aA
Lenkijos savaitraštis „Wprost“ birželio viduryje sukėlė rūpesčio valdančiajai liberalų partijai („Platforma obywatelska“), paskelbdamas jai priklausančių politikų ir Lenkijos nacionalinio banko vadovo pokalbių įrašus, padarytus vienoje iš Varšuvos kavinių, kurioje apskritai politikai – ministrai, viceministrai, Seimo nariai ir kai kurie verslininkai mėgdavo rengti neformalius susitikimus.
Andrius Vaišnys
Andrius Vaišnys
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Strategija, kurią valdantieji suplanavo kaip veiksmų seką laimėti parlamento rinkimus 2015 metais, kol kas paslaptingojo „Patrioto“ (galbūt verslininko) iniciatyva ir žiniasklaidai tarpininkaujant gali žymiai sumenkinti liberalų galimybę tęsti valdymą.

Įdomus ir reikšmingas šios istorijos kontekste yra ne tiek kavinės „Pelėda ir draugai“, kurios vadybininkas jau sulaikytas, kiek žurnalistikos šaltinio vaidmuo. Tai, kad Lenkijos spaudos įstatymas įpareigoja žurnalistą saugoti informacijos šaltinį, lėmė kitokią įvykių raidą nei Lietuvoje, kai Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai lyg niekur nieko išsivedė žurnalistę iš darbo vietos parlamente ir, be to, atliko kratą naujienų agentūros redakcijoje.

Žiniasklaida nuplėšia kaukes ir Vyriausybės, neva skaidriai priimančios sprendimus, įvaizdis byra. Šį procesą paspartina valdančiųjų reakcijos į žurnalisto teises ir karštligiška prievartos institucijų elgsena puolant sužinoti, ką redakcija dar turi.
Andrius Vaišnys

Politikai po pirmosios įrašo publikacijos elgėsi neišradingai: iš pradžių ministras pirmininkas Donaldas Tuskas dėmesį bandė kreipti į politinės kultūros trūkumą, kadangi pašnekesio įrašas liudijo ją esant palyginti žemą ir gynė įžymius kavinės „draugus“ tuo, kad jie rūpinasi valstybės interesais – kad ir vartodami palaidą leksiką. Jei susitikimų motyvas būtų tik tas, jog 2015-ųjų rinkimus laimėjus politiniam konkurentui ir oponentui – populiariausiai dešiniųjų partijai „Teisė ir teisingumas“ (Prawo i sprawiedliwosc“) vadovaujamai Jaroslawo Kaczynskio, gali trauktis užsienio investuotojai, neva išsigąsiantys radikalios politikos, pokalbius tikriausiai atlaidžiai priimtų daugelis.

Bet iš esmės įrašai atskleidžia jau priimtų arba numatomų priimti sprendimų, susijusių su viešojo sektoriaus finansais, planavimą bei paiešką galimybių, kaip išvengti įstatyminės drausmės. Žinoma, bet kurioje šalyje būdinga valdantiesiems priklausančių politikos veikėjų baimė prarasti valdžią virsta politikos užkulisių susitarimais, kaip ją stiprinti. Tačiau šios „įrašų aferos“ pašnekesiai atskleidė tokių susitarimų istoriją, kuri apnuogina ne tik niekinantį požiūrį į minėtą politinį konkurentą. Ji atskleidžia ir prieštaringus veiklos metodus vykdant finansų politiką.

Kiekvienas įrašas tarsi paaiškina ankstesnių sprendimų priežastis. Tarkime, išnyra atsakymas, kodėl iš tikrųjų prieš metus turėjo atsistatydinti Transporto ministras, anksčiau neva nedeklaravęs brangios dovanos – laikrodžio. Įrašas liudija, kad neseniai jis prašė sustabdyti žmonos turto patikrą ir kavinėje gavo pažadą, kad tai jau padaryta. Bet skandalingiausiai nuskamba Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio kritiška repliką apie „tariamą“ Jungtinių Valstijų saugumo politiką ir bendradarbiavimą su JAV – tai yra kirtis tarptautiniam Lenkijos autoritetui.

Kitaip tariant, žiniasklaida nuplėšia kaukes ir Vyriausybės, neva skaidriai priimančios sprendimus, įvaizdis byra. Šį procesą paspartina valdančiųjų reakcijos į žurnalisto teises ir karštligiška prievartos institucijų elgsena puolant sužinoti, ką redakcija dar turi. Nepadeda nei premjero atstovės spaudai grožis, nei jo paties pavėluoti skambučiai prokurorui, kad tinkamai elgtųsi su spauda.

Žurnalistikoje šaltinio paslapties apsauga yra itin svarbus dalykas, kadangi jis užtikrina ir žurnalistinio darbo profesionalumą. Visuomenė, tai suprasdama, viena vertus, pati gali labiau pasitikėti viešumo nauda ir žiniasklaidos funkcijomis; tuomet ir žiniasklaida, kontroliuojančią socialines problemas, gali įgyti aukštesnį lygį.
Andrius Vaišnys

Du kartus Vidaus saugumo agentūros (ABW) darbuotojai (antrą kartą – lydimi prokuroro), buvo atvykę į „Wprost“ redakciją ir reikalavo atiduoti likusius įrašus. Vyriausiasis redaktorius Sylwesteris Latkowskis nesutiko perduoti kokios nors informacijos vadovaudamasis šaltinių apsaugą apibrėžiančiu Spaudos įstatymu, be to, nesutiko bendrauti be redakcijai atstovaujančio teisininko.

Taigi Lenkijos Respublikos Spaudos įstatyme apibrėžiant žurnalisto pareigą saugoti informacijos šaltinį žurnalistikai paliekama galimybė apsiginti nuo prievartos („Žurnalistas privalo saugoti paslaptį: 1) duomenų, kurie sudaro galimybę nustatyti spaudos kūrinio, laiško redakcijai arba kitos tokio pobūdžio medžiagos autoriaus tapatybę, taip pat kitų asmenų, suteikiančių publikuotos arba publikuotinos informacijos, jeigu tie asmenys įspėjo neatskleisti tokių duomenų; 2) bet kurios informacijos, kurios atskleidimas galėtų pažeisti įstatymu saugomą trečiųjų asmenų interesą (...)“).

Ir saugumo agentai negalėjo priversti išduoti šaltinį. Redakcija perdavė garso įrašus tik patikrinusi, jog iš jų nėra galima nustatyti šaltinio (informacijos „autoriaus“). Pastarasis aspektas, žinoma, parodo, kad iškilus tam tikroms grėsmėms valstybės ar piliečių saugumui, prieš įstatymą turi būti lygūs tie, kuriems arba dėl kurių veiksmų – ar kunigo, ar mokytojo, ar – kaip šiuo atveju – žurnalisto reiškiami įtarimai. Tačiau neiškyla grėsmės išskirtiniam visuomenės institutui – žurnalistikai, nes ji turi ne teisę, bet pareigą saugoti savo darbo pamatinį interesą.

​Žurnalistikoje šaltinio paslapties apsauga yra itin svarbus dalykas, kadangi jis užtikrina ir žurnalistinio darbo profesionalumą. Visuomenė, tai suprasdama, viena vertus, pati gali labiau pasitikėti viešumo nauda ir žiniasklaidos funkcijomis; tuomet ir žiniasklaida, kontroliuojančią socialines problemas, gali įgyti aukštesnį lygį. Kita vertus, visuomenei atstovaujantieji įstatymų leidėjai privalo suvokti viešų informacijos mainų naudą valstybės ekonomikai, politinei nepriklausomybei, saugumui.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0