinių, tranzito krovinių poreikiu, nesunkiai randama vietinių politikų ir verslininkų, kurie visada pabrėš būtinybę gerinti santykius su Rusija, be kurios "Lietuva tiesiog neišgyventų", žinoma, už tai gaudami tam tikrų nuolaidų iš Rusijos, pavyzdžiui, teisę tarpininkauti tiekiant dujas ar vieną kitą milijoną tonų krovinių vežant į vargstantį Klaipėdos uostą.
Tokiais atvejais verslo interesai iškeliami aukščiau valstybinių. Tai, kad šiandienėje Lietuvoje verslas aukščiau valstybės interesų, puikiausiai pademonstravo Viktoras Uspaskichas.
Kita vertus, partinė veikla seniai prarado savo esmę, kadangi vis dažniau politikai skirstomi ne pagal įsitikinimus, o pagal priklausomybę verslo grupuotėms. Valdo tas, kurio žmogus sėdi premjero kėdėje, kurio partija turi daugiausia mandatų Seime, ar net kuris turi galių pakuždėti norimą tiesą į ausį prezidentui.
Verslininkai uždarame rate, o kartais vos ne atvirai, giriasi, kiek sumokėjo už vieno ar kito įstatymo pataisą, už tam tikrą palankų Vyriausybės sprendimą. Tik kartkartėmis kylantys skandalai atskleidžia korupcijos faktus valdžios koridoriuose, tačiau paprastai niekas dėl to nesiskundžia.
Kaip atsvara tokiai situacijai turėtų būti Valstybės saugumo departamentas, kuris vienu svarbiausių uždavinių laiko garantuoti šalies ekonomikos saugumą. Ši funkcija apima labai platų tyrimo lauką - nuo situacijos svarbiausiose šalies įmonėse analizės, energetinės priklausomybės nuo užsienio šalių tiekėjų problemos sprendimo iki politinės korupcijos, užsienio specialiųjų tarnybų veiklos.
Šiuos ir daugelį kitų Lietuvai svarbių klausimų sprendė V.Pociūno vadovaujama valdyba, todėl jam tikrai buvo žinomi aukščiausių šalies pareigūnų korupcijos faktai, vietinių verslo magnatų, besilankstančių Rusijos valdžios ar verslo struktūroms, spjūviai į Lietuvos interesus.
Projektas "2K"
Kita valstybei reikšminga, tačiau visuomenei menkai žinoma V.Pociūno pažyma - apie projektą "2K".
2000 m. Rusijos ir Lietuvos Vyriausybės, siekdamos sulyginti dviejų uostų - Klaipėdos ir Kaliningrado - konkurencines galimybes, geriau aprūpinti juos geležinkelio kroviniais, pasirašė sutartį, kuri populiariai vadinama "2K".
Tačiau 2003 m. V.Pociūno valdyba parengė pažymą, kuri atskleidė skandalingus faktus: "2K" projektas tapo Rusijos senųjų ir naujųjų specialiųjų tarnybų priedanga, taip pat ir Lietuvai šiame projekte atstovauja KGB karininkai. Todėl "2K" faktiškai tapo Rusijos tranzito politikos įrankiu, kuris visus geležinkelio krovinius nuo Klaipėdos uosto nukreipė Kaliningrado kryptimi. Lietuvai, praradusiai faktiškai visus Rusijos geležinkelio krovinius (Klaipėdą pasiekia tik Baltarusijos kroviniai), buvo padaryta šimtai milijonų litų nuostolių.
Pažymoje konstatuota, kad per projektą "2K" į jautrią Lietuvos tranzito reguliavimo sferą pateko Rusijos specialiųjų tarnybų žmonės, kurie realizuoja Rusijos transporto politikos strateginį tikslą - kontroliuoti krovinių tranzito į Europos Sąjungą srautus per Baltijos šalis ir ypač jų uostus. Tam tikslui Maskvoje buvo įkurta "Meždunarodnaja transportnaja kompanija" (MTK), kontroliuojama KGB karininkų.
Tačiau MTK, faktiškai projekto "2K" padarinys, savo tikslo nepasiekė, nes Lietuvos žiniasklaida sukėlė triukšmą. Tai ir buvo bene vienintelis V.Pociūno pažymos teigiamas rezultatas - politikų ji nepasiekė. Mat tuometis Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Darius Jurgelevičius, vykdydamas Albino Januškos užduotį, apsilankė Prezidentūroje ir įtikino prezidentą R.Paksą, kad ši pažyma yra klaidinga.
Taigi jau anuomet V.Pociūnas pelnė A.Januškos ir D.Jurgelevičiaus nemalonę, nors pats to nežinojo. Todėl 2005 m. viename pasitarime, dalyvaujant Užsienio reikalų ministerijos sekretoriui A.Januškai, kuruojančiam(?) geležinkelio krovinių tranzitą ir tarifus, V.Pociūnas neatsargiai priminė projektą "2K" - kalbama, kad tai buvo paskutinis lašas, užbaigęs jo karjerą departamente. Mat V.Pociūno sukompromituotą MTK pakeitė "Medial Trans" - taip pat projekto "2K" produktas, Rusijos kapitalo įmonė, valdoma UAB "Dujotekana" savininko Rimando Stonio.
Saugumas ir verslas
R.Pakso skandalas buvo iššūkis ne tik Valstybės saugumo departamento pareigūnams, iki tol nesikišusiems į politinius procesus, bet ir pamoka verslo struktūroms, kad "savi žmonės" būtini ne tik politiniuose, bet ir teisėsaugos sluoksniuose, ypač - VSD, disponuojančiame slapta informacija. Tai supratus prasidėjo "savų žmonių" infiltravimas į Valstybės saugumo departamentą, o šiems atėjus - nelojalių, per daug žinančių darbuotojų valymas.
A.Pocius, tapęs VSD vadovu, iš pat pradžių palaikė V.Pociūną, kuris jį ir iškėlė į generalinius direktorius. Tačiau vėliau santykiai tarp jų pradėjo keistis.
Šnekama, kad A.Pocius taip elgtis buvo priverstas tikėdamasis, kad toliau nebus eskaluojamas KGB rezervistų skandalas, kitaip sakant, tų pačių specialiųjų tarnybų terminais, "užverbuotų su kompromato pagalba". Daugelis VSD pareigūnų šneka, kad po šio skandalo A.Pocius "sėdo į dugną" ir daugiau nesikišo į savo pavaduotojų veiklą.
V.Pociūnas savo draugų rate buvo prasitaręs, kad naujoji VSD vadovybė, ypač jo valdybą kuruojantis generalinio direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius, visaip trukdo jo vadovaujamos valdybos veiklai, nesprendžiami aktualūs klausimai, trukdoma konkretiems tyrimams, bandoma sudaryti įspūdį, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis. Kartu jam duota suprasti, kad jis turi trauktis iš šio posto.
V.Pociūnas, turėdamas daug patirties, puikiai suprato, kas ir kodėl jam trukdė dirbti. Sutapimas ar ne, tačiau galutinai V.Pociūnui liepta pasitraukti iš VSD prasidėjus procesams dėl "Mažeikių naftos" akcijų pardavimo naujiems investuotojams bei Lietuvos geležinkelių rinkos liberalizavimo. Tai procesai, kuriuose Rusija atvirai deklaruoja savo interesus ir siekius.
Tolesnis V.Pociūno buvimas VSD III valdybos viršininko poste neabejotinai būtų apsunkinęs tam tikrų Rusijos valdžios struktūrų ir Lietuvos verslo magnatų, tiesiogiai atstovaujančių tos pačios Rusijos interesams, planus.
Grėsmė "stogui"
Gal tik Seimo komisija pajėgtų atskleisti, kas Rusijos ir Lietuvos verslo interesams atstovauja VSD ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.
A.Pociui tapus VSD vadovu, į jo ankstesnes pareigas Užsienio reikalų ministerija delegavo Darių Jurgelevičių. Jis garsėjo plačiomis pažintimis politikų, žiniasklaidos ir net nevyriausybinių organizacijų vandenyse. Nors jo turima diplomato patirtis ir kompetencija labiau tiko VSD tarptautiniams ryšiams su Europos Sąjungos ir NATO šalių specialiosiomis tarnybomis, jam buvo paskirtas ir V.Pociūno valdybos kuravimas. VSD karininkai kalbėjo, kad tokia buvo Užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus Albino Januškos, turinčio didžiulę įtaką Prezidentūroje (skiriančioje VSD vadovus), užduotis. Kodėl?
Niekam nėra paslaptis A.Januškos artimi ryšiai su verslininku, dujų magnatu R.Stoniu. Šio veikla, artimai susijusi su Rusijos koncernu "Gazprom", negalėjo nedominti V.Pociūno valdybos, kuri užčiuopė ir gijas, vedančias į Rusijos specialiąsias tarnybas. Savo ruožtu VSD noromis nenoromis buvo priverstas domėtis ir R.Stonį remiančiais žmonėmis Lietuvoje, vadinamuoju jo "stogu". V.Pociūno profesionalumas, sukaupta informacija pradėjo kelti grėsmę "stogui", kuris ir pasirūpino, kad to pavojaus nebeliktų.
Be abejo, jau išstumtas iš VSD, V.Pociūnas žinojo, kad R.Stonys įkūrė įmonę "Medial Trans", kuri, padavusi prašymą gauti licenciją gabenti krovinius geležinkeliais, per protekciją, nors ir pavėluotai, ją jau gavo. Kai kuriems Seimo nariams jis aiškino, kad ši R.Stonio įmonė ne tik sudarys konkurenciją "Lietuvos geležinkeliams", bet ir perims visus tranzitinius gabenimus Lietuvos geležinkeliais į Kaliningradą.
Keliems bendražygiams V.Pociūnas aiškino, kad, neutralizavus jo buvusią III valdybą, vis dėlto "Medial Trans" "stogą" Užsienio reikalų ministerijoje ir pačiame VSD fiksuoja II valdyba, surinktą medžiagą apie intensyvius R.Stonio kontaktus su D.Jurgelevičiumi ir A.Januška jis žadėjo pateikti rudenį, svarstė galimybes paskelbti ją žiniasklaidoje. Tačiau nesuspėjo. Keistas sutapimas.
Ketino prabilti
Pasak artimųjų, V.Pociūnas, išsiųstas į Gardiną, jautėsi perkeltas į žemesnes pareigas ar net - po tiek tarnavimo Lietuvai metų - tiesiog atstumtas. Po nepaprastai intensyvaus darbo Lietuvoje konsulate jis nuobodžiavo, todėl tikėjosi praėjus tam tikram laikui grįžti į departamentą. V.Pociūnas skaudžiai išgyveno dėl pseudoreformų VSD III valdyboje, po kurių naujieji vadovai tiesiog susidorojo su jiems nepalankiais darbuotojais. Vėl keistas sutapimas, tačiau prieš mėnesį iki savo mirties jis buvo prasitaręs, kad pasinaudos visomis galiomis viešai atskleisti tiesą apie susiklosčiusią situaciją pačiame departamente.
Kol kas šioje istorijoje daugiau klausimų nei atsakymų. Sunku patikėti, kad bus sužinota visa tiesa, nes jai paaiškėjus "kristų daug galvų". Valstybės saugumo departamento vadovai per visus politinius skandalus puikiai įsisąmonino, kad kuo daugiau sukaups kompromituojančios informacijos, tuo ilgiau išsilaikys savo postuose. Visais įmanomais būdais - teisėtais ir neteisėtais - slapta informacija kaupiama ne valstybės saugumui stiprinti, ne nusikaltimų prevencijai, o šantažui ir politiniams bei verslo konkurentams kompromituoti.
Toks KGB metodų ir viešųjų ryšių technologijų įvaldymas padeda kovojant ne tik su jiems nepatikusiais pareigūnais, bet ir aukštus postus užimančiais politikais. Politikai, nenorėdami būti sukompromituoti visuomenės akyse, ar buvę pareigūnai, priversti išeiti iš departamento ir, norėdami gauti darbą valstybės ar privačiose struktūrose, bijos atvirai sakyti tiesą apie tai, kas vyksta departamente.
O VSD vadovybė ir toliau aiškins, kad į ambasadas siunčiami geriausi pareigūnai ne siekiant juos izoliuoti nuo informacijos, bet todėl, kad dirbdami ambasadose jie daug geriau panaudoja savo sukauptą ilgametę patirtį. Kokią turėjo prasmę Vytauto Pociūno ir jo draugų pastangos, bemiegės naktys ir rizikavimas savo gyvybe? Gal viskas - veltui?
Šiandien "Ekstroje" skaitykite: V.Pociūno mirtis: kas atsakingas? V.Uspaskichui grūmoja ir Rusijos cerkvė