Ar verta sėsti ant balto žirgo

Ar pamenat, su kokia viltimi tuomet žvelgėme į Vakarus? Ir kaip nelengva buvo suprasti, kodėl jie taip ilgai delsia. Vis klausėme, kodėl tyli įtakingiausių šalių vadovai, šiaip jau atvirai kalbantys apie demokratiją, žmogaus teises ir tautų apsisprendimą.

O Vakarų šalių vadovai tuomet kalbėjo maždaug taip: "Sekame įvykius. Bet tokių kategoriškų pareiškimų, kaip jūs darote Rusijos atžvilgiu, neturime pagrindo daryti, todėl susilaikome nuo tokių vertinimų. Mes esame Europos Sąjungos nariai. Europa formuoja savo politiką”. Skaudu buvo anuomet klausytis tokių ir panašių žodžių. Bet čia aš citavau ne penkiolikos metų senumo dokumentus, o tik praėjusią savaitę Lietuvos premjero pasakytus žodžius.

Per tą savaitę nemažai kas pasikeitė. Lietuvos prezidentas pabandė tarpininkauti Ukrainos derybose, Užsienio reikalų ministerija paskelbė išmintingą pareiškimą, naujasis Lietuvos seimas irgi išsakė savo nuomonę. Atrodytų, galima džiaugtis ir tuos premjero žodžius pamiršti kaip nesusipratimą ar nelemtą klaidą.

Deja, manyčiau, kad Algirdo Brazausko žodžiuose – nežinau, gal jis tuos žodžius šiandien ir norėtų pamiršti - buvo daugiau skaudžios tiesos, negu mes patys norėtume išgirsti. “Ilgametė politinė patirtis” verčia Lietuvos premjerą neskubėti, veikti atsargiai, nieko neužrūstinti, gal net atsisakyti atsakomybės. Pamenat prieš penkiolika metų plačiai propaguotą “žingsnio po žingsnio” politiką? Prisipažinkime, toks brazauskiškas nuosaikumas ir atsargumas daug kam prie širdies. Ir ne tik Vilniuje, bet ir Briuselyje, Paryžiuje ar Berlyne.

Per keturiolika nepriklausomybės metų Lietuva sugebėjo iš didžiulės imperijos užkampio tapti elitinio Europos sąjungos klubo nare. Kol kas dar neturtingu giminaičiu prie vaišėmis nukrauto stalo, bet prie to stalo turinčiu nuolatinę vietą. Nejau ta vieta taip iš karto mus pakeitė? Mes jau pamiršome, ką reiškia veržtis iš imperijos glėbio? Nebežinome, ką iš tikro reiškia “valstybės vidaus reikalai” ir kas šia lakia fraze gali būti dangstoma?

Mes galime ir toliau ramiai, atsargiai, pasidairydami į kaimynus ir nieko neerzindami eiti bendruoju Europos keliu, kaip mus ir moko – nesvarbu kur – Maskvoje ar Briuselyje – o gal ir ten, ir ten – įgyta “ilgametė politinė patirtis”. Nežinau kiek toks kelias garbingas, ar dora taip lengva širdimi pamiršti tuos, kuriems drauge su mumis nepavyko ištrūkti į laisvę.

Garbės ir doros prasme abejojantiems būtų galima užduoti ir gerokai praktiškesnį klausimą. Ar tokia atsargaus nuolankumo patirtis nepavers mūsų nuolatiniais pastumdėliais, kurie ir politiniame, ir ekonominiame žaidime loš paskutinieji, kai svarbiausius prizus jau bus laimėję kiti.

Šiandieniniai Ukrainos įvykiai suteikia netikėtą galimybę šviežiai, bet jau turint penkiolikos metų patirtį, vėl įvertinti mūsų nepriklausomybės kovos istoriją. Ir pagalvoti, ar daugiau būtume pasiekę klausydami išmintingų patarimų ir lėtai, nieko neįžeisdami ir neužgaudami tikėję imperijos geranoriškumu. O gal kartais ne tik garbinga, bet ir naudinga sėsti ant balto žirgo? Nesvarbu, kad kaimynai pašiepia ir nesupranta.