aA
Parašyti šį tekstą paskatino viena pastraipa iš Liudvikos Pociūnienės straipsnio „Nei gėdos, nei sąžinės...“ („Kultūros barai“ nr. 4), tiksliau tariant, paskutinis tos pastraipos sakinys: „Vis dažniau konstatuojama, kad Vakarų demokratiją apėmusi krizė. Tad natūraliai kyla klausimas – ar mūsų civilizacijai vis dar būdinga brandesnioji kaltės (sąžinės) kultūra?
A. Martinkus. Islamas šiai žemei pritaikytas geriau už krikščionybę
© AFP/Scanpix

Tarpkultūrinių studijų diskusijose galima aptikti įvairių nuomonių. Viena iš jų tokia: Vakarai atstovauja kaltės kultūrai tik tiek, kiek jie dar yra krikščioniški. Pastebima, kad masinė, inertiška, agresyviai ar infantiliškai sekuliari orientacija įgauna vis daugiau primityvesnės – gėdos – kultūros požymių, tarp jų ir skirstymas į „savus“, kuriems taikomos žmogaus teisės (beje, tiesiogiai kilusios būtent iš krikščionybės), ir į „svetimus“, t. y. tikinčiuosius (naivius tamsuolius, kurie savo prietarais trukdo laisvai pasirinkti, kaip gyventi, kada mirti, neleidžia rūšiuoti individų į „vertingus“ ir „nevertingus“). Radikalus sekuliarizmas šiuo atžvilgiu yra artimesnis islamui – turbūt neatsitiktinai kai kuriems europiečiams islamas atrodo toks patrauklus ir daro tokią didelę įtaką...“

Bandysiu ne tiek polemizuoti su straipsnyje plėtojamais teiginiais (daugumai iš jų pritariu), kiek aptarsiu „islamo problemą“, pastaraisiais dešimtmečiais tapusią viena iš svarbiausių europinės „dešiniosios“ minties temų.

Iš gausybės tekstų, įspėjančių apie „islamo grėsmę“, pasirinkau du Algirdo Degučio, kuris yra vienas žymiausių Lietuvos liberaliosios minties atstovų, straipsnius. Kitaip negu kai kurie kiti dešinieji, kritikuojantys dabartinę Vakarų civilizacijos būklę, jis negina liberalizmo „munduro garbės“ bet kokia kaina: „Paradoksalu, bet šį [kalbama apie „politinio korektiškumo režimą“, kurio „tironiją“ autorius lygina su „Stalino režimo“ tironija, – A. M.] vaidmenį Vakaruose dabar atlieka liberalai, kuriuos marksistiniai jų oponentai visada niekino kaip minkštakūnius. Pagrindinė jungtis, siejanti liberalizmą su marksizmu, yra jų abiejų išpažįstama emancipacijos idėja – žmogaus išlaisvinimo nuo priespaudos, kurią jis patiria tradicinėje visuomenėje, idėja.“1 (1)

Autorius pabrėžia: „Bet kuriuo atveju liberalizmą ir komunizmą dera traktuoti ne kaip antagonistus, o veikiau kaip konkurentus, siūlančius skirtingus kelius į laisvės viešpatiją.“2 (2) Užuot atpirkimo ožiu laikęs „kultūrinį marksizmą“, kaip tą daro, pavyzdžiui, pagarsėjusios knygos „Vakarų mirtis“ autorius, amerikiečių „paleokonservatorius“ Patrickas Buchananas,(3)3 lietuvių liberalas, beje, taip pat kalbantis apie „Vakarų savižudybę“, stojiškai konstatuoja, esą „liberalizmas iš tikrųjų siekia įvykdyti kultūrinį ir moralinį perversmą, panašų į tą, kurį ekonominių santykių srityje turėjo atlikti marksistinė revoliucija“,4 ir kad „destruktyvioji „kultūrinio marksizmo“ intencija glūdi pačiame liberalizme“.5 Visiškai pritardamas šioms autoriaus tezėms, kategoriškai nesutinku su tuo, kaip savo tekstuose jis traktuoja „islamo problemą“.

Tris šimtus metų „islamo problema“ Vakarams neegzistavo. Tris šimtus metų jie bandė susidoroti su „krikščionybės problema“. O šiandien vėl prabilta apie „islamo problemą“. Kas atsitiko? Kaip islamas, tris šimtus metų buvęs geriausiu atveju „orientalistikos“ objektas, blogiausiu – priešas, kurį įveikti paprastai būna ne itin sunku, vėl daug kam Vakaruose (pirmiausia Europoje) pradeda atrodyti pavojų keliantis „svetimas“?
Andrius Martinkus

Kiek suprantu, kovotojas su „politinio korektiškumo režimu“ etiketes „homofobas“ ir „islamofobas“ laiko ne gėdos žymėmis, bet garbės ženklais. Cituoti jo straipsniai iš tikrųjų yra homofobiški ir islamofobiški. Homoseksualizmą jis vadina „iškrypimu“ (6)6 ,o islamą – „totalitarine ideologija“ (7),7 kurios adeptai – musulmonai (būtent „musulmonai“, o ne, pavyzdžiui, „musulmonų teroristai“, „islamo fundamentalistai“ ar kaip kitaip) – Vakarų šalių miestuose vykdo „žvėriškumo ir vandalizmo aktus“ (8).8

Palikę nuošalėje klausimus, „kieno kaltė didesnė“, „kas pirmas pradėjo“, nes dėl jų galima ginčytis iki begalybės (pavyzdžiui, nurodant, kad „išlaisvintą“ Iraką užliejo ir iki šiol neatslūgsta – pakaktų prisiminti pastarųjų „rinkimų“ fiasko – kruvina „žvėriškumo ir vandalizmo“ banga), pažvelkime į keistą draugiją, kuriai Degutis priskiria ir islamo „totalitarinę ideologiją“. Musulmonai metami į tą patį katilą, kuriame vartosi „neturtėliai, moterys, juodaodžiai, vaikai, invalidai, homoseksualistai, recidyvistai, migrantai, storuliai ir t. t.“(9)9 Kadangi aš pagal „politinio korektiškumo režimą“ kartu su Degučiu neabejotinai patenku į „homofobų“ stovyklą, jei nežinočiau, koks yra ką tik pacituoto sąrašo kontekstas, gerokai suglumčiau dėl tokio keisto derinio, kuriame homoseksualizmas („tradicinis iškrypimas“) patogiai koegzistuoja su religine „totalitarine ideologija“, numatančia (ir vykdančia) mirties bausmę už šį „iškrypimą“.

Tačiau kontekstas žinomas. „Homoseksualistus“ ir juos niekinančius „migrantus“ musulmonus, „neturtėlius“ ir „storulius“, „moteris“ ir „recidyvistus“, „juodaodžius“, „vaikus“ ir „invalidus“ sieja tai, kad visos šios grupės yra „mažumos“, kurių „diskriminaciją“ nuolat atranda naujasis liberalizmas ir, taikydamas „politinio korektiškumo režimą“, destruktyviai griauna tradicines Vakarų vertybes ir gyvenimo būdą. „Neturtėliai“ neatsitiktinai yra sąrašo pradžioje. Blogio, lėmusio liberalizmo išsigimimą, užuomazga esą laikytinas socialinis jautrumas ir užuojauta vargšams.

Degutis ilgisi „senojo“, „klasikinio“ liberalizmo laikų (XVIII a.), kai liberalas „dar galėjo smerkiančiai žvelgti į skurdžius ir valkatas“. Tačiau kyla klausimas, kiek tokia visuomenė, XVIII a. dar neabejotinai laikiusi save krikščioniška, nors valdančioji jos klasė jau buvo persiėmusi ideologija, kuri „abejingai žvelgė į vargšų vargus ir pakeldavo kardą tik prieš įprastus nusikaltėlius“ (10)10 (pavyzdžiui, liberalizmo tėvynė Anglija be gailesčio siųsdavo į kartuves vaikus net už nedidelę vagystę), vis dar elgėsi iš tikrųjų krikščioniškai?

Degutis ilgisi tokios visuomenės, kuriai „žmonių vargai nebuvo pagrindas krimstis dėl neteisingos tvarkos, nes kiekvienas buvo Dievo valioje ir nešė savo kryžių“, o „vargai ir negandos buvo arba pelnyti, arba Dievo siųsti kaip išbandymai“.(11)11 Vis dėlto ši visuomenė turėjo didelę problemą, nes pirmasis savo kryžių nešė Tas, kuris pasakė Kalno pamokslą.

Skiriasi ne tik šių įvykių interpretacijos, bet ir požiūriai į „islamo problemą“. Degutis „Liberaliosios pasaulėžiūros aporijose“ rašo: „Kai 2003 m. Prancūzijos mokyklose buvo uždraustas hidžabas, islamiškoji moterų skara, tai kartu buvo uždraustas krikščioniškas kryželis.“(12)12 Taigi jis akcentuoja antikrikščionišką šio prancūzų valdžios akto aspektą. O aš įžvelgiu čia agresyvią sekuliarizmo dvasią, kuri skelbia karą visoms didžiosioms religinėms tradicijoms (pirmiausia – monoteistinei, kurios pagrindinės atstovės yra krikščionybė ir islamas).

„Galima demonstruoti Kristaus atvaizdą šlapimo bake šiuolaikinio meno galerijose (pagirtina „saviraiškos laisvė“), tačiau būtina delikačiai susilaikyti nuo nepagarbaus Muhamedo vaizdavimo (smerktina „islamofobija“),“ (13)13 – samprotauja Degutis. Išeitų, kad jam didesnė problema yra ne Kristaus atvaizdo mirkymas šlapime, bet „susilaikymas“ nuo nepagarbos islamo pranašui? „Karikatūrų skandalas“, bent jau mano supratimu, kaip tik yra susijęs su islamofobija ir „saviraiškos laisvės“ aukštinimu. (14)14 Tiek religinių simbolių pašalinimas iš Prancūzijos mokyklų, tiek Išganytojo skulptūra, pamerkta į „šlapimo baką“, tiek musulmonus papiktinusios karikatūros yra „saviraiškos laisvės“, kurią įkvėpė ta pati sekuliarizmo dvasia, produktai.

„Krikščioniškuoju“ vadinamas pasaulis visada (net labiausiai „krikščioniškais“ savo istorijos tarpsniais) buvo mažiau krikščioniškas negu „islamo pasaulis“ – musulmoniškas.
Andrius Martinkus

Ten, kur „senojo“ („klasikinio“) liberalizmo šalininkas mato „naujųjų liberalų“ „politinio korektiškumo režimu“ taikomus „dvejopus standartus“ „savosios“ (krikščioniškos) ir „svetimos“ (pirmiausia islamiškos) religinės tradicijos atžvilgiu, aš įžvelgiu tiesiog antireliginę, ateistinę nuostatą. Manyčiau, „senojo“ liberalizmo šalininkas teisus, tvirtindamas, esą „multikultūralizmo stūmimas nereiškia, kad liberalas supranta ar juolab pripažįsta svetimas tradicijas; jis jomis naudojasi instrumentiškai – griaudamas neliberalias vakarietiškas kliūtis kelyje į atvirą visuomenę“. (15)15

Reikėtų tik pridurti, kad ta globali atvira visuomenė, pasak Degučio, „globalistinis projektas“, idealiuoju (utopiniu) savo pavidalu yra galutinai išsivadavusi iš bet kokios religinės tradicijos ir totaliai įsitvirtinusi šiapusybėje, atskirtoje nuo transcendentinio horizonto. O svetimų tradicijų „supratimo“ stoką laikyčiau kultūrinio ir moralinio mintijimo yda, būdinga ne tik Vakarų „liberalams“, kurie „svetimu“ naudojasi instrumentiškai („griaudami neliberalias vakarietiškas kliūtis kelyje į atvirą visuomenę“), bet ir nemažai daliai „konservatorių“, atmetančių „svetimą“ vien todėl, kad jis nėra „savas“. Be kita ko, taip yra dar ir dėl to, kad islamas suvokiamas ne kaip religija (nors jis vis dėlto pirmiausia yra religija, vienas iš trijų didžiųjų monoteizmų), o kaip kažkas visiškai „svetimas“ („totalitarinė ideologija“), net sumetamas į vieną krūvą su... juodaodžiais, homoseksualais ir invalidais.

Kai žavimasi krikščionybe iki Konstantino, dažnai pamirštama, kad sugrįžę prie šio idealo prarastume ir tą komfortą, kurį teikia buvimas kultūroje. O ką reiškia bandymai „reformuoti“ Bažnyčią taip, kad ji žengtų „koja kojon“ su „besikeičiančiu pasauliu“? Argi tai nėra save vadinančiųjų „krikščionimis“ noras komfortiškai jaustis iš esmės jau ne krikščioniškoje kultūroje?
Andrius Martinkus

Tikrai krikščioniška sąmonė, kuri krikščionybės nelaiko vienu iš daugelio kitų kultūros fenomenų, atliekančių „instrumentinį“ Vakarų tapatybės palaikymo vaidmenį, nes tai paties Dievo apreikšta Tiesa, transcenduojanti kultūrą, suvokia, kad islamo atsiradimas istorijos arenoje reiškia kai ką daugiau negu tiesiog religinę ir kultūrinę konkurenciją. Islamas nuo pat savo atsiradimo, be abejonės, yra didžiulis iššūkis (šalia ateizmo ir sekuliarizmo) krikščioniškai sąmonei. Jis – vienintelė pasaulinė religija, atsiradusi po krikščionybės. (Panašu, kad Mahometas iš tikrųjų yra, kaip rašoma Korane, „pranašų antspaudas“ ir jokia nauja pasaulinė religija iki pasaulio pabaigos neatsiras.) Jis – vienintelė religija, kurios žaibiškas plitimas prilygsta sprogimui, civilizuotą pasaulį nuo Atlanto vandenyno iki Indijos nudažiusiam žaliai vos per vieną šimtmetį. Kalavijo smūgiu jis nukirto ir nuo politinio krikščionijos kūno atskyrė Jeruzalės, Antiochijos ir Aleksandrijos patriarchatus, užkariavo šv. Augustino tėvynę, persikėlė per Gibraltarą ir tik 732 m. (Mahometas mirė 632 m.) buvo prie Puatjė sustabdytas Karolio Martelio. Neilgai leidęs džiaugtis atkovota Šventąja Žeme, 1453 m. nuvertė kryžių nuo Šv. Sofijos katedros Konstantinopolyje, o suklupo tik 1683 m. rugsėjo 11 d. prie Vienos vartų. Tris šimtmečius buvo aprimęs, netgi nusileido politinei krikščioniško pasaulio valiai, pamažu prarasdamas tai, ką užkariavo osmanai, XX a. pradžioje atsivėrė net Stambulo atvirtimo į Konstantinopolį perspektyva. Tačiau Stambulas liko Stambulu, o milijonai armėnų ir graikų krikščionių buvo nužudyta arba išvaryta iš istorinės jų tėvynės.

Praėjus vos šimtmečiui ir nepilniems šešeriems metams nuo pergalės prie Vienos, galingą smūgį krikščionybei Karolio Martelio palikuoniai sudavė per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o 1917 m. revoliucijos Rusijoje padariniai buvo tokie, kad „Trečioji Roma“, užuot išvadavusi „Antrąją Romą“ ir sugrąžinusi kryžių Šv. Sofijai, virto „Trečiojo Internacionalo“ sostine ir pati paskelbė karą kryžiui.

Tris šimtus metų „islamo problema“ Vakarams neegzistavo. Tris šimtus metų jie bandė susidoroti su „krikščionybės problema“. O šiandien vėl prabilta apie „islamo problemą“. Kas atsitiko? Kaip islamas, tris šimtus metų buvęs geriausiu atveju „orientalistikos“ objektas, blogiausiu – priešas, kurį įveikti paprastai būna ne itin sunku, vėl daug kam Vakaruose (pirmiausia Europoje) pradeda atrodyti pavojų keliantis „svetimas“?

Pats Jėzus yra ne kartą nuliūdinęs „savuosius“, nes, jų manymu, per gerai kalbėjęs apie „svetimus“. Kūnas ir kraujas, protėviai, istorinis paveldas, „sava“ kultūra nėra tie mokinių bruožai, kuriuos Jėzus vertina labiausiai. Ginčas dėl apipjaustymo (Apd 15, 1–35) baigėsi galutiniu krikščionybės išsivadavimu iš ankštų judaistinio nacionalizmo drabužių ir atvėrė jai perspektyvą tapti visų žmonių išganymo keliu. Tačiau praėjus šešiems amžiams islamas, išsaugodamas universalistinę krikščionybės intenciją, apipjaustymą sugrąžino.

Liudvika Pociūnienė tekste „Nei gėdos, nei sąžinės…“ islamą, kurio išpažinėjai „gana atlaidžiai vertina melą, apgavystę ir vagystę, tačiau ypač bijo pažeisti, bent jau viešai, „švarumo“ ritualus, pavyzdžiui, valgyti „nešvarų“ maistą ar nenusiprausti po lytinio akto“, priskiria „gėdos (garbės) kultūrai“, kurios atstovai, beje, „ypač aiškiai skiria savus ir svetimus“. Brandesne ji laiko „kaltės (sąžinės) kultūrą“, o takoskyra tarp šių dviejų kultūros tipų vadina takoskyrą tarp islamo ir krikščionybės. Būdamas krikščionis ir būtent krikščioniškame Apreiškime pripažindamas esant Tiesos pilnatvę, drįsčiau pareikšti – ir tai yra šio teksto kulminacija, – kad istorinėje tikrovėje „krikščioniškuoju“ vadinamas pasaulis visada (net labiausiai „krikščioniškais“ savo istorijos tarpsniais) buvo mažiau krikščioniškas negu „islamo pasaulis“ – musulmoniškas.

Islamas versus krikščionybė – tai paprastumas versus sudėtingumas. Islamas meta daug mažesnį iššūkį žmogaus protui ir valiai negu krikščionybė, kuri „žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1Kor 1, 23). Islamas yra primityvesnė monoteizmo versija, iš krikščionybės perėmusi universalizmą, bet kartu žengusi ir žingsnį atgal – judaistinio „švarumo“ ir apipjaustymo link.
Andrius Martinkus

Visiškai sutikdamas su tuo, kad „vien gėdos ar vien kaltės kultūra grynu pavidalu neegzistuoja, tai pačiai visuomenei priklauso skirtingos motyvacijos individai“, vis dėlto manau, kad visų mums žinomų visuomenių daugumą visais laikais sudarė asmenys, priskirtini „gėdos (garbės) kultūrai“ (nors jų procentas ne visur vienodas). Ši aplinkybė kartu su krikščioniškojo idealo kilnumu, su krikščionybės orientacija į „kaltės (sąžinės) kultūros“ steigtį, lėmė istorinę iki šiol besitęsiančią „krikščioniškosios kultūros“ ir „krikščioniškosios civilizacijos“ dramą, kurios vienas iš reikšmingų epizodų – krikščionybės traukimasis, spaudžiant islamui, – atskleidė reiklesnės religijos, susidūrusios su mažiau reikliu tikėjimu, nesėkmę. Islamas versus krikščionybė – tai paprastumas versus sudėtingumas. Islamas meta daug mažesnį iššūkį žmogaus protui ir valiai negu krikščionybė, kuri „žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1Kor 1, 23). Islamas yra primityvesnė monoteizmo versija, iš krikščionybės perėmusi universalizmą, bet kartu žengusi ir žingsnį atgal – judaistinio „švarumo“ ir apipjaustymo link. Tai žingsnis nuo „dvasios“ arčiau „kūno ir kraujo“, (16)16 nuo dangaus Jeruzalės prie šios žemės Jeruzalės. Tiek galutinai pralaimėtas kryžiaus karas, tiek Bizantijos katastrofa, tiek antikrikščioniški pastarieji Vakarų istorijos šimtmečiai liudija, kad islamas šiai žemei yra „pritaikytas“ daug geriau už krikščionybę. Krikščionis, nepaviršutiniškai žvelgdamas į istoriją, negali islamo iškilime nematyti Apvaizdos veikimo.

„Imperatorius Konstantinas, su kryžiaus ženklu laimėjęs mūšį ir savo imperijos religija paskelbęs krikščionybę, tradiciškai laikomas didvyriu. Bet, žvelgiant iš skirtingų kultūrinių orientacijų perspektyvos, ne viskas taip paprasta – juk dėl to krikščionimis ėmė save vadinti daug anuometinio isteblišmento atstovų, kuriems kaltės (sąžinės) kultūra buvo svetima, o patys jie visiškai nejautė būtinybės ir neketino keistis. Tarp jų ir pirmųjų krikščionių, patyrusių persekiojimus, buvo mažai kas bendra“, – rašo Pociūnienė. Visiškai sutikdamas su teiginiu, kad krikščionybės virtimas valstybine religija buvo sudėtingas ir prieštaringas, vis dėlto priminsiu, kad 313 m. Milano ediktas tik davė pradžią šitam procesui (juolab kad po Konstantino valdė Julijonas Apostata), o kulminacija tapo 380 m. Teodosijaus I ediktas, kuriuo krikščionybė buvo paskelbta vienintele legalia imperijos religija, pagoniškos apeigos buvo uždraustos. Būtent tada nekrikščioniškos dvasinės orientacijos „isteblišmento atstovai“ masiškai metėsi į krikščionybę. „Galima pagrįstai abejoti, ar krikščionybės suvalstybinimas realiai nepristabdė svarbiausių krikščionybės idėjų plėtros. […] Bažnyčios atskyrimas nuo jai nebūdingų valstybinių funkcijų naujaisiais laikais, vadinamoji sekuliarizacija, net pasvėrus visus materialinius nuostolius ir persekiojimus, vis tiek išėjo į gera – padėjo vaduotis iš pasaulietinės stabmeldystės pančių.“

Remdamasis pačios Pociūnienės žodžiais, norėčiau pasakyti, kad ne tik krikščionybės suvalstybinimo, bet ir „vadinamosios sekuliarizacijos“ atveju „ne viskas taip paprasta“. Galima pagrįstai abejoti, ar be „krikščionybės suvalstybinimo“ šiandien vartotume tokias sąvokas kaip „krikščioniškoji kultūra“, „krikščioniškoji civilizacija“. IV a. pradžioje – praėjus jau daugiau kaip 250 metų nuo Evangelijos skelbimo pradžios – krikščionys vis dar sudarė tik apie dešimtadalį imperijos gyventojų (taisyklę patvirtinanti išimtis – Egiptas, kur krikščionių būta gerokai daugiau). Kaip rodo tyrinėjimai, daug ką stebindavo krikščionių kankinystės pavyzdžiai, įkvėpdami pavieniams atsivertimams. Tačiau masiškas atsivertimas nevyko. (17)17 Šis skaičius – dešimtadalis – labai panašus į savo religiją „praktikuojančių“ šiuolaikinių krikščionių kiekį, ir tai daug ką pasako. Daug pasako ir skirtingi sekuliarizacijos politikos rezultatai krikščioniškoje Europoje ir musulmoniškoje Turkijoje, užėmusioje kadaise klestėjusios krikščionių civilizacijos vietą. Tai, kad Atatürko pradėtos sekuliarizacijos vaisiai ten daug menkesni, aišku, nėra atsitiktinumas. Taip atsitiko todėl, kad islamo kultūra yra daug labiau islamiška negu krikščionių kultūra – krikščioniška.

Kitaip nei islamas, kuris leidžia išsižadėti tikėjimo žodžiais (bet ne širdimi), jeigu gresia persekiojimai (ketmano doktrina), krikščionybė davė tūkstančius nuostabių kankinystės už tikėjimą pavyzdžių. Tačiau ne islamo, o būtent krikščionybės, garbinusios Dievą kankinyste, istorinis arealas leido atsirasti karingam ateizmui ir XX a. ideologijoms, pražudžiusioms milijonus gyvybių. Krikščionybė, kaip minėta, yra daug didesnis iššūkis už islamą tiek žmogaus protui, tiek valiai. Tikėti Dievą, kuris yra tiesiog Alachas, lengviau, negu tikėti Dievą, kuris yra Šv. Trejybė ir kuris prikėlė Jėzų Kristų.

Islamo paprastumas leido išvengti viso komplekso gilių, bet potencialiai pavojingų idėjų, tokių kaip laisva valia, galinti sukilti prieš savo Kūrėją, arba Įsikūnijimas, kai Dievo tapimas žmogumi pagal filosofų išvedžiojimus virsta žmogaus sudievinimu ir „Dievo mirtimi“. „Visi emancipaciniai Vakarų sąjūdžiai savo kilme yra krikščioniški, nors pasaulietiniam protui emancipacija tapo „šventu reikalu“ tik tada, kai švietėjų ir philosophes pastangomis Vakaruose buvo susilpnintas religijos ir bažnyčios autoritetas“, (18)18 – rašo Degutis. Galima tik pridurti, kad ir emancipacijos nuo paties Dievo kilmė yra krikščioniška. Islamo paprastumas apsaugo nuo tokių sudėtingų ir pavojingų virsmų.

Tiek galutinai pralaimėtas kryžiaus karas, tiek Bizantijos katastrofa, tiek antikrikščioniški pastarieji Vakarų istorijos šimtmečiai liudija, kad islamas šiai žemei yra „pritaikytas“ daug geriau už krikščionybę.
Andrius Martinkus

Būtų beprasmiška stengtis įvertinti, kurio iš dviejų monoteizmų atstovai praliejo daugiau kraujo. Tačiau Mahometas (per kurį, kaip tiki musulmonai, kalbėjo Dievas) iš tikrųjų, kitaip negu Jėzus, niekada nemokė, kad reikia mylėti savo priešus. Ne Mahometas, o Jėzus pasakė Kalno pamokslą. Tačiau ideologija, leidžianti „smerkiančiai žvelgti į skurdžius ir valkatas“, atsirado šalyje, kurios bažnyčiose tas pamokslas buvo skaitomas. Jėzus sakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jn 18, 36). Didįjį Penktadienį krikščionys mini Jėzaus nukryžiavimą, įvykdytą šio pasaulio valdžios, o Velykų rytą švenčia Jo – jau nebepriklausančio „šiam pasauliui“ – prisikėlimą. O Mahometas niekada neragino (kaip Jėzus sakė Petrui): „Kišk savo kalaviją į makštį!“ (Jn 18, 11). Jo mokiniai kovojo už savo pranašą ir savo eros pradžia laiko ne jo gimimo ar mirties metus, ne Korane užrašytų apreiškimų gavimo pradžią, bet hidžrą – Mahometo persikėlimą (622 m. rugsėjį) iš gimtosios, tačiau grėsmę kėlusios dar pagoniškos Mekos (ji buvo nugalėta 630 m.) į Jasribą (vėliau pavadintą Medina), kur buvo įsteigta pirmoji musulmoniška teokratinė valstybė.

Prieš krikščionybei tampant valdžios religija, buvo trys šventų popiežių (iš kurių daugelis tapo kankiniais) šimtmečiai. Ir vyko krikščionybės kova su kultūra. Po to būta visko. Antai popiežius Aleksandras VI piktnaudžiavo valdžia. Bet kūrėsi ir krikščioniškoji kultūra. Kai žavimasi krikščionybe iki Konstantino, dažnai pamirštama, kad sugrįžę prie šio idealo prarastume ir tą komfortą, kurį teikia buvimas kultūroje. O ką reiškia bandymai „reformuoti“ Bažnyčią taip, kad ji žengtų „koja kojon“ su „besikeičiančiu pasauliu“? Argi tai nėra save vadinančiųjų „krikščionimis“ noras komfortiškai jaustis iš esmės jau ne krikščioniškoje kultūroje? Islamo istorija šiuo atžvilgiu yra daug nuoseklesnė. Islamo era prasidėjo Jasribe, kai jis su Mahometu priešakyje tapo valdžios religija, formuojančia ir kultūrą.

„Mano broliai, iki šiol mes kovojome, gindami tėvynę, saugodami savo ir savo žemiškų valdovų gyvybes, tačiau dabar yra laikas kovoti už savo sielų išgelbėjimą, už Viešpatį, kuris mirė už mus ant Kryžiaus, tad tinka, kad ir mes mirtume už Jį...“ Tokiais žodžiais Antanas Primaldas, vienas iš 813 Otranto kankinių, popiežiaus Pranciškaus kanonizuotų šiemet gegužės 12 d., kreipėsi į likimo draugus, kuriems turkai, užėmę miestą (1480 m.) mainais už gyvybę liepė priimti islamą. Vargu ar reikia sakyti, kad dabartinėje Europoje vyrauja visai kitokia dvasinė nuostata. Islamas gąsdina, bet ne todėl, kad reikalauja išsižadėti Išganytojo, kurio jau išsižadėta. Į krikščionybės ir islamo koegzistencijos istoriją teritorijoje, kurioje IV a. kryžius nugalėjo imperijos dievus, galima žiūrėti įvairiai. Šioje istorijoje – nuo krikščioniškųjų Artimųjų Rytų ir Afrikos praradimo iki dabartinės baimės, kad vyksta „Europos islamizacija“, – galima įžvelgti ir krikščioniškosios kultūros kūrimo nesėkmę, nulemtą pačios krikščionybės prigimties, ir Dievo meilės žmogui, taip dažnai atsikratančiam Kryžiaus naštos, apraišką.

Gal islamas laikytinas ne tik Dievo bausme už istorines krikščioniškosios visuomenės nuodėmes, gal taip paradoksaliai pasireiškia ir Apvaizdos veikimas – kaip nuolaidą žmogaus dvasiai, klumpančiai iššūkių, metamų įsikūnijusio Dievo religijai, akivaizdoje, ji parodė kitą, ne tokį kilnų, bet ir ne tokį pavojingą kelią?

Netvirtinu, kad islamo istorinį vaidmenį reikėtų traktuoti būtent šitaip. Tačiau esu įsitikinęs, kad „islamo problemos“ pobūdis yra giliai dvasinis, netelpantis į ankštus opozicijos „savas – svetimas“ rėmus. Naujasis popiežius iš visų tarpreliginio dialogo krypčių išskyrė dvi – kalbėtis su islamu ir su netikinčiaisiais, kurių ypač gausu istorinėse krikščionybės teritorijose.

1. Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 64, p. 54.
2. Ten pat, p. 58.
3. Patrick J. Buchanan, The Death of the West: How Dying Populations and Immigrant Invasions Imperil Our Country and Civilization, New York, St.Martin’s Press, 2002.
4. Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p. 15.
5. Ten pat, p. 22.
6. „Normalizavus homoseksualizmą – tradicinį iškrypimą – homoseksualizmo smerkėjai turėjo būti patys pasmerkti kaip iškrypėliai homofobai. Homoseksualizmą akredituojant kaip normalų seksualinį elgesį, normalus seksualinis elgesys turi būti diskredituojamas“, Algirdas Degutis, Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009, nr. 58, p. 48.
7. Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p. 19.
8. Algirdas Degutis, Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009, nr. 57, p. 59.
9. Algirdas Degutis, Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009,
nr. 58, p. 46.
10. Ten pat, p. 45.
11. Algirdas Degutis, Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009, nr. 57, p. 61.
12. Ten pat, p. 59.
13. Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p. 20.
14. Andrius Martinkus, Bedugnė, Šiaurės Atėnai, 2006, nr. 8 (786), p. 3.
15. Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p. 19.
16. „Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 13–17). Kūnas ir kraujas negali išpažinti Jėzaus dievystės. Kūnui ir kraujui Jėzus gali būti tik „pranašas“.
17.. Robin Lane Fox, Pagonys ir krikščionys, Vilnius, Aidai, 2006, p. 349–417.
18 Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 64, p. 57.

Žurnalas „Kultūros barai“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Netikėtą X faktorių ištraukęs „Žalgiris“ patiesė Milano žvaigždyną ir tęsia kovą Eurolygoje (3)

Edmondas Sumneris sužaidė karjeros rungtynes Europoje, o Kauno „Žalgiris“ (14-18) iškovojo...

„Vis tiek aš tave išprievartausiu“ – baisybės, kurios vyksta Lietuvos nakvynės namuose

Kartą teko rengti reportažą vienuose nakvynės namuose. Tada nustebino nakvynės namų švara,...

Uspaskichas stabdo narystę Darbo partijoje partiją palieka ilgametė narė Kačinskaitė-Urbonienė (14)

Viktoras Uspaskichas stabdo narystę Darbo partijoje, sako jos lyderis Andrius Mazuronis.

Medikus puolė kirviu ir apmėtė kėdėmis: nuolatinis greitosios „klientas“ įsiuto, kad jam nebuvo suleista raminamųjų (1)

Lėkdami pas ligonius greitosios medikai niekada nežino, su kuo teks susidurti. Grasinimai, keiksmai...

Naujų epitetų Sumneriui ir Lekavičiui radęs Trinchieri saviškių šansus tebevertina kukliai

„Koks vakaras, kokios rungtynės – nė geriausias režisierius nesugalvotų tokios istorijos, juk...

Į Valerijaus Meladzės koncertą plūdę gerbėjai teisino atlikėją ir aiškino, kodėl negailėjo pinigų į rusišką šou (14)

Kovo 28 dieną Vilniaus „Avia solutions group“ arenoje – rusų atlikėjo Valerijaus Meladzės...

Kopenhagos gatvės stilius: žmonės tokie, kokių Lietuvoje dar nesutiksite (1)

Gatvės mada – viena įdomiausių stiliaus reiškinių, juk čia žmonės gali save išreikšti...

Karjeros rungtynes sužaidęs žalgirietis atidavė duoklę treneriui ir akcentavo mokymosi procesą

Kauno „Žalgirio“ (14/18) viltys patekti į atkrintamąsias – gyvos. Andrea Trinchieri...

Nieko panašaus mokslininkai dar nebuvo radę: šalia dinozaurų pėdsakų – priešistoriniai žmonių palikti ženklai

Brazilijoje aptikta įspūdinga priešistorinių reliktų vietovė, kurioje išlikę ir dinozaurų...

Meladzės koncertas Vilniuje – pilnutėlėje arenoje: rusų žvaigždė skendo gėlių jūroje, nuo scenos teko išprašyti gerbėją video (3)

Ketvirtadienio vakarą į „Avia Solution Group“ areną Vilniuje rinkosi rusiškos muzikos...