Prieš šešerius metus A.Einšteinas buvo paskelbtas metų plagiatoriumi, kadangi atsirado įrodymų, kad Einšteino žmona Mileva buvo tikroji autorė daugelio darbų, dabar priskiriamų jos vyrui.
Garsiausias autistas
Nepatologinių formų autizmo požymių aptinkama daugeliui mokslo ir meno genijų. Albertas Einšteinas branda gerokai atsiliko nuo bendraamžių. Iki septynerių jis kartojo užduotis, sunkokai mokėsi ir mokykloje, ir politechnikos institute. Reliatyvumo teoriją, atnešusią pasaulinę šlovę ir Nobelio premiją jis parašė dirbdamas patentų biuro klerku, taigi, įstaigoje neturinčioje nieko bendro su mokslu.
Teigiama, kad mokslininkas sirgo Aspergerio sindromu. Tai viena autizmo formų, kuri nepakenkia intelekto, tačiau gerokai apriboja socialinių įgūdžių raidą. Yra įrodymų, kad Aspergerio sindromas tiesiogiai susijęs su genialumu. Tokią prielaidą vasarį paskelbė britų psichiatras Michael Fitzgerald. Anot šio profesoriaus, ir A.Einšteinas sirgo lengva autizmo forma. Ir būtent todėl buvo genialus.
Mileva ir Nobelio premija
Ne vien įtakingų mokslininkų garbinamas už neeilinius protinius sugebėjimus, aštrų sąmojį, o visų vaikų žinomas kaip geras dėdė su neklusnia baltų plaukų kupeta, labai mėgo moteris. „Jis buvo labai aistringas vyriškis, kupinas prieštaravimų, - taip teigė A.Einšteino asmenybę tyrinėjęs Hebrajų universiteto Jeruzalėje profesorius Hanoch Gutfrund. – Jis mylėjo abi žmonas, tačiau turėjo labai daug meilės nuotykių. Moterys irgi dažnai jo siekė“.
Nors Prinstono universitete (JAV) sukaupė daugybę vaikų laiškų, jis mažai bendravo su trims vaikais iš pirmosios santuokos su serbe Mileva Maric. Nėra jokių įrodymų, kad jis būtų susitikęs su dukra Lieserl, kuri gimė 1902 m. Vengrijoje, kai A.Einšteinas dirbo technikos ekspertu Šveicarijos patentų biure Berne.
Apie mergaitės egzistavimą sužinota neperseniausiai, aptikus A.Einšteino meilės laiškus Maric prieš jų santuoką 1903 m. Po šių metų visi pėdsakai apie mergaitę dingo. Kai kurių šalių „Vikipedija“ nurodo, kad Dauno sindromu sirgęs naujagimis buvo skubiai atiduotas įvaikinimui ir teišgyveno tik 21 mėnesį. Genijui lojalūs šaltiniai teigia kitą - kad nesantuokinis kūdikis galėjo pakenkti jo mokslinei karjerai. Genialaus mokslininko santuokai su M.Marik labai priešinosi jo valdinga motina. Viena vertus, Maric buvo serbė, o ne žydė.
Kita vertus, genijaus motina buvo įsitikinusi, kad marčios intelektas neprilygsta sūnaus protui, tačiau, atrodo, anyta buvo neteisi. Mat Mileva amžininkų laikyta stipria matematike. Kita vertus, ji iškart įstojo į institutą Šveicarijoje. Jos būsimajam sutuoktiniui tai pavyko tik iš antro karto. Negana to, Mileva buvo 4 metais vyresnė už dvidešimtmetį Albertą.
Pora susilaukė dviejų sūnų: 1904 metais Hanso Alberto ir 1910 metais – Eduardo. Kaip paskui rašė Milevos sūnus Hansas Albertas, jo motina buvo tipiška slavė, skleidžianti labai tvirtas neigiamas emocijas. Ji niekada neatleisdavo nuoskaudų, buvo ambicinga ir galvojo, kad santuoka sužlugdė jos karjerą. Santuokai iširus, abu sūnus augino Mileva.
„Jų meilė buvo labai aistringa, tačiau gana greitai išblėso, o skyrybos buvo labai sunkios“, - teigia H. Gutfreund. Mileva viską išskaičiavo matematikės tikslumu. Per skyrybas ji pasiekė, kad Nobelio premija, apie kurią tuomet jos vyras ir nesapnavo, atitektų jai. Albertas žodį tęsėjo.
Pusseserė Elsa ir saldumynai
Po skyrybų Albertas apsižvalgė aplinkui ir pirmoji, kurią jis pastebėjo, buvo Elsa Lowenthal, pirmos eilės pusseserė pagal motiną ir antros – pagal tėvą. Ją jis vedė netrukus po skyrybų su M.Maric 1919 m. Elsa siekė mokslininko meilės stačiai nepadoriai atkakliai. Tais metais buvo patvirtinta jo reliatyvumo teorija, jis tapo žvaigžde.
Elsa nebuvo labai protinga moteris, tačiau sukūrė genialiam mokslininkui jaukią aplinką. Kartu augo jos dukros iš pirmosios santuokos – Margot ir Ilse. Amžininkų teigimu, Elsa mylėjo tik brangenybes, apdarus, saldumynus, na ir, žinoma, Albertą Einšteiną.
Savaime aišku, kartu ir jo šlovę. Ji rūpinosi juo kaip slaugė, bet pavyduliavo kaip furija. Pusbrolio meilužės apipildavo ją saldumynais. Ji sėdėjo namie ir storėjo. A.Einšteino metraštininkui nėra abejonių, kad jis ją mylėjo. Betgi tai nesustabdė mokslininko nuo meilės nuotykių.
Meisteris ir Margarita
Pats Einšteinas buvo visiškai abejingas prabangai. Kol neperžengė rusų skulptoriaus Sergejaus Konenkovo dirbtuvių slenksčio ir nesutiko jo žmonos Margaritos, prašmatnios ponios. Mokslininkui tuomet buvo 56, o jo būsimajai mūzai – 39…
Kartais sakoma: jie susitiko ir pamilo vienas kitą. Čia buvo kitaip. Jų aistra augo palengva, bet sustabdyti jos buvo neįmanoma. Kai mirė Elsa, Margarita Konenkova užėmė jos vietą. Trejus metus jie susitikinėjo slapčia, kol didysis avantiūristas A.Einšteinas nesubrendo žygdarbiui. Jis parašė laišką rusiškajam Rodenui, Margaritos vyrui, kuriuo pranešė, kad jo žmona labai pasiligojo.
Įrodymams pasitelkė iš pažįstamų draugų gydytojų gautus išrašus. Skulptorius sunerimo dėl žmonos ir meilužiai išpuolė į Einšteino pamėgtą kurortą. Kai vyras suuodė, kad jų santykiai peržengė padorumo ribas, ištaisė skandalą, bet Margaritos tai pernelyg nesutrikdė. Kaip Einšteino jausmų Margaritai neatšaldė faktas, kad jo mylimoji dirbo saugumui ir kai kuriose nuotraukose figūravo su amerikiečių atominės bombos tėvu Robertu Oppenhaimeriu.
Margarita susitikinėjo su mokslininku iki Konenkovų grįžimo tėvynėn. Prieš išsiskiriant Einšteinas padovanojo mylimajai auksinį laikrodį, kuris praėjusio šimtmečio pabaigoje buvo išstatytas aukcione „Sotbys“ kartu su keliais mokslininko laiškais Margaritai. Iki šios korespondencijos paviešinimo jų santykiai buvo nušviesti kur kas banalesnės šviesos.
Mirtis – nereliatyvi sąvoka
Buvusi gražuolė, aukštuomenės dama, Margarita Konenkova 1980 m. mirė vienumoje, nuo išsekimo, atsisakiusi valgyti. Įdomu, kad Einšteinas ilgai simpatizavo vegetarizmo idėjai. Tačiau griežtos vegetariškos dietos jis pradėjo laikytis tik 1954 m. pradžioje, kai jam gyventi nebuvo likę nė pusantrų metų.
M.Marik mirė 1948 metais. Jų sūnus Eduardas, sirgęs šizofrenija, sanatorijoje mirė 1965 metais. Kitas judviejų sūnus pasaulį paliko 1973 m. 1955 m. balandžio 17 dieną A.Einšteinui dėl trūkusios aortos aneurizmos prasidėjo vidinis kraujavimas. Jis dargi pasirašė televizinės kalbos Izraelio Valstybės metinėms juodraštį, bet kitą rytą mirė Prinstono ligoninėje būdamas 76 metų.
Prieš palaikus kremuojant, Prinstono ligoninės patologas Thomas Stoltz Harvey išėmė ir konservavo Einšteino smegenis. Jis vylėsi, kad neurologijos mokslas kada nors atsakys į klausimą, kodėl Albertas Einšteinas buvo toks protingas.
