Apie dykinėjimo grožį ir naudą

Ši priklausomybė ilgainiui ne tik sunaikina mėgavimąsi savo veikla, bet ir sugriauna šeimas bei, neretai, visapusiškai nuskurdina. Dvasiškai ir materialiai. Lietuviams ši priklausomybė taip pat gerai pažįstama. Tik dar neturime anoniminių darboholikų klubų.

Šiek tiek nusižengdamas terminų sudarymo logikai siūlau darboholikų ir ne vien jų nesugebėjimą deramai išnaudoti atostogas pavadinti atostoholizmu. Šį naujadarą vartoju netiksliai tuo požiūriu, kad galvoje turiu ne perdėtą polinkį be saiko atostogauti, o nusistovėjusią tradiciją persidirbti perkelti ir į atostogas.

Juk dabar aplink tik ir girdime visus kaip vieną besigiriant, kiek daug jie visko nuveikė per atostogas. „Padarė” Italiją per šešias dienas, mėsos gabalu kabojo po jėgos aitvaru virš marių dvi paras be poilsio, šliaužė nusekusios Ūlos dugnu baidare, apžergęs hidrociklą praktikavo slalomą tarp Palangos akvatorijoje plūduriuojančių bendrapiliečių galvų, na ir dar pas dėdę kaime supjovė ir suskaldė penkis kietmetrius beržo bei pakeliui nusiaubė kaimo turizmo sodybą. Kažin ar viską išvardijau iš „teisingų” lietuvio vidutinioko atostogų repertuaro? Be abejo – ne. Nūnai yra begalės būdų, kaip pragariškai intensyvų darbą paįvairinti dviem trim savaitėm dar intensyvesnių atostogų.

Kodėl Vilniuje (Prahoje, Paryžiuje, Tibete) japonų turistai 90 procentų laiko praleidžia fotografuodami ir filmuodami?

Atsakymą nesunkiai galime rasti dažnoje socialinio elgesio modelių studijoje. Japonas (amerikietis, australas, vokietis) kelionėje viską fotografuoja ir filmuoja, nes jį taip elgtis skatina „pareigos” jausmas. Jeigu visko nenufotografuosi (kreivai šleivai), nenufilmuosi (su Parkinsono tipo drebuliu), tai kaip sau ir kitiems įrodysi, kad atostogų metu nesėdėjai rankas sudėjęs, nes, kaip pasąmonėje yra įsirėžę, rankas sudėti galima tik grabe, kad buvai ten ir ten, matei tą ir tą.

Nors, kaip vienoje televizijos laidoje sakė filosofas Šliogeris, „...jie niekur neras to, ko ieško, vien dėl to, kad jie nežino, ko ieško. Jiems paprasčiausiai negera gyventi. Ir jiems negera gyventi yra galvoje...nuvažiuoja ten [į Argentinos pampas] – jofana, kaip nuobodu. Ką dabar daryt? Aaaa... važiuosiu į safarį į Afriką. Ten nuvažiuoja, prišaudo begemotų, žiūri, vis tiek taip pat nuobodu, kaip virtuvėj, kur jis sėdėjo”.

Kitas reikalas, kad dažnas toks turistas paskui apskritai vargiai beatsirenka, iš kokios šalies ir kokio miesto tie vaizdai. Bet ar tai svarbu?! Svarbu eksploatuoti atostogas lyg kokią vario rūdos kasyklą, naftos verslovę ar durpyną. Svarbu nesustoti ir ko nors nepagalvoti.

Instinktyvi šiuolaikinio žmogaus baimė stoti akistaton su pačiu savimi taip pat yra viena iš beprotiško aktyvumo variklių. Jokia paslaptis, kad dėl nežmoniško mūsų gyvenimo tempo mes vis rečiau turime progų pasirūpinti savo dvasios higiena, kol pagaliau visai nustojame ja, savo siela, domėtis. Tačiau maurais apėjusioje sieloje problemų kaupiasi kaskart vis daugiau, jos savaime niekur nedingsta, todėl ir baisu darosi į save atsigręžti, nes vaizdelį pamatysime nekokį. Todėl ir per savo išsvajotas atostogas lekiame šuoliais, nors, kaip ką tik „Šiaurės Atėnuose” rašė Gintaras Beresnevičius, vis vien viską pamirštame, o nušvitimo nepatiriame, būties esmės neperprantame.

Beresnevičius, žinoma, ironizuoja jam būdinga maniera.

Tačiau nedrįsčiau teigti, kad žmogui nebūtina, kiekvienam pagal jėgas, nors šiek tiek susivokti, bandyti iš naujo sunarstyti aptrupėjusį save, susiskaičiuoti nuostolius, grįžti į vėžes, nurimti, susitaikyti su savimi, atgauti amą. Juolab kad šis sunkus darbas kartu yra ir su niekuo nepalyginamas tikrasis savęs lepinimas. Aristokratizavimasis, jeigu norite.

Kad neatrodyčiau paistąs čia visiškus niekus, pasiremsiu pasyvaus poilsio ideologijos (labai apytikslis terminas), arba antiaktyvizmo, autoritetais. Vienas iš jų – Didžiojoje Britanijoje leidžiamo žurnalo „The Idler“ (Dykinėtojas) redaktorius Tomas Hodgkinsonas.

Tiesa, iš anksto pasakysiu, kad, viena, mes nė iš tolo nepažįstame angliško aristokratiško dykinėjimo „technikos” ir, antra, Anglijoje dykinėti gerokai paprasčiau, nes ten, kaip ir kitose nenutrūkusių tradicijų šalyse, dirba ir žmonės, ir sistema, o Lietuvoje sistema dar vis nedirba, mes turime vargti ir už ją, ir už save. Kad turėtume pavalgyti ir apsirengti.

Taigi Hodgkinsonas nuosekliai gina dykinėjimą, o kartais ir tiesiog tinginiavimą kaip būtiną laimingo gyvenimo sudedamąją. Žurnale, taip pat ir labiau specializuotuose panašaus pobūdžio interneto puslapiuose ar spaudos leidiniuose apstu visokiausių turiningo ir sveiko dykinėjimo receptų.

Vienas iš populiaresnių atvejų – Didžiojoje Britanijoje veikianti Debesimis grožėjimosi draugija (The Cloud Appreciation Society; www.cloudappreciationsociety.org). Draugijos manifeste, be kita ko, sakoma: „Debesys mums yra tokie įprasti, kad mes dažnai jų tiesiog nepastebime. Debesys skirti svajotojams, kad matydami juos jie praturtintų savo sielą. Iš tiesų visi, kurie stebisi debesų formomis, sutaupo vizitų pas psichiatrą. Visiems, kurie gali girdėti, sakome: apsidairykite, grožėkitės netvariu stebuklu ir gyvenkite su galva debesyse!”

Niekas, žinoma, nereikalauja šiuos manifesto žodžius suprasti paraidžiui. Visai nieko bloga, jei, užuot žavėjęsi debesimis, jūs daug laiko skirsite pasivaikščiojimams po miestą ar, dar geriau, priemiesčius. Įgudus nesunku einant visada tuo pačiu keliu kaskart pamatyti ką nors nauja ir įdomaus. Ir tyliai džiaugtis mažais atradimais.

Dar vienas svarbus dykinėjimo aspektas – neapsikrauti nereikalingais rūpesčiais, nekelti sau perteklinių uždavinių bei vengti primetamų pareigų. Visais šiais atvejais galvoje turima tai, kad elgesio stereotipų sistemoje rūpinimasis viskuo aplinkui, beatodairiškas vis naujų tikslų siekimas, įsipareigojimai dėl įsipareigojimų pernelyg nekritiškai laikomi išvien pozityvia laikysena.

Nors labai dažnai jie tik alina žmogų. Interneto tinklapyje www.anxietyculture.com galima rasti daug naudingų patarimų, kaip pasipriešinti minėtiems stereotipams. Pavyzdžiui, ten pat naujienų skyriuje galima rasti žinučių, paaiškinančių žiniasklaidos pernelyg sureikšmintų įvykių tikrąją, gerokai menkesnę reikšmę. Kad nevaikščiotum visas susirūpinęs dėl kokių nors nerimtų dalykų. Kam tau tas papildomas galvos skausmas?

Antiaktyvizmo kultūroje svarbią vietą užima neintensyvi sodininkystė. Pasirūpinkite (tik, šiukštu, pernelyg neįsitraukdami, nesureikšmindami paprasto techninio klausimo!) užsėti veją žemaūge žole, įterpkite joje keletą sukulentų (sausamėgiai augalai), sėskite priešais negudrią kompoziciją su gerų Venecijos vaizdų albumu rankose. Būkite su savimi ar su savais, o ne šalia savęs vienas kaip pirštas, tiksliau tariant, kaip apvalus nežinia kur riedantis nulis.

Patetiška? Žinoma, kas pratęs suktis kaip voverė rate, tam tokios „erezijos” gali atrodyti vien tuščias burnos aušinimas ar net įžūlus šaipymasis iš nuoširdžių pastangų „neapkerpėti”, „pamatyti”, „sužinoti”. Beje, antiaktyvizmo filosofija nė nemano drausti paplaukioti, atlikti pratimų su lazda ar kamuoliu, jei reikia, patiesinti stuburą ar pramankštinti sąnarius, pakelti jachtos bures (nesakant, kad privalai po paros žūtbūt pasiekti tašką B) ar nuvykti į tą pačią Veneciją. Svarbu, kad nepasiduotum audringos veiklos psichozei, arba, dar blogiau, nepasijustum neatlikęs kažko visiems privalomo.

Privalomas turėtų būti vienas dalykas – laimingas gyvenimas. Tačiau, kaip jau čia buvo užsiminta, žmogus niekada nebus tikrai laimingas, jei visą laiką bėgs nuo savęs, slėpsis už savo perdėto veiklumo.

Iš tiesų visas šitas dėstymas – ne apie keistą prasimanymą tinginiauti atostogų metu. Šios pastabos radosi iš susirūpinimo kasdien matant žmones, vis labiau įtikinčius, kad vienintelis teisingas būdas susikurti visapusišką gerovę – savęs naikinimas alinančiu darbu ir ne mažiau alinančiu „atostogavimu”.

Niekas neneigia – kad pasivytume gerovės Europą, mums reikia dvigubų ar trigubų pastangų. Maždaug tokiu laipsniu skiriasi darbo našumo rodikliai Lietuvoje ir Vakaruose. Tačiau tai nereiškia, jog kurdami tą išsvajotą gerovę privalome atsisakyti kritiško požiūrio į darbą be atokvėpio, į poilsį be ramybės. Yda yra ne pats darbštumas, o perdėtas jo sureikšminimas.

Naujausiame "Atgimime" taip pat rasite:

Žmonių apdergta gamta – šiandieninės Lietuvos atributas

Lietuvos staigmena UNESCO

Ką sumanė sunaikinti Izraelis