aA
Kalbama, kad apie viešumos vengiantį Viktorą Peleviną literatūros kritikai pusiau juokais pateikia tokią koncentruotai konkrečią informaciją: „Tiražas 150 tūkstančių.“ O ką, visai tinkama rašytojo egzistencinės situacijos metonimija technogeniniame ir de facto globaliame pasaulyje, ją saikingai papildžius keletu pastabų apie rašytojo naratyvo estetiką ir tas pastabas sukomponavus pagal imperatyviai drausminantį Twiter reikalavimą „tilpti“ į 140 spaudos ženklų (priešingu atveju technologija, taigi ir visuomenė, tam kreipimuisi liks kurčia).
Arūnas Spraunius
© DELFI / Tomas Vinickas

Pavyzdžiui, neišgirs, kad Pelevinas išpopuliarėjo kaip nenumaldomas manipuliuotojas-žaidėjas kaleidoskopiniais, egalitaristiniais reklamos įvaizdžiais ir stilistika.

Romano „Generation P“ šešto skyriaus pavadinimas „Homo Zapiens“ – tai nuoroda į egzistenciškai paviršutinišką (naivų) vartotojų mėginimą išvengti tikrovės. „Greitas televizijos perjunginėjimas iš vienos programos į kitą, kad nereikėtų žiūrėti reklamos, vadinamas zapingu.“ „Komercinė idėja: pasiūlyti išlieti Kristaus Išganytojo cerkvei varpus Kokakolokolą ir Pepsikolokolą“ (Viktor Pelevin, „Generation P“, Vertė Jurgis Gimberis, UAB Jotema, 2006). Statistika (čia aptartu atveju – 150 tūkstančių egzempliorių ir 140 spaudos ženklų) valdo viską.

Tikėtina (tiesą sakant, labai), kad statistiškai pagrįsti faktai su lakoniškai saikingais retoriniais apibūdinimais yra ne tik rašytojų, bet ir, pavyzdžiui, teatralų, rokerių ar eseistų egzistencinės situacijos metonimija. Denis Diderot savo „Encyklopedia“ andai rašė, kad racionalumas ir efektyvumas – du būdai, leidžiantys pažinti realybę arba tai, kas verta pažinimo. Kas jusliškai akivaizdu, tas tikra ir faktiška.

Skaičiai liudija, kad domėjimasis politika, anksčiau buvęs toks aktyvus ir svarbus, dabar tapo viena iš pramogų ir konkuruoja su kitomis laiko leidimo formomis. Pagrindinė realija dabar yra informacinis burbulas, kurį sąlygiškai galima pavadinti „ignoruokite viską“.
Arūnas Spraunius

Šį civilizacijos epizodą priminęs Samiras Younesas, kalbėdamasis su Almantu Samalavičiumi (Kultūros barai, 2014 m., nr. 9), teigia: reikalų padėtis, kai dominuoja racionalumas ir efektyvumas (tam apibūdinti architektas pasitelkia Jacques’o Ellulio specifiškai vartotą žodį technique), kai kuriems filosofams leido tvirtinti, kad tai nėra paprasčiausia konfrontacija tarp dviejų kultūrų – humanistinės ir techniškosios. Veikiau tai konfrontacija tarp technikos ir visko, kas iki tol buvo vadinama kultūra. Esą „didžiausia modernybės problema yra mokslo, meno ir architektūros, etikos ir politikos įkalinimas vienmačiame technikos tinkle […] Laisvė būti vartotoju – štai tikroji ironijos motina.“

O jeigu tai ne įkalinimas, bet, tarkime, išlaisvinimas iš tempą sabotuojančių tos pačios ironijos ir bet kokios perkeltinės reikšmės gniaužtų? Jeigu vienmatis naratyvas, ignoruojantis tropus ir personalinį stilių, yra logiška natūralios raidos dalis? Kol kas dar žinome, kad vartotojiška laisvė yra ironiška, bet tą savo žinojimą jau vis tiek tiražuojame pagal vartotojiškai reiklų viešųjų ryšių reglamentą.

Kita vertus, apima pagunda prisiminti Osvaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydžio“ (1918) postulatą, kad civilizacijos gyvena cikliškai, tad kiekvienai iš jų anksčiau ar vėliau ateina pabaiga. Ir nevertėtų apsiriboti Vakarais, o svarstyti „saulėlydžio“ galimybę visos dar netechnologinės planetos civilizacijos atžvilgiu. Juolab kad su technologijų proveržiu sietinas sutrikimas XX ir XXI šimtmečių sandūroje įžvelgtinas. Pagrindo remtis statistine simbolika kaip ir esama.

* * *

„Pilkosios ledi“ („The New York Times“ pravardė) redaktorius Deanas Baquetas, reaguodamas į žurnalisto tinklaraštininko Stevo Buttry kritiką, kad etatiniai šio dienraščio darbuotojai vengia turėti reikalų su „Twitter“, o redakcija svajoja apie šio socialinio tinklo laidotuves, neatsispyrė pagundai atsikirsti. Esą vienas didžiausių priekaištų, metamų jo kartos redaktoriams, yra tas, neva jie sukūrė „šventą žurnalistų kastą“ ir patys sprendžia, kas yra, o kas nėra žurnalistika. „The New York Times“ redaktoriaus (jam 58-eri) manymu, šiuo metu randasi nauja „šventa kasta“, kuri taiko kitą priskyrimo „pašvęstiesiems“ algoritmą.

Vertinant iš „naujųjų“ pozicijos, šią ištrauką galima laikyti pernelyg išsamaus (žodingo) stiliaus pavyzdžiu.

Vis dėlto ar galima efektyviai dirbti žurnalistinį darbą, ignoruojant „Twitter“? Anna Friedman iš „Columbia Journalism Review“ straipsnyje „Visi žurnalistai – į „Twitter?““ (2014-10-14) rekomenduoja jaukintis stilių, kuris telpa į 140 spaudos ženklų. Tą turi daryti ne tik tie, kuriems rūpi masinės informacijos priemonių reikalai (šiame socialiniame tinkle dalyvauja 19 proc. internetu besinaudojančių planetos suaugusiųjų, užtat 59 proc. žurnalistų), bet ir tie, kurie profesionaliai domisi televizija, pramogų verslu, skaitmenine kultūra (pasak Annos Helen Peterson iš „BuzzFeed“, per pastarąjį dešimtmetį šias sritis aptariantys komentarai migravo į interneto socialinius tinklus). Ir, aišku, tie, kurie siekia suteikti skaitytojams galimybę atsakyti autoriui, o patys nori jausti laiko pulsą ir publikos nuotaikas, palaikyti naudingus ryšius su savo cecho bendruomene.

Ypač intriguoja (nes laikytinas tendencija) dar vienas motyvas – „Twitter“ tinka mėgstantiems žodžius, mat skatina juos taupyti. 140 spaudos ženklų limitas verčia rinktis įtikinamiausias kalbos „figūras“, jei norima sulaukti atsako, kuris neginčijamai privalomas. Be abejo, minėtina išlyga, kad Friedman savo pasiūlymus adresuoja, ko gero, išimtinai ar beveik išimtinai žurnalistų bendruomenei.

Tokiu atveju vis tiek kyla klausimas, kodėl tarp čia išvardytų gyvenimo „sektorių“ nėra nė vieno, kuris turėtų rūpėti dabarties reikalais iš tikrųjų besidominčiam intelektualui?

Albert’o Camus „Sizifo mito“ simbolinė prasmė – kuriam galui? Triumfuoja vienareikšmis, asociacijų ir simbolinių prasmių atsikratęs prekės ženklas.
Arūnas Spraunius

Galima nurodyti dar vieną aplinkybę, sietiną su dabartinio gyvenimo, kurį imperatyviai valdo tempas, neapsakomu „takumu“. Turbūt geriausia – pavyzdžiais. Dar gerokai prieš Vladimiro Putino vizitą į G-20 susitikimą Australijoje tarptautinė žiniasklaida (daugiausia „geltonasis“ jos flangas) plačiai aptarė Australijos premjero Tony’o Abboto žodžius, esą Rusijos prezidentą jis sutiksiąs shirt-front stiliumi (terminas lyg ir atklydęs iš regbio srities, reiškiantis ataką kaktomuša, kai stengiamasi pargriauti priešininką).

The Guardian“ satyrikas Jazas Twemlow retoriškai klausė, ar negresia G-20 susitikimui virsti nuogų kovotojų imtynėmis. Rusijos ambasados Australijoje antrasis sekretorius Aleksandras Odojevskis dienraščiui „The Sunday Morning Herald“ pareiškė, kad dziudo praktikuojantis Rusijos prezidentas turi pranašumą prieš dviračių entuziastą Australijos premjerą, čia pat pridūręs, esą tai ne oficiali Maskvos pozicija, bet asmeninė jo nuomonė. „Baisusis Tonis prieš beprotį Vladą: mūsų premjeras prisiekė patiesti ant žemės Rusijos prezidentą“ – taip straipsnį pavadino „Daily Mail“. Jame cituojamas australų dvasininkas Deivis Smittas su 25 metų bokso trenerio stažu pripažino, kad daugiau šansų turi vis dėlto Putinas.

Taigi dar gerokai iki G-20 susitikimo vieną Australijos premjero frazę visais įmanomais būdais išvartė ne tik žurnalistai, bet ir diplomatai, net šventasis tėvas. Aišku, čia pateikta maža ir nebūtinai reprezentatyvi tų interpretacijų dalis. Tiesiog derėtų priminti, kad Abbotas, kalbėdamas apie šaltą priėmimą, turėjo omenyje tragediją, kai virš Rytų Ukrainos buvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas ir žuvo visi 298 juo skridę žmonės, tarp jų – Australijos piliečiai. O kad prie to prikišo nagus Rusija, kariaujanti su kaimynine valstybe, neigia tik patys rusai.

Arba – žinote, kiek komentarų „Google“ paieškos sistemoje buvo dar prieš NATO susitikimą Kardife? 262 tūkstančiai, su visomis įmanomomis įžvalgomis. Kažkas iš anksto atspėjo ar tiksliausiai įvardijo jo rezultatus ir galimas deklaracijas. Bet ir tokias apibendrinančias įžvalgas seniausiai „nuplovė“ indiferentiškas, nenumaldomas „naujų/tų pačių“ žodžių-žinių srautas.

Technologijos ne tik stebi, bet ir valdo individų veiksmus. Žmonės apsikarsto kūną davikliais ir dvidešimt keturias valandas per parą matuoja savo kraujospūdį, cukraus kiekį kraujyje, riebalų masę vien tam, kad pateiktų šiuos duomenis internete. Tai vadinama savistaba.
Arūnas Spraunius

Iš vietinių realijų: laivui-dujų saugyklai dar tik artėjant prie Klaipėdos uosto vartų, viešojoje erdvėje buvo įvardytos ir išnarstytos visos (na, gerai, beveik visos) su tuo susijusios tiek ekonominės, tiek geopolitinės aplinkybės, kokias tik pajėgė numatyti/sugalvoti vietiniai ir ne tik vietiniai komentatoriai. Laivą iškilmingai pasitinkant, beliko tik pakartoti tą patį, aišku, pirmenybė atiteko viešosios erdvės analitikams, disponuojantiems VIP statusu (t. y. tiems, kurie geriausiai „matomi“). Jokios neteisybės, vien standartinė procedūra, kurią jau kadaise yra aprobavusios technologijos.

Panašus reagavimo ir interpretavimo algoritmas, manyčiau, jau kurį laiką galioja bet kam. Taip naratyvas (net ir interpretacinis) bėga priešais faktus. Ir vargu ar galima tikėtis, kad vektorius pasikeis – technologijos gyvena savo ritmu ir pagal savas taisykles, kurias nuolatos koreguoja procesas. Sporto ir akcijų biržos naujienas JAV jau seniausiai rašo ne žmonės, bet programinė įranga.

Žurnalo „New Yorker“ publikacijoje „Nustojote skaityti naujienas?“ (2014-02-02) jau kaip legenda minimas faktas, kad kadaise dauguma šalies piliečių rytais skaitydavo laikraščius, kur buvo aptariami nacionalinės ir tarptautinės svarbos reikalai. Analitikų Shardos Goel, Setho Flaxmano ir Justino Rao iš „Microsoft Research“ neseniai atliktas tyrimas parodė, kad iš 1,2 milijono Amerikos interneto vartotojų tik 50 tūkstančių (apie 4 proc.) yra aktyvūs žinių puslapių lankytojai. Tyrimo autoriai aktyviu naujienų puslapių lankytoju laiko žmogų, kuris per tris mėnesius perskaito bent dešimt naujienų straipsnių ir bent dvi analitines publikacijas.

Faktas, kad žmonės ignoruoja žinių puslapius internete, dar nereiškia, kad jie nesužino naujienų iš kitų šaltinių, tokių kaip popieriniai laikraščiai, radijas, „Twitter“ ar vakarinės TV žinių laidos. Vis dėlto daugiau kaip milijonas žmonių, dalyvavusių apklausoje, – įspūdingas skaičius. Beje, šis tyrimas parodė, kad kabelinės televizijos naujienų programos irgi negali pasigirti dideliais reitingais. Skaičiai liudija, kad domėjimasis politika, anksčiau buvęs toks aktyvus ir svarbus, dabar tapo viena iš pramogų ir konkuruoja su kitomis laiko leidimo formomis. Pagrindinė realija dabar yra informacinis burbulas, kurį sąlygiškai galima pavadinti „ignoruokite viską“.

* * *

Nebeliko žinių, yra tik informacija. Žinios plyti tarp praeities ir ateities, o dabartis yra informacijos laikas. Mokslininkai nereflektuoja visuomeninio žinių konteksto. Jie atlieka pozityvius tyrimus, generuoja naujas žinias ir naują diskursą. Pozityviu mokslu tapo net filosofija. Nukreipta ne į visuomenę, o į pačią save, ji darosi socialiai akla.
Arūnas Spraunius

Tarkime, čia paminėti faktai intelektualui nėra ir neturi būti įdomūs, jis gilinasi į fundamentalias kolektyvinės sąmonės slinktis. Gerai, tegul sau gilinasi. Bet šie ir daugybė kitų dalykų išraiškingai apibrėžia dabartinę žmonijos būseną, gal net nurodo raidos tendencijas – ne tik interpretuotinas, bet ir signalizuojančias apie mąstymo krypties ir, svarbiausia, stiliaus keitimąsi. Be to, kaip elgtis tada, kai intelektualui neįdomu, o publika, atvirkščiai, netveria smalsumu?

Tai veikiausiai susiję ir su etimologija. Pavyzdžiui,„ Almos litteros“ 2013 m. išleistame (tiktų nurodyti – popieriniame) „Tarptautinių žodžių žodyne“ intelektualas [lot. intellectualis – protinis] apibrėžiamas kaip „didelio intelekto, išsilavinęs žmogus“ (p. 358). Atitinkamai, „intelektualus [lot. intellectualis] – paremtas ar pasižymintis intelektu“ (ten pat).

Ludvigas Wittgensteinas tvirtino, kad filosofinės mįslės yra netikslaus kalbos vartojimo pasekmė. Nūnai mįslių nėra ir negali būti, paslapčių (tarp jų stiliaus paslapties) institutas eliminuotinas imperatyviai – vartojimo aplinka pagal apibrėžimą privalo būti skaidri. Albert’o Camus „Sizifo mito“ simbolinė prasmė – kuriam galui? Triumfuoja vienareikšmis, asociacijų ir simbolinių prasmių atsikratęs prekės ženklas.

Kita vertus, slogu turėtų būti slaptingo stiliaus adeptams, kai technologijų organizuojama naratyvo stilistika galimus stiliaus niuansus pragmatiškai „numato“ iš anksto. Todėl, tikėtina, vadybininkams tektų gerokai pasukti galvas, norint parduoti „Sizifo mitą“.

Interviu vengiantis Seule gimęs kultūros teoretikas, rašytojas, Berlyno menų universiteto profesorius Byung-Chul Hanas žurnalui „Zeit Wissen“ (vertimas bernardinai.lt 2014-10-12) dekadentiškai prisipažino rašantis naują knygą apie grožį, nes niekaip negali pamiršti Botho Strausso atsakymo į klausimą, ko jam trūksta. Pasirodo, grožio. Ir ekstravagantiškai pagrindžia apčiuopiantis ryšį tarp visiškai skirtingų dalykų. Pavyzdžiui, braziliškos depiliacijos, Jeffo Koonso skulptūrų ir „iPhone’o“. Gana paprasta įžvelgti juos vienijančią savybę – tai glotnumas. Užsimezga ryšys tarp išmaniojo telefono, glotnios odos ir meilės. LG išmanusis telefonas „G Flex“ padengtas ypatingu sluoksniu – įbrėžimai ant jo iškart išnyksta.

Kodėl taip stengiamės išsaugoti lygų paviršių? Rašytojas apibendrina klausimu: ar nėra taip, kad šiandien vengiame susižeisti net mylėdami? „Facebook“ neturi dislike funkcijos, tik like. Like skatina komunikaciją, o dislike ją stabdytų.

Sidnėjaus zoologijos sodo voljere įkurdintos koalos Briusas, Aaronas ir Bilas nenuilsdamos daro tai, kas vadinama selfi, t. y. fotografuoja save „Sony“ kamera. Taigi jau ir koalos apsikrėtė brandaus kapitalizmo visapusiškai diegiamu egocentrizmu. Principas „dirbk–pirk–mirk“ reikalauja mylėti ir puoselėti save nenuilstamai, kiekvieną akimirką.
Arūnas Spraunius

Technologijos ne tik stebi, bet ir valdo individų veiksmus. Žmonės apsikarsto kūną davikliais ir dvidešimt keturias valandas per parą matuoja savo kraujospūdį, cukraus kiekį kraujyje, riebalų masę vien tam, kad pateiktų šiuos duomenis internete. Tai vadinama savistaba. Dėmesio: korėjiečio dekadento manymu, laimei reikia iliuzijų. Kai per vieną paskaitą jis pasakė, kad kartu su studentais ieškos sprendimų, kai kurie ėmė ploti. Pagaliau! Dabar mus išvaduos iš nevilties. Būtent.

Rašytojo įsitikinimu, šiandien nebeliko kalbos. Nebeliko žinių, yra tik informacija. Žinios plyti tarp praeities ir ateities, o dabartis yra informacijos laikas. Mokslininkai nereflektuoja visuomeninio žinių konteksto. Jie atlieka pozityvius tyrimus, generuoja naujas žinias ir naują diskursą. Pozityviu mokslu tapo net filosofija. Nukreipta ne į visuomenę, o į pačią save, ji darosi socialiai akla.

Taip plačiai atpasakoju svetimas mintis, kad atkreipčiau dėmesį, kokia elegiška šio iš tikrųjų humanitarinio, stilingo naratyvo nuotaika. Čia tiks paminėti dar vieną statistika paremtą leitmotyvą: Amerikos tyrimų centro „Pew Research“ duomenimis, žodis „grėsmė“ per pastarąjį dešimtmetį internete pasitaikė daugiau kaip keturis kartus dažniau negu žodis „viltis“. Informacinių technologijų sužydėjimas verčia skeptikus (tikriausiai ne vien juos) mąstyti apie ateitį futurologinio blokbasterio kategorijomis. Pavyzdžiui, kad atsiras interneto specialistų elitas, į kurį neturės šansų patekti asmenys, neįvaldę atitinkamų įgūdžių ir gebėjimų. Sunku pasakyti, kas tada nutiks tam, ką vadiname laisvu pasirinkimu.

Teks (jau tenka) mokytis apie metafiziką ar demokratiją mąstyti šiame kontekste. Ir abejotina, ar tradiciniam autentiško stiliaus siekiui apskritai liks laiko. Dinamiškai virtualybei apibūdinti labiau tinka žodžiai „sprendimų metas“.

* * *

Užtat nestokojame kitų rūpesčių ir malonumų. Vartojimo raiškos formų puokštė globaliame XXI a. pasaulyje neįtikėtinai turtinga. Antai amerikietis Chrisas Sevieras Floridos valstijos 10 apygardos teismui pateikė prašymą, kad galėtų vesti savo nešiojamąjį kompiuterį.

Sprendimą susisaistyti su juo santuokos ryšiais ieškovas argumentavo tuo, kad įsigijęs aparatą be pornofiltro įjunko į pornografiją ir pamilo savąjį „MacBook’ą“. Chrisas pageidauja seksu užsiimti tik su juo, kiti žmonės ir daiktai jo nebedomina. Operatyvinės vilties teikia tai, kad analogišką Seviero ieškinį, „The Daily Mail“ teigimu, Jutos valstijos teismas anksčiau atmetė, nes teisėjo neįtikino štai toks ieškovo pateiktas argumentas: kadangi kai kuriose valstijose leidžiamos santuokos tarp tos pačios lyties asmenų, tai turėtų būti leidžiama kurti šeimas ir su daiktais. Beje, prieš metus tas pats pilietis buvo padavęs į teismą kompaniją „Apple“, kuri ir pagamino pornofiltru neaprūpintą kompiuterį. Esą dėl to paties, t. y. dėl išugdytos aistros pornografijai, žlugo Chriso santuoka, mat be perstojo naršydamas atviro sekso puslapius, jis ėmė svajoti apie merginas, jaunesnes negu 21-erių metų jo žmona.

Kai žmonės tarsi apsėsti ima į socialinius tinklus dėti savo nuotraukas, to jau negalima laikyti vien pramoga. Vadinamieji selfimanai yra uždari, įsitikinę, kad jų ego – aukščiau už viską, ir nori tuo įtikinti išorės pasaulį, su kuriuo, panašu, nelinkę megzti tikrų santykių. Savo kasdienybę be perstojo dokumentuojantiems žmonėms būdingos savybės, laikytinos rimtų psichikos sutrikimų simptomais.
Arūnas Spraunius

Kitų užmojai proziškesni. Glamūrinis Jungtinių Arabų Emyratų šeichas Mohamedas ben Rashidas al-Maktumas neapsikentęs nutarė susigrąžinti ilgiausios pasaulyje jachtos savininko laurus. Kad 162 metrų jo jachta neturi sau lygių, emyras mėgavosi tol, kol Vokietijos laivų statykla į vandenį nuleido rusų verslo oligarchui Romanui Abramovičiui skirtą laivelį, kuris šeicho pasididžiavimą pranoksta 45 centimetrais. Ne tik batalinė, bet gal net ir fiziologinė metonimija, kai esi tituluojamas milijardieriumi su ilgiausiu pasaulyje laivu.

Arba štai šiemet balandį pasklido žinia, kad Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-unas nutarė galutinai susidoroti su ilgaplaukiais – visiems vyriškos lyties studentams nurodyta šukuotis taip, kaip tą daro šalies lyderis. Šukuosenų klausimu Šiaurės Korėjos režimas dirba nuolat ir nuosekliai – pernai buvo leidžiamos 28 šukuosenos, iš kurių 10 skirta vyrams, 18 – moterims. Štai taip diktatoriai, patys to nenujausdami, skatina feminizmą.

Sidnėjaus zoologijos sodo voljere įkurdintos koalos Briusas, Aaronas ir Bilas nenuilsdamos daro tai, kas vadinama selfi, t. y. fotografuoja save „Sony“ kamera. Fotosesijas galima pamatyti zoologijos sodo puslapyje socialiniame interneto tinkle „Instagram“. Taigi jau ir koalos apsikrėtė brandaus kapitalizmo visapusiškai diegiamu egocentrizmu. Principas „dirbk–pirk–mirk“ reikalauja mylėti ir puoselėti save nenuilstamai, kiekvieną akimirką. Antraip sustosime, o kiti, nenumaldomai vartodami, sparčiai judės į priekį.

Vieno didžiausių Turkijos dienraščių „Haberturk“ redaktorius Serdaras Turgutas straipsnyje „Ego suvešėjimas“ (2014-09-04) primena 10-ojo dešimtmečio pradžioje demonstruotą filmą „Me, Myself and I“, kurio pavadinime kartojamos įvairios pirmojo asmens formos atspindi moralines praėjusio amžiaus pabaigos nuotaikas. Tai buvo metas, kai mažyčius savo „aš“ individai ėmė laikyti kone visu pasauliu, patirdami beveik narkotinį ego poveikį. Egoizmas suklestėjo būtent tada ir iki šiol lemia santykių kultūrą.

Kai žmonės tarsi apsėsti ima į socialinius tinklus dėti savo nuotraukas, to jau negalima laikyti vien pramoga. Vadinamieji selfimanai yra uždari, įsitikinę, kad jų ego – aukščiau už viską, ir nori tuo įtikinti išorės pasaulį, su kuriuo, panašu, nelinkę megzti tikrų santykių. Savo kasdienybę be perstojo dokumentuojantiems žmonėms būdingos savybės, laikytinos rimtų psichikos sutrikimų simptomais.

Kas dar prieš dvidešimtmetį atrodė novacija, lyg ir turinti romantizmo rudimentų (romantiškas sąmonės būvis ir vartotojų kultūra gana sunkiai suderinami vienas su kitu, tačiau tebūnie), dabar jau veikia kaip industrija. Pavyzdžiui, ne kiekviename mieste yra tekstilės kompanijos „Primark“ parduotuvių, todėl žmonės buriasi į bendruomenes ir drauge važiuoja apsipirkti. Merginos prisiperka krūvas suknelių, tačiau jų beveik nenešioja. Užtat viską filmuoja, tuos vaizdo klipus demonstruoja „YouTube“, taigi gaminių reklamą gamintojai perleido vartotojams.

Londono meras Borisas Johnsonas garsiausią pasaulio ekonomikos forumą Davose išvadino pataikūniškumo orgija, kurioje maudosi ego žvaigždynas. Vien bilietas kainuoja 71 tūkstantį dolerių, jei pageidaujate dalyvauti „privačioje diskusijoje“, suma išauga iki 156 tūkstančių. Privatiems skrydžiams, viešbučiams, vakarėliams teks pakloti dar bent 100 tūkstančių dolerių. Pernai tokias sumas išleidę forumo dalyviai išgirdo tarptautinių konsultavimo guru ištarmę, kad be aukštesnės moralės ir žmogiškumo išgyventi neįmanoma. O ką, juk teisybė.

2011-ųjų rugpjūčio 11 dieną banko „Barclays“ vykdantysis direktorius Bobas Diamondas, per BBC Today skaitydamas paskaitą verslo tema, pareiškė, kad kultūra yra bazinis atsakingos bankininkystės elementas. O atsakomybės jausmą geriausia patikrinti pagal tai, kaip žmogus elgiasi niekieno nestebimas. Dabar jau žinome, kad bankų sistema šio testo neišlaikė. Klausimas, kodėl neišlaikė, – ne šio teksto intencija, tačiau simptomiška, kai apie kultūros reikšmę prabyla bankininkas, kuris tiesiog pagal apibrėžimą turėtų kultūrai suteikti funkcionalumo pagreitį.

* * *

Būtų keista, jei įsitvirtinantis naujas papročių ir įpročių algoritmas apeitų idėjų rinką. Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje Rusijos žiniasklaidą (tada dar popierinę) išsidalijo rusų verslo oligarchai, panaši schema pakartota daugelyje postkomunistinių valstybių. Tarkime, čekų milijardierius, politinio judėjimo ANO, šiuo metu priklausančio valdančiajai koalicijai, lyderis Andrejus Babišas prieš metus įsigijo koncerną, leidžiantį du didelio tiražo dienraščius „Dnes“ ir „Lidove Noviny“. Vėliau „geroji patirtis“ pakartota internetinės spaudos atžvilgiu. Be abejo, su šia praktika susidūrė ir Lietuva.

Kokias idėjas ir naratyvus linkęs generuoti žmogus, kapitalą užsikalęs iš didmeninės prekybos ar iš įsteigto užkandinių tinklo? Apsirūpinęs dar ir žiniasklaidos priemonėmis, pirmiausia panaudoja jas, gindamas „generalinio verslo“ interesus, „harmonizuodamas“ santykius su kitais oligarchais, kurie irgi disponuoja nuosavais žiniasklaidos ruporais. Kai čekų kompaniją „Sazka“, dirbančią loterijų versle, vienas leidinys ėmė kritikuoti dėl polinkio į labai jau prašmatnų gyvenimą, jos atstovai susisiekė su leidinio vadovybe ir apgailestaudami pranešė, kad „Sazka“ neišleisianti penkių milijonų kronų, anksčiau planuotų skirti būtent šiai visuomenės informavimo priemonei…

Toks stilius būdingas ne vienam kuriam nors planetos regionui. Yra bendrinė sąvoka „berluskonizacija“. Kalbama apie kontroversiškai vertinamą Italijos ekspremjerą Silvio Berlusconį, kurio 1993 m. įkurtos žiniasklaidos imperijos „Mediaset“ rinkos vertė siekia 1 milijardą 330 milijonų eurų, o metų apyvarta – 4 milijardus. Korporacijoje dirba 6400 darbuotojų, ji didžiausia Italijoje ir antra pagal dydį Europoje. „Mediaset“ kaip liūtė gynė savo šeimininko interesus per daugybę skandalų po to, kai jis atėjo į didžiąją politiką 1994-aisiais. „Freedom House“ 2004-ųjų ataskaitoje „Informacijos laisvė pasaulyje“ nurodė, kad dėl ministro pirmininko Berlusconi’o įvestos žiniasklaidos kontrolės Italija iš laisvos perkvalifikuota į iš dalies laisvą šalį.

Štai toks idėjų ir naratyvų tikrovę „apiforminantis“ materialinis „antstatas“. Atsainiu požiūriu į idėjas garsėjęs Karlas Marxas savo raštais nulėmė moderniųjų laikų transformaciją tiek ta linkme, kokios norėjome (čia apie „sprendimų metą“), tiek ta, kokios bent dalis dabar gyvenančiųjų kažin ar troško, – kalbu ne vien apie geopolitines XX a. perversijas, bet ir apie dabartinę turinio redukciją.

Vokiečių poetas Heinrichas Heine andai perspėjo, kad nereikia nuvertinti tylaus filosofo, sėdinčio savo studijoje. Grįžkime prie Ludwigo Wittgensteino ir filosofinės mįslės. Intelektualai ištisus šimtmečius kruopščiai dėliojo ir puoselėjo statiškas semantines-simbolines struktūras, pagrįstai jomis didžiuodamiesi ir akylai jas sergėdami nuo kolegų oponentų. Niekas netrukdo daryti tą ir dabar, vis dar netrūksta tuo užsiimančių. Tik, panašu, nebėra nuo ko visa tai sergėti, mat yra J ir like. Niekam kitam nebelieka laiko – technologijų didinamas tempas ir vartojimo mastas valdingai drausmina ir egalitarizuoja. Nebent galima guostis svarbiu vaidmeniu ugdymo ar atrakcijų „nišose“, nors tai, žinoma, neprilygsta demiurgo, tikrovę gliaudančio tarsi riešutus, įvaizdžiui. Taigi grįžkime prie Spenglerio – filosofas išpranašavo „saulėlydį“, tiesiai tą įvardydamas. Tas ir yra, kad filosofų jau viskas įvardyta.

* * *

Beje, dar keletas metonimijų, sietinų su tuo, kas čia dėstyta. Vienas pirmųjų 1976-aisiais pagamintų kompanijos „Apple“ kompiuterių „Apple-1“ (veikiantis) Niujorko aukcionų namuose Bonhams neseniai parduotas už 905 tūkstančių dolerių. Tai vienas iš 50 modelių, kuriuos Steevo Jobso šeimai priklausančiame garaže Kalifornijoje surinko Steevas Vozniakas, padedamas bendraminčių. 1976-aisiais šis kompiuteris kainavo 500 dolerių. Kaip ir priklauso, pirkėjo tapatybė neatskleista. Štai tokia viena pirmųjų kregždžių technologijų antikvariato baruose.

Greta Christie’s aukcione lapkričio 13-ąją už 151,5 milijonų dolerių parduoti du monumentaliūs (taip rašoma spaudos pranešime) Andy’o Warholo portretai – Elvio Pressley’o („Trigubas Elvis“, perpieštas iš plakato filmui „Liepsnojanti žvaigždė“, parduotas už 81,9 milijono) ir Marlono Brando („Keturi Marlonai“, įgavę filmo „Laukinis“ pagrindinio herojaus Džonio Stablerio pavidalą, parduoti už 69,6 milijono dolerių).

Mąstytojų rankraščių kainos kuklesnės. Wittgensteino originalus 42 puslapių rankraštis Londone 2005 m. vasario 18-ąją, praėjus 80 metų nuo parašymo dienos, parduotas už 75 tūkstančius svarų sterlingų. Na, bet parduoti vis dėlto pavyko...

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Saldi pirmoji pergalė: „Žalgiris“ privertė pasiduoti „Real“ ekipą (253)

„Žalgirio“ berniukai tampa vyrais: prisimenant Šarūno Jasikevičiaus frazę prieš savaitę...

„Barakudų“ sostinėje darbuojasi ir lietuvės: suvilioti turtuolį darosi vis sunkiau (265)

Jeigu vieniša mergina, ar kelios merginos prie baro geria tik vandenį ir nieko daugiau – iš karto...

„Sodra" įspėja, už kokį elgesį išmokų už ligą galite negauti ir dar teks grąžinti (50)

Pastaruoju metu visuomenėje pasklido gandas: jei susirgsite ir išsiimsite nedarbingumo pažymą, „...

Prieš savaitgalį – geros žinios: ruduo dar lepins šiluma (3)

Penktadienio dieną virš Lietuvos pamažu stiprės aukštesnio slėgio laukas. Pirmoje dienos...

Šaro planą gyręs Grigonis: su tokiu treneriu – visada didelės galimybės (7)

Pirmosios pergalės Eurolygoje paieškas Kauno „Žalgiris“ (1/2) baigė ketvirtadienį ir tą...

Brandžiu žaidimu pasidžiaugęs Jasikevičius: įveikėme ne bet ką – didesnio stimulo būti negali (17)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai pergalių sąskaitą 2019-2020 m. Eurolygoje atidarė efektingai....

Turkija stabdo karinius veiksmus Sirijoje (181)

JAV viceprezidentas Mike'as Pence'as ketvirtadienį pranešė, kad Turkija ir JAV pasiekė susitarimą...

„Žalgirio“ lyderį išskyręs „Real“ vairininkas – apie gautą pamoką ir degančias Šaro auklėtinių akis (10)

Tituluota ir puikiai sezoną pradėjusi Madrido „Real“ ekipa Kaune buvo priversta nuryti karčią...

Daug nervų kainavęs „Brexit“ – finišo tiesiojoje: pagrindinės susitarimo sąlygos ir kompromisai (34)

„Sąžininga ir pagrįsta“ – taip Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas ir...

Antro balsavimo atveju Pranckietis žada kreiptis į teismą: tai yra neteisėtas veiksmas, bet jie jį daro (235)

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis žada kreiptis į Konstitucinį teismą, jeigu valdantieji...