Ar alkoholis yra būtinas kūrybos palydovas?

“Įsivaizduojate, nuvažiuoju aš pas savo seną gerą bičiulį skulptorių į dirbtuves. Nusiperkame buteliuką, antrą… Paskui siaubingai susipykstame dėl vieno prancūzų impresionisto kūrybos. Jis atsinešė tokį dideliausią plaktuką, kokius tik skulptoriai gali pakelti, ir norėjo man vožti per galvą. Bet, ačiū Dievui, prisiminė, kad aš jo geriausias draugas, tuomet paėmė pilną kibirą baltų dažų ir visą išpylė man ant galvos…”, - tęsė tapytojas.

Po to O.Volosačius labai supykęs išėjo namo. Bandė įlipti į troleibusą ir labai nustebo, kad visi keleiviai traukiasi nuo jo į šalis. Įsižeidęs išlipo. “Galvoju, puspročiai kažkokie… Ko jie manęs bijo? - dalijosi tos nelemtos nakties įspūdžiais tapytojas. - Nusprendžiau - pėsčias pareisiu. Ir parėjau. Pažiūriu į veidrodį - o, siaube… Veidrodyje - kažkokio impresionisto paveikslas, o ne aš. Kitą dieną nusikirpau plaukus - neišsiplovė net skiedikliais. Kostiumą išmečiau…”

Klausiamas, kam menininkui vynas, O.Volosačius ima dūsauti: “Matai, kitaip širdis neužsidega… Neužsidega, ir gana...” Kai jis turi pinigų, nusiperka vyno, degtinės ir būtinai alaus: “kad visko būtų…” Tačiau tapo tik būdamas blaivus. Jo namuose yra lova, stalas, keletas lėkščių bei puodelių, trys taburetės. Daugiau jam nieko nereikia. Kiti daiktai jam trukdytų. Didžiausia problema - drobės, porėmiai ir dažai. Dalį viso to gauna iš rėmėjų, dalį pats nusiperka, bet nepristinga.

“Jeigu negalėčiau tapyti, - sako, - jokios kitos prasmės būti čia, t.y. gyvenime, nematyčiau. Jos nėra”. O.Volosačiaus darbų turi įsigiję visi žinomiausi Vilniaus meno kolekcininkai. Būna, kad perka ir užsieniečiai. Šitie pirkėjai dosniausi, o po jų apsilankymo tapytojas būna ypatingai dosnus savo draugams: “Visą Žvėryną vaišinu”, - juokauja dailininkas.

Vienintelis prozininkas Marius Ivaškevičius, turbūt vienintelis dar ir tuo, kad sėkmingai parašo ir pats pastato savo dramas, žurnalistę tikino, kad alkoholio ir kūrybos sąjunga nėra būtina. “Aš žinau, kad egzistuoja toks įsivaizdavimas, - sakė dramaturgas, - esą be tam tikro vyno kiekio neįvyks kūrybinis procesas. Tai lyg koks dopingas sportininkui… Sportininkas mano, kad be dopingo iš viso nebegalės bėgti, o menininkas - jausti įkvėpimo. O gal be alkoholio gali gimti dar geresnių kūrinių?”

Pasak M.Ivaškevičiaus, menininko gyvenimo būdas bohemiškas todėl, kad kūrėjo prigimtis yra jautresnė negu, tarkim, biurgeriškosios visuomenės atstovų. Menininkui be svaigalų pasaulis kartais atrodo “per skaudus”. “Bet vis vien menininkui alkoholis ar narkotikai reikalingesni tada, kai jis nerašo, nekuria, o ne tada, kai kuria”, - mano dramaturgas.

M.Ivaškevičiaus įsitikinimu, alkoholis nėra stimulas kažin kaip ypatingai matyti pasaulį, įžvelgti tai, ko neįžvelgia kiti. “Juk pati kūryba yra narkotikas, - matyt, apimtas naujos premjeros įkarščio, kalbėjo M.Ivaškevičius. - Tai kam reikia dar papildomų? Anksčiau mano gyvenime buvo toks etapas, kai manau, jog be vyno ir aš negaliu, bet tas etapas baigėsi”. Dramaturgas tiki, kad jo kūrybos kokybė, nevartojant svaigalų, tik pagerėjo.

Visai kitaip mano jau chrestomatinis poezijos žvaigždūnas Aidas Marčėnas, leidžiantis vieną naują knygą po kitos. Paniurzgėjęs, kad buvo pažadintas šiek tiek per anksti (11 val. ryto - D.J.), jis buvo kategoriškas: “Man regis, alkoholis poezijai naudingas. Alkoholio ir ir kūrybos ryšys yra svarbus. Žinoma, aš nenoriu skatinti jaunimo girtauti, bet man sunku įsivaizduoti rašytoją, kuris nepatyrė visų svaiginimosi kančių”.

Į klausimą, ar galėtų be šito apsieiti, A.Marčėnas atsakė: “Ne. Negaliu. Matai, tada tokių keistų idėjų įplaukia į galvą…” Juk ir genialaus prancūzų poeto Ch.Baudelaire’o eilėse bei dienoraštyje esą labai ryški atgailos kančia: aš daugiau niekados… “Jis rašo taip naiviai, kaip vaikas, - pasakojo A.Marčėnas. - Mama, aš daugiau taip nebedarysiu…” Iki kito karto. Ir kiti prancūzų “prakeiktieji” poetai labai kentėjo - F.Villono baladės yra gyvas skausmas. Bet kokios jos puikios. Arba amerikiečių poetas E.A.Poe, parašęs savo garsųjį “Varną”, tada, kai apie jį visi kalbėjo, kliedėjo jo talentu, idealizavo, - šlaistėsi girtas, šliaužė, prisilaikydamas sienų, mirti į ligoninę. Tokia kūrybos kaina.

“Ar įsižeidi, kieno nors išvadintas girtuokliu?” - klausiu poeto. “Visai ne, - tvirtina. - Tai labai gerai. Aš toks esu. Kada paskutinį kartą gėriau? Prieš dvi savaites. Senstu. Aš daugialypis, daugiaplanis. Nereiškia, kad aš tik toks. Bet kūryba ir gyvenimas - tai susisiekiantys indai. Po kančių išgyveni tokį ilgesį kažko šviesaus, tyro, tokį nenumaldomą ilgesį… Tada rašau, bet prieš tai reikia patirti visišką destrukciją, “išsipurvinti”. Tik po destrukcijos galėsi susilipdyti ir pajusti savo asmenybės vientisumą”.

Pokalbio pabaigoje A.Marčėnas staiga prisipažino: “Žinai, jeigu mano valia būtų rinktis tarp kūrybos ir blaivybės, aš rinkčiausi ne kūrybą, o blaivybę…” Tokia ta kūrybos kaina neišmatuojamai didelė. Žinoma, jeigu ji tikra.

Kažkuomet dailininkas profesorius Augustinas Savickas pareiškė, kad gerti nėra sunku ir labai intensyviai tapyti nėra sunku. Bet jeigu darai vienu metu ir viena, ir kita - patenki į nervų ligų skyrių…

Jaunas poetas Rimvydas Stankevičius mano, kad alkoholis ir kūryba tarsi nieko bendra neturi, nes, kiek jam žinoma, niekas nieko girtas nerašo. “Pasakojama, kad girtas rašyti galėjo tik Paulius Širvys. Kitų pavyzdžių aš nežinau, - sakė R.Stankevičius. - O gėrimas kaip nuopuolis poetui būtinas. Ir kompozitoriui, ir dailininkui. Čia veikia itin jautrūs pasąmonės dalykai. Būtent kūrėjas eina į pasaulį iš kitos pusės. Kaip koks pleištas”.

R.Stankevičius, kaip ir A.Marčėnas, mano, jog “išsipurvinti” būtina tam, kad išvystum šviesą. Alkoholis tarp menininkų toks populiarus esąs todėl, kad padeda išlaikyti kūrybinę įtampą, o be jos kūrybos nėra. Nebent grafomanija… Dar jis mano, kad alkoholis nėra vienintelis menininko “dopingas”, jį galima keisti narkotikais, kaip būdinga viso pasaulio jauniausiajai menininkų kartai, ar paleistuvyste.

“Gal aš nesugebu to tiksliai paaiškinti, - sakė poetas, - bet kūrėjas būtinai ieško kokio nors nuopuolio. Ne svaigulio, o būtent nuopuolio. Tam, kad pakeltų savo sąžinę, užaštrintų ją, atliktų išpažintį. Eilėraštis - tai išpažintis. Tai susiję su įkvėpimu, su talentu. Su Dievo dovana”.

Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas neigė alkoholio ir kūrybos sąsajas. “Menininkai geria ne daugiau už kitus žmones, - sakė jis griežtai. - Tiesiog menininko gyvenimas viešas, jis geriau matomas, labiau stebimas. Todėl tokios išvados, kad alkoholis lydi talentinguosius, manau, yra perdėtos”.

Vis dėlto sąjungos pirmininkas neneigė, kad tai prieinamiausias ir lengviausias būdas sumažinti kūrėjo dvasinę įtampą. Jis turi rūpesčių tik tada, kai koks nors rašytojas kur nors sukelia viešą skandalą: “Tada nukentėjusieji ateina pas mane ir sako: daryk ką nors”, - prisipažino V.Sventickas. Klausiamas, ką gi jis tada “daro”, pirmininkas nutylėjo. Jis juk nesąs kokios nors represinės struktūros atstovas… Bet į klausimą, kodėl poetui ir prozininkui Tomui Rudokui buvo uždrausta lankytis Rašytojų sąjungos kavinėje, atsakė, kad “Trečio brolio” šeimininkai - taktiški ir supratingi žmonės, moka pasirūpinti tais, kurie kavinėje per daug nuvargsta, iškviesti taksi, niekada nėra prašę policijos paslaugų… Vis dėlto kartais kokio ypatingo triukšmadario paprašo kurį laiką neateiti.

Rašytojų sąjungos kavinę, dar ir dabar dažniau vadinamą “Suokalbiu” negu naujuoju vardu “Trečias brolis”, visada gaubė legendos. Ji beveik niekada nebūna tuščia. Kas vakarą čia lėbaujama, liūdima ar šiaip šnekučiuojamasi iki tol, kol išprašo, o neramiuosius ir išmeta lauk. Bet penktadieniais ir šeštadieniais vyksmas tęsiasi iki ryto… Šokiai, gyva ir nelabai gyva muzika, salė sausakimša lyg koks troleibusas. Bet kad ir kiek žmonių čia prisikimštų - kiekvienas ras kokią taburetę, palangės kampą ar židinio atbrailą… Žinoma, jeigu nespėjai ateiti laiku ir įsisprausti ant odinės sofos arba užsiimti visą normalią kėdę su atlošu. Tada karaliausi visą naktį, o norėdamas galėsi netgi priglausti vieną kitą ant tos kėdės kraštelio.

Savaitgalio vakarais čia sutiksi ką tik panorėjęs - rašytoją, kompozitorių, poetą, aktorę, žurnalistą, režisierių, kartais Seimo ar miesto savivaldybės narį, scenos darbininką ar apšvietėją... Nepilnametę didelėm ir nustebusiom akim, santechniką, kuris kažkokiame bare dar ir striptizą šoka. Visus “menžmogius” ir jiems prijaučiančiuosius. Lietuviškąją bohemą… Pamatysi valkatų, girtuoklių, protingų ir kvailių, pinigingų ir tų, kurie visada be cento, ir tokių, kurie čia taip gerbiami, kad jiems svaigalai parduodami skolon, tvarkingai kavinės savininko Roberto ar jo pagalbininkių tas skolas užrašinėjant į sąsiuvinėlį.

“Suokalbio” kavinėje paskutinę savo gyvenimo naktį praleido poetas Raimundas Jonutis. Grįždamas iš kavinės namo, jis buvo žiauriai nužudytas Lukiškių aikštėje, o žudikai iki šiol nerasti. Paskutinę savo gyvenimo naktį “Suokalbyje” linksminosi ir žinomas tapytojas bei karikatūristas Zenonas Šteinys. Parsiradęs namo jis mirė paryčiais nuo širdies nepakankamumo…

Neretai ši kavinė vadinama nelaimėlių ir vienišių klubu, vis dėlto čia ne tik prarandama, bet ir atrandama. Užsimezga draugystės, meilės romanai. Kai kas čia sutiko būsimą žmoną ar būsimą vyrą. Bet svarbiausia ne tai. Tokie dalykai vyksta ir bet kurioje kitoje Vilniaus kavinėje. Svarbiausia, kad čia prie stalo gimusios idėjos galiausiai įsikūnija kūryboje ir tampa varomąja kūrinio jėga - paveikslu, eilėraščiu, kino filmu.

Bene skandalingiausias Kauno bohemos atstovas, taip pat jau chrestomatinis poetas Gintaras Patackas komentarą apie menininko psichologiją, amžinai netenkančią pusiausvyros, “Veido” žurnalistei sutiko duoti tik eilėmis: “Alkoholi, mano broli, leisk man padaryti šuolį iš bedugnės, iš juodos, nes kasnakt, kada girtėju, pakaruoklis, mano fėja, pila vyną ant žaizdos”. Padeklamavęs šį posmelį, G.Patackas pasakė: “Ir užteks”. O po to skubiai atsisveikino.

Poetas ir literatūros kritikas Valdemaras Kukulas ėmėsi rimtos studijos apie alkoholį ir literatūrinių kūrinių autorius. Knyga vadinsis “Bohemos vartai”, bet kol kas 2001 m. išleistoje V.Kukulo knygoje “Bailiojo drąsa gyventi” paskelbtas tik jos skyrius. Kalbėdamas su žurnaliste, poetas prisipažino preciziškai suskaičiavęs, kad 75 proc. amerikiečių rašytojų, gavusių Nobelio premiją, buvo alkoholikai: W.Faulkneris, O’Neillas ir kt.

Pasak V.Kukulo, alkoholizmas visų pirma yra lėta ir neskausminga savižudybė, ypatinga tuo, kad nerealizuota, neįvykdyta ji leidžia menininkui nuosekliai išlandžioti mirties teritoriją, apžvelgti mirties galimybes. “Jeigu žmogus galvoja, - sakė poetas, - aš dar kažką parašysiu, dar neinu pasikabinti, dar turiu šį tą nuveikti, gerdamas ar kitaip svaigindamasis jis ypač gilinasi į žmogaus santykį su mirtimi, ieško jos prasmės. Kiekvieno kūrėjo gyvenime mirties, taip pat ir savižudybės problema - viena pagrindinių. Kiekvieno kūrėjo pasaulyje vyksta sudėtingesni ir žiauresni procesai, nei įprastą gyvenimą gyvenančiojo…”

V.Kukulas savo knygoje cituoja A.Rimbaud, prancūzų “prakeiktųjų poetų” genijų: “Poetas turi ieškoti visų meilės, kančios ir kvailybės formų”. “Šie A.Rimbaud žodžiai galėtų būti moto, - komentuoja V.Kukulas, - kalbant apie visus panašios prigimties kūrėjus. Ir turbūt ne kūrėjas, o keršijanti jo lemtis kalta, jei vieną tie ieškojimai nuveda į akademiją, o kitas atsiduria morge”. Pats A.Rimbaud paseno aštuoniolikos metų ir dingo be žinios paslaptinguose pasaulio keliuose.

V.Kukulas išstudijavo prieškario literatūrinės bohemos ypatumus - tos bohemos, kuri savo tradicijų sėmėsi Paryžiuje. Šiame mieste neretai lankydavosi mūsų dailininkai ir literatai. Lietuvių ir rusų bohema supanašėjo tik pokario metais. Nenuneigsi ir to, kad sovietmečiu girtavimas buvo patikimiausias asmenybės savisaugos būdas. “Girtas menininkas, - rašė V.Kukulas, - galėjo koneveikti valdžią, minėdamas aukščiausių jos pareigūnų pavardes, pačią santvarką (kiek teko girdėti, net saugumas savo agentų pirmiausia paklausdavo: ar jis buvo girtas?), menininko statusas jį dažniau saugojo nuo administracinių ir kitokių nuobaudų (vis viena visuomenė jau seniai susitaikiusi su mintimi, kad visi menininkai - girtuokliai); svarbiausia, kad bohema menininką saugojo nuo pačios baisiausios (beje, ir iki šiol) “nužmoginimo mašinos” - valdininko ir valstybės tarnautojo karjeros”. V.Kukulas rašo, kad net Tomas Venclova, niekada nebuvęs priskiriamas prie “pjanicų”, prisipažįsta, kad netekęs galimybės emigruoti galbūt būtų pasidavęs bohemos gyvenimo sugestijoms.

Žurnalistė bando kartu su poetu skaičiuoti ne tuos, kurie gėrė, nes gėrė didžiuma, o tuos, kuriuos būtų galima vadinti “akademiškaisiais”. Prisimename Vincą Mykolaitį-Putiną, kuris nepiktnaudžiavo svaigalais, Justiną Marcinkevičių, irgi apsieinantį “be šito”. “Bet jie abu suvalkiečiai, - sako pokalbininkas. - O kilusio iš Aukštaitijos aš tokio nė vieno nežinau. Prisimink kad ir Paulių Širvį...”

Nedaug tokių tepriskaičiuojame. O kai paminime kelis jaunus ir negeriančius, bet sparčiai “literatūrinę karjerą” darančius poetus, V.Kukuklas sako: “Bet tu pažiūrėk, kokį jie šūdą rašo… Tai kas, kad sugeba pinigų susirasti knygai išleisti ar vertėją į anglų kalbą “susiorganizuoti”…

V.Kukulas sukaupęs tiek medžiagos, tiek įdomių detalių apie įvairių laikų lietuviškąją, ir ne tik lietuviškąją bohemą, kad negali iškęsti nepaminėjęs nors šiek tiek “perliukų”. Štai Antanas Miškinis, jau grižęs iš Sibiro, Eduardui Mieželaičiui turėjo prisipažinti: “Negaliu sakyti, kad Sibiras man visiškai nieko nedavė. Bent jau išgijau nuo alkoholizmo”.

Vis dėlto, V.Kukulo manymu, bohema yra jaunų kūrėjų privilegija, ir jeigu į jų draugiją nešte atnešamas P.Verlaine’as (ar mūsų a.a. poetas Algirdas Verba), tai tik todėl, kad būtų galima pasipuikuoti “poetų karaliaus” draugija…

“Kartą mudu su poetu Romu Daugirdu nusprendėme, - sakė žurnalistei V.Kukulas, - kad alkoholis nenužudo talento. Aš savo gražiausius eilėraščius parašiau būtent pagiriomis. Bet dabar, deja, organizmas jau susidėvėjęs. Norint dirbti, reikia visiškai išsipagirioti. Kol jaunas, kepenys, inkstai, širdis atlaiko tą įtampą. O be psichologinės įtampos - kūryba tėra niekai. Dažną nuo alkoholizmo sustabdo tik kokia nors sunki liga”. Pašnekovo žodžiais, A.Verba visą gyvenimą rašė vien nervais, “visu organizmu”, gaivinosi tik alkoholiu, todėl ir anapus išėjo per greitai. “Teisus G.Bachelard’as, sakydamas, kad “Bakchas yra geras Dievas: klaidindamas protą, jis trukdo įsigalėti loginiam sąstingiui ir skatina proto išradingumą”, - cituoja V.Kukulas. - Bet ką daryti, jei tas “išradingas protas” nepadiktuoja jokių savigynos priemonių? Bohemos poetai visada pavydi akademiško sukirpimo menininkams, nes šie žino, kas yra dvasios ramybė, harmonija, pusiausvyra, bet gyvenime tai nepasiekiama…”

Norint leistis rašyti apie rusų poetus, jų lėbavimą ir ankstyvą žūtį, matyt, tektų imtis dar vieno straipsnio. Sergejaus Jesenino ir Aisadoros Dunkan keliones po Vakarų Europą ir JAV ištisus metus aprašinėjo visi didieji tų šalių, kuriose jie apsistodavo, dienraščiai. S.Jeseninas kalbėjo tik rusiškai ir reikalavo būti suprastas visų. Griuvo restoranuose stalai, dužo indai, langai, vitrinos. Ne tik padavėjams, bet ir paties poeto mylimajai kliūdavo nuo įsiutusio Seriožos. Areštinės ir lėbavimas, lėbavimas ir areštinės, skolos ir skandalai. O gūdžią naktį jau Piteryje, viešbučio kambariuke, S.Jeseninas įlindo į kilpą, užmiršęs visą savo grožį, jaunystę, estetizmą, nebegalvodamas, kaip atrodys po mirties, nors visada taip mėgo puoštis ir demonstruoti savo auksines garbanas. Ant stalo liko dviejų posmelių paskutinis jo eilėraštis.

Vladimiras Majakovskis nepiktnaudžiavo alkoholiu, negėrė apskritai, bet degino save kitaip. Talento liepsna, politika, begaliniais viešais poezijos deklamavimo vakarais, nelaiminga meile. Nusišovė. Marina Cvetajeva pasikorė… Šitam sąrašui nėra galo.

Jeigu kalbant apie šiuos tris poetus galima kaltinti triuškinamą sovietinės valdžios mechanizmą, tai ką pasakyti apie visiškai jaunutį rusų poetą Michailą Lermontovą, kurį per dvikovą nušovė atsargos majoras Nikolajus Martynovas? Jis ieškojo mirties, ją provokavo. Mirė ne per anksti - buvo viską parašęs… Jam tebuvo 24 metai, o be kūrybos gyventi dingo bet kokia prasmė. Jis jautėsi “tuščias”, “viską pasakęs…”

Atsargos majoras N.Martynovas už M.Lermontovą gyveno ilgiau 34 metais. Mirė savo dvare, savo lovoje. Prieš mirtį paliko testamentą, kuriame griežtai uždraudė ant paminklinio akmens užrašyti jo vardą, pavardę, gimimo ir mirties datas. Matyt, troško, kad jo vardą visiškai ištrintų užmarštis.

Žurnalistė klausinėja filosofo Gintaro Beresnevičiaus - kodėl, jo nuomone, kūrėjui taip dažnai alkoholis tampa neišvengiamybe? “Alkoholis gali suteikti energijos, kuri pažeria idėjų, išryškina slaptas mintis, - svarsto pašnekovas. - Be to, jis leidžia “tvarkyti” emocijas. Tarkim, liūdesį pakeisti džiaugsmu, o džiaugsmą - liūdesiu ar melancholija”.

Deja, emocijos, pasak filosofo, valdomos tik pradinėse alkoholizmo stadijose. Bet alkoholis tikrai praplečia jausmų akiratį. “Aš niekada nesakyčiau, - samprotavo G.Beresnevičius, - kad kūryba ir alkoholis yra nesuderinami. Kūrėjo siela nuoga, todėl alkoholis jam - lyg užuovėja. Juk kūrėjas niekada nejaučia ramybės, visada sužeistas, pažeistas, įžeistas. Tai jo normali būklė. Būti menininku - tai tam tikra streso rūšis”.

Filosofo nuomone, nors ta apsauga, kurią teikia alkoholis, yra tik muilo burbulas, vis dėlto kartais suteikia saugų keltą - pabėgti nuo baimės ir nevilties. Laikinai gali būti gynyba nuo skurdo, visų bėdų, problemų. Todėl šia prasme tas alkoholio keltas - teigiamas. Bet jeigu tai tęsiasi dešimt, dvidešimt metų, alkoholizmas pereina į visai kitą fazę. Anksčiau teikęs jaukumo, ima vis labiau slėgti ir gniaužti. “Galiausiai alkoholis virsta kalėjimu, - baigia komentarą pokalbininkas. - Tampa savitikslis, tai yra egzistuoja vien tam, kad išliktum, išgyventum. Jis tampa “dinozauro skrandžiu”, o dinozauro skrandis, žinia, virškina kaip reikiant...”

Gerai būtų išmokti gerti saikingai, bet, deja, tą sugeba nedaugelis. Todėl gelbstisi, kaip kas išmano. Poetas Antanas A.Jonynas išdidžiai nešiojo švarko atlape ženkliuką, kuriame buvo toks užrašas: “Anoniminių alkoholikų klubo prezidentas”. Ir jam pavyko (jau ne vienerius metus) nepakelti stiklo su vynu, puikiai išversti į lietuvių kalbą “Faustą”, nuveikti krūvą kitokių gerų darbų. Aktorius lėlininkas Petras Mendeika “kodavosi” pas ekstrasensus, ir tai paveikė. “Nevartoja” šeštus metus. Vedė, augina du vaikus, labai didžiuojasi laimėjęs mūšį su alkoholiu: “Mat aš neturėjau kito pasirinkimo. Supratau: arba alkoholis - arba mirtis”, - prisipažino žurnalistei P.Mendeika.

Nieko nenorėtume šiuo straipsniu išteisinti ar apkaltinti. Tiesiog yra toks reiškinys - bohema. Dažnai menininkus lydi svaigalai - ir šio reiškinio nenuneigsi. Todėl ir reikia apie tai kalbėti, o ne apsimesti, kad poezija yra, tarkim, koks “Poezijos pavasaris”, kuriame poetai su kostiumėliais pastovi ant pakylos ir jiems paploja, o tapyba yra parodos pristatymas su orkestrėliu, grakščių damų apsuptyje. Kūrybos kaina kita - kur kas sudėtingesnė ir, deja, pavojingesnė.