Aiškėja, kad Ordžonikidzė nusprendė nusižudyti ^{Ištrauka iš knygos „Teroras ir svajonė. Maskva 1937-ieji“ I}

Vieša mirtis. Ordžonikidzės savižudybė ir pomirtinis ritualas

Vasario 19 dieną laikraščiai pranešė: mirė Sergo Ordžonikidzė, sunkiosios pramonės liaudies komisaras, aukščiausiosios vadovybės narys. Ta žinia sudrebino visą TSRS. Jo mirtis daugumai žmonių buvo visiškai netikėta; daug kas laikė Ordžonikidzę vienu gabiausių vadovų, su jo vardu siejo industrializacijos pažangą, tikėjo, kad jo dėka žemės ūkio kraštas virto pramonine valstybe.

Jei bent vieną Stalino parankinių buvo galima laikyti populiariu, tai Ordžonikidzei tas epitetas tiko labiausiai. Bet galbūt žinia apie puikaus organizatoriaus ir vadybininko mirtį jau iš pat pradžių kėlė įtarimą, kad čia ne viskas švaru. Ordžonikidzės mirtis ne tik tarybiniams piliečiams trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, bet ir vidiniam vadovybės branduoliui. Visi buvo jau suvažiavę, mat rengėsi Centro komiteto plenumui, kuris turėjo prasidėti vasario 20 dieną. Jie gludino pranešimus ir būsimų nutarimų projektus, tą darė ir pats Ordžonikidzė.

Sprendžiant iš visko, ką šiandien žinome, Ordžonikidzė nusprendė nusižudyti. 1937 m. vasario 18 dieną 17 valandą 30 minučių jis atėmė sau gyvybę savo bute Kremliuje. Netrukus ten pat susirinko aukščiausioji šalies vadovybė – sukrėsta ir sutrikusi. Plenumo pradžią teko nukelti dėl laidotuvių – ne žmogaus, kuris nusižudė ar buvo pastūmėtas į savižudybę, o nuo širdies smūgio mirusio darboholiko, sunkiosios pramonės liaudies komisaro Ordžonikidzės. Taip Stalino parankiniai panoro išplėsti savo valdžią net ir Ordžonikidzės mirčiai. Pompastiškas laidotuvių ritualas tapo ceremonija ir forma, leidžiančia visuomenei, kurioje masinės smurtinės žudynės seniai virto kasdienišku dalyku, dar kalbėti apie mirtį – visiškai atvirai. [...]

Savižudybė – ginklas

Savižudybę pateikti visuomenei kaip banalų širdies infarktą nuspręsta jau nuo pat pradžių; tai įrodo ir šiurkščios Stalino pastabos Ordžonikidzės žmonai, ir visi vadovybės branduolio veiksmai. Tokiam aiškinimui labai tiko ir Ordžonikidzės seniau patirti širdies priepuoliai.

Savižudybės vertinimo klausimu bolševikų partijoje buvo susidariusi kaip ir generalinė linija. Viena vertus, buvo pripažįstama Švietimo epochos ir radikalių judėjimų tradicija, kad žmonės galintys patys lemti savo likimą, tad ir nutraukti savo gyvybę, jeigu jiems tai atrodo teisinga. XIX amžiaus pabaigos rusų radikalai ne tik mąstė, bet ir veikė šitaip. Rusų radikalų pasaulėžiūros kanonas reikalavo neatsisakyti teisės pačiam spręsti, kur turi eiti baigiamoji gyvenimo ir mirties riba, todėl tais laikais buvo galima kalbėti bemaž apie inteligentų madą žudytis arba apie savižudybių epidemiją; ji dar sykį suaktyvėjo po nepavykusios 1905 metų revoliucijos. Tokios pažiūros atgarsių dar esama viename pašnekesyje apie savižudybę, kurį savo dienoraštyje paminėjo maskvietė paauglė iš inteligentų šeimos: „Einant namo ji prašneko apie save. Pasisakė visai nebeturinti valios, jai esą vis tiek, ar ji gyvens, ar ne. Pagaliau net pareiškė turinti teisę nusižudyti. Aš išsigandau ir pasakiau, jog kartais ir aš būnu prislėgta.“

Kita vertus, marksistinė tradicija, nors iš dalies ir pateisina savižudybę, kaip nevilties aktą, kurio griebiasi individai, palūžę klasių kovoje, apskritai jai nepritaria. Savižudybė buvusi individualistinė asmenybės reakcija tokioje situacijoje, kur teisingas kelias būtų organizuota kova už laisvę, geriausia – revoliucinės partijos gretose. Tad nors tokia reakcija emociškai ir suprantama, ją teisinanti pažiūra griežtai atmetama, nes tai esanti kapituliacija.

Tam tikrais atvejais esą galima pateisinti savižudybę racionaliais argumentais, pavyzdžiui, jei kovotoja(-as) dėl kokios nors priežasties, kad ir dėl sunkios ligos, nebegali padėti revoliucijai, „tampa nebenaudinga(-as)“, arba jei tik tokiu būdu gali išvengti kankinimų ir neišduoti paslapčių. Tai pasakytina, tarkim, apie seną bolševikę Jevgeniją Boš, ilgai gyvenusią emigracijoje: grįžusi į Rusiją ji tapo čekiste, bet 1924 m. nusižudė, nes dėl širdies nepakankamumo nebegalėjo dalyvauti revoliucinėje kovoje. Bucharinas nekrologe pateisino ją ir jos poelgį.

Tačiau tai buvo tik išimtis. Bendra taisyklė skelbė: savižudybė – tai „tik“ individualistinis asmens atsakas, jo kapituliacija prieš klasių kovos uždavinius, silpnybės išraiška, maža to – partijos vidaus diskusijose maždaug 1930 metais ir vėliau savižudybė buvo laikoma savo kaltės pripažinimu. „Valstybės ir partijos požiūriu savižudybė buvo itin opus ir nemalonus dalykas, nes ji ne tik drumstė jaunimo tikėjimą šviesia ateitim, bet ir galėjo tapti kolektyvinio nepasitenkinimo kristalizacijos branduoliu.“ Savižudis išsisuka nuo demaskavimo ir nusikrato atsakomybės. Tuo laikotarpiu buvo kilusi tikra diskusija dėl savižudybių. Prie to prisidėjo Adolfas Jofė, kuris 1927 m. nusižudė protestuodamas prieš Trockio persekiojimą, ir du garsūs savižudžiai poetai – Sergejus Jeseninas ir Vladimiras Majakovskis.

Vienu metu, kai buvo pjudomi „buržuaziniai mokslininkai ir specialistai“, kai kurie pjudomieji rinkosi savižudybę, kaip antai vienas iš kaltinamųjų vadinamojoje pramonininkų byloje geologas Vasilijus Orlovas (1890–1931): jis pasikorė Rostovo kalėjime, nes nebeištvėrė kankinimų. Pačiame istorikų ir filosofų bauginimo kampanijos įkarštyje, 1931 metais, bandė nusižudyti ir filosofas Abramas Deborinas. Žinoma, kad savižudybių epidemija neaplenkė ir paties Kremliaus: 1932 m. lapkričio 9 d. nusižudė Stalino žmona Nadežda Alilujeva. [...]

Vasario–kovo plenume savižudybė buvo jau ir formaliai pasmerkta kaip „priešo ginklas“. Nutarimo projekte dėl dar vieno nusižudėlio smerkiama savižudybė, kaip „partijai priešiškas aktas, nederantis partijos nariui“. „Plenumas ryžtingai smerkia tokį aktą, nes, kovodami su trockininkais ir kitais dviveidžiais, juos sutriuškinę įsitikinome, kad savižudybė – tai vienas iš ginklų, kuriais naudojasi mūsų priešai, kad išvengtų atsakomybės ir nebūtų įrodyta jų kaltė. <...>“

Iš partijos valymų žinoma atvejų, kai partijos nariai, jausdamiesi neteisingai apkaltinti, nepagrįstai pašalinti iš partijos, rinkdavosi savižudybę, net ir kolektyvinę – su visa šeima.

Padėtis be išeities ir protestas

1937 metų vasarį Sergo Ordžonikidzės padėtis buvo sunki, net, sakytume, be išeities. Vis daugėjo grėsmingų įvykių. Bet kurio iš jų būtų jau pakakę pulti į neviltį. Dabar viskas suėjo į krūvą. Dar 1936 m. lapkritį buvo suimtas jo brolis Papulija ir 1937 m. vasario 9 ar 10 dieną sušaudytas. Sausio 30 dieną antrajame parodomajame procese buvo nuteistas myriop ir paskui sušaudytas Ordžonikidzės pavaduotojas Jurijus Piatakovas, kartu su juo – ir daug kitų vadovaujančiųjų darbuotojų iš to paties liaudies komisariato.

Jau nuo sausio pradžios Ordžonikidzė žinojo, kad CK plenume, kuris paskirtas vasario 20 dieną, jam teks skaityti pranešimą apie kenkėjišką veiklą ir kovą su ja. Pora dienų prieš vasario 18-ąją jo bute Kremliuje buvo daroma krata – matyt, ieškota įkalčių. Ordžonikidzė, vadovaujančiųjų liaudies komisariato darbuotojų demaskavimą pavadinęs „pliurpalais“, turėjo apsispręsti. Nuo Piatakovo jis buvo pasirengęs atsiriboti, bet gynė savąjį liaudies komisariatą: per pastarąjį dešimtmetį išugdė jo kadrus, su jais vertė tikrove industrializacijos projektus.

Penkios dienos po parodomojo proceso pabaigos, 1937 m. vasario 5 d., Sunkiosios pramonės liaudies komisariato skyrių vedėjų susirinkime jis taip kalbėjo apie direktorius, į kuriuos jų vadovaujamų įmonių darbininkai žiūri kaip į nusikaltėlius: „Baikim! Direktoriams reikia visai atvirai pasakyti, kad jie – ne nusikaltėliai, o mūsų kadrai. Nusikaltėliai sučiupti ir sušaudyti. Ir sušaudysim kiekvieną šunsnukį, kurį tik surasim. Bet kalbu ne apie juos. Kalbu apie didžiąją masę kadrų, puikių kadrų, kuriuos patys išugdėm. Štai ką reikia jiems atvirai pasakyti. <...>“ Jis kalba ir apie būsimą CK plenumą ir sakytum prašo paramos. „Šio mėnesio 20 dieną posėdžiaus mūsų partijos CK plenumas Jo darbotvarkėje bus ir tos bjaurios istorijos padariniai, jos pamokos. Aš atstovausiu Sunkiosios pramonės liaudies komisariatui. Argi turėsiu kaltę versti ant jūsų visų? Jei fabrikuose pasitaiko sabotažo, už tai dera kaltinti Ordžonikidzę – ir nieką kitą. Bet ar jūs man įrodėt, kad bandėt sabotažą išnaikinti, kad ėmėtės priemonių? Ne, jūs nieko nesiėmėt šiame prakeiktame reikale. Jūs kaltinat chemijos skyrių, anglių tiekimo skyrių. Jie privalantys atsakyti! Tai ne mūsų kaltė. Ne, draugai, žvelkit giliau, aš įsitikinęs, kad visur mūsų organizacijoj yra didesnių ar mažesnių kuopelių, kurios pasielgė negarbingai. Štai Barinovas. Kai kurie jo gręžimo bokštai prasmego. Toksai niekšas bus vieną kitą bokštą savo rankomis nuskandinęs ir teisinsis, jog tai įvykę dėl pūgos. <...>“

Kas svarbiausia Ordžonikidzei? „Kaip tai galėjo įvykti? Jūs ir aš šitiek metų bendradarbiavom, neblogai padirbėjom ir rezultatai buvo neblogi. Įvykdėm penkmečio planą per ketverius metus. Tai kaip galėjo atsitikti, kad Piatakovas buvo mūsų kolektyve ir, dievaži, ničniekas jo neperprato? Jūs man pasakysit: „Jis buvo tavo pavaduotojas, bet ir tu jo neperpratai. Tai ko nori iš mūsų?“ Tai netvarka. Jeigu taip būtų pasakęs koks darbininkas Kemerove, tai būtų tvarka. Bet kai jūs taip sakot, tai netvarka. <...> Kodėl taip atsitinka? Ar todėl, kad mes apakom? Turim patys save to paklausti. Jei galime būti pastatyti prieš teismą, tai stokime prieš teismą patys, vadinasi, prieš savo sąžinės teismą, ir paklauskim, kaip galėjo šitai atsitikti. Todėl, kad mes, matyt, nepakankamai stebėjom, kas vyksta aplink mus. Todėl, kad daugelis iš mūsų, matyt, ilsėjosi ant laurų, patenkinti savo laimėjimais. Ir kas įvyksta? Šachtoje avarija, ir 10 ar 12 žmonių žūsta. Taigi, jie žuvo. Ką tai reiškia? Technikos broką. Ką tai sako? Tai šį tą sako apie mūsų abejingumą. Ar 10 žmonių žuvo, ar tik vienas, tai turi rūpėti kiekvienam. Juk kalbama ne apie svetimus, o apie savus žmones. Jie – mūsų broliai. Ar tokia ir yra mūsų pažiūra?

Ne, mes dėl to nesijaudinam. Tai rūdys, kurios graužiasi visur aplink mus. Tos rūdys be galo pavojingos. Tai aiškus biurokratizmo ženklas, kad aukštas veikėjas ar biurokratas yra šitaip nutolęs nuo masių. Aš kalbu ne apie tai, kad tas ar kitas nelanko partinių susirinkimų. Galima lankyti partinius susirinkimus ir vis tiek būti nutolusiam nuo masių – tai reiškia nematyti, kaip gyvena masės. Tas prakeiktas Piatakovas, tas prakeiktas Rataičiakas ir kiti! Tai jie mus taip klastingai apmovė. Bet jų pralaimėjimas, tai yra tas faktas, kad jie buvo sučiupti, įmesti į kalėjimą ir priversti pasakyti visa, kas įvyko, tas faktas turėtų atverti mums akis. Galėtume pasakyti taip: negalėjom įsivaizduoti, niekas negalėjo įsivaizduoti – kodėl dabar jūs kaltinat mus? Bet dabar mes turim už tai atsakyti. Štai apie ką privalom labai rimtai pagalvoti. Akivaizdu, kad įžengėm į tokią fazę, kai reikės dar sykį perorganizuoti mūsų eiles. <...> Po velnių! Jei dar sykį nebus viskas perkratyta, surūdysim visi. <...>“

Ordžonikidzė žinojo, koks yra nepamainomas, bet kartu ir pažeidžiamas jo personalas. Jo vadovų ir specialistų kadrai pasižymėjo ne tik kvalifikacija, kompetencija, gebėjimu savarankiškai priimti sprendimus, bet ir tuo, kad tarp jų buvo itin didelė dalis „buvusiųjų“ ir „nonkonformistų“. 1936 m. gruodžio 1 d. jo liaudies komisariato aparate iš 743 partijos narių ir kandidatų 42 turėjo partinių nuobaudų, iš jų 12 – už dalyvavimą trockininkų opozicijoje, 80 yra buvę kitų partijų nariais, menševikais, eserais (socialrevoliucionieriais) ir kitais. Be to, aparate dirbo 160 pašalintųjų iš partijos, 169 nepartiniai, seniau priklausę kitoms partijoms, 71 buvęs baltagvardiečių karininkas, 94 žmonės, teisti už kontrrevoliucinę veiklą, trumpai tariant – visokiausi galimi „kenkėjai“, žmonės iš pirklių ir fabrikantų šeimų, iš bajorų, senosios armijos karininkai.41

Stalinas ir Politbiuras, be abejo, tikėjosi, kad Ordžonikidzė būsimajame plenume demaskuos ir puls trockininkus kenkėjus, veikiančius sunkiojoje pramonėje ir kitose šakose, nors tai būtų reiškę, kad toliau griaunamas jo suorganizuotas veiksmingas industrializacijos centrinis aparatas. Ordžonikidzė greičiausiai nebuvo pasirengęs žengti tokio žingsnio ir suvokė jam iškilusią dilemą. Jam ją pateikė dar 1935 m. sausio mėnesį parašytas atsisveikinimo laiškas, kurio autorius Visarionas Lominadzė nusižudė, kad nebūtų suimtas. Tame laiške, be kita ko, rašoma: „Prašau perduoti drg. Ordžonikidzei. Aš jau seniai nusprendžiau šitaip pasielgti, jei manimi nebus patikėta. Matyt, esu apšmeižtas. <...> Man būtų tekę visą tą nesąmonę aiškinti ir įrodinėti, koks nerimtas tas šmeižtas, ir vis tiek manim nebūtų patikėję. Viso to nebūčiau iškentęs. Manęs laukė procedūra, kurios nebūčiau galėjęs ilgai ištverti. Nors ir pridariau klaidų, visą savo sąmoningą gyvenimą skyriau komunizmo idealams, mūsų partijos idealams. Tik aišku, kad paskutinio mūšio internacionalinėje arenoje nebematysiu. Bet jis nebetoli. Mirštu šventai tikėdamas, kad mūsų kova bus laimėta... Prašau pasirūpinti mano šeima.“42 Ordžonikidzė išrūpino pensiją Lominadzės našlei.

Tačiau su Ordžonikidzės savižudybe krito bastionas, kuris būtų galėjęs per plenumą, paskirtą vasario 20 dieną, bet dėl jo mirties nukeltą trims dienoms, pasipriešinti tolesnei smurto plėtrai.

Karl Schlögel

© Leidykla "Tyto alba"

Karlas Schlögelis

TERORAS IR SVAJONĖ
Maskva, 1937-ieji

Iš vokiečių kalbos vertė
Valdemaras Kvietkauskas

Karl Schlögel (Karlas Šliogelis, g. 1948 m.) – vokiečių istorikas. Pagrindinė jo tyrimų sritis – Rytų Europos istorija. Jo veikalai buvo apdovanoti daugeliu prestižinių premijų, tarp jų – Sigmundo Freudo premija už mokslinę prozą (2004 m.), Leipcigo knygų mugės premija, skirta Europos santarvei (2009 m.) Šiuo metu jis dėsto Rytų Europos istoriją Europos universitete Frankfurte prie Oderio.

„Teroras ir svajonė. Maskva 1937-ieji“ – monumentalus veikalas, skirtas Sovietų Sąjungos sostinei, kai Stalino diktatūra buvo pasiekusi savo apogėjų.

Iš knygos pratarmės

[...] 1937 metų Maskva – tai Europos istorijos arena. Maskva įsikūrusi ne kur kitur, o Europos civilizacijos lūžio vietoje. 1937 metais nužudytieji gyveno ir mirė „kraštutinumų šimtmetyje“, kuris peržengė visas ribas. Todėl be 1937 metų Maskvos neįmanoma suprasti, ką Europai reiškė XX amžius.

Tai galutinai išryškėjo po Tarybų Sąjungos žlugimo, kai stichiškai išplito siekis pažvelgti tiesai į akis ir atgaivinti savo istorinę atmintį. Pirmą sykį buvo padaryta sovietinio teroro topografinė nuotrauka, pirmą kartą buvo viešai paskelbti žuvusiųjų – iki tol bevardžių – vardai ir atvaizdai, imta statyti jiems paminklus. Tas procesas dar anaiptol nesibaigė, laiminga jo pabaiga išauš tik tada, kai Lubianka, tas beribio žmonių niekinimo ir žudikų smurto simbolis Maskvos centre, vieną gražią netolimos ateities dieną bus paverstas muziejum ir atminimo vieta. [...]

Berlynas, 2008 m. pavasaris