A. Kazlauskas. Apsileidusi Europa nėra nei atvira, nei saugi

Papildant jo mintį, norėtųsi paklausti tų, kurie pernai sausį platino šūkį #JeSuisCharlie, lapkritį dabinosi prancūzų, o praeitą savaitę jau belgų vėliava. Kodėl panašių akcijų nesiimate po jau minėtų išpuolių Turkijoje arba praeitą savaitgalį Pakistane? Arba po reguliarių teroristinių aktų Irake, Sirijoje, jau nekalbant apie Afriką?

Deja, „The Independent“ žurnalistas į savo klausimą atsakymų nepateikia. Neaišku, ar jis jo tiesiog nežino, ar tiesiog vengia, mat galimi atsakymai gali būti pernelyg politiškai nekorektiški.

Man, tuo tarpu, peršte peršasi vienintelė logiška mintis: mes, europiečiai, taip jautriai reaguojame į prancūzų ir belgų nelaimes ir esame praktiškai abejingi musulmonų kraštų kančioms, nes europiečiai mums yra savi, o anie – svetimi.

Aišku, nemaža dalis gali pasipiktinę pamanyti: „Gi Europa – tai tolerancijos ir saugumo citadelė, čia taikiai gali sugyventi visos pasaulio kultūros“. Bėda, jog tai skamba labiau kaip savitaigos šūkis pasimetusiems vieningos Europos kūrėjams raminti, o ne realus, tikrovę atspindintis teiginys.

Vienas po kito tebesitęsiantys, politiškai motyvuoti islamistų agresijos pliūpsniai Europoje po truputį augina nerimo atmosferą. Nors gal ne tiek patys teroristiniai aktai, kiek su realybe kontrastuojantis abejingas Europos politinio elito tonas po kiekvieno, jau eiliniu tapusio, smurto protrūkio.

Europa atvira ar tik tokia dedasi?

Bet grįžkime prie esmės, kurią turbūt netyčia, be jokių gilesnių analitinių intencijų, užčiuopė „The Independent“ žurnalistas – nors Europos politinis elitas nuolat pabrėžia savo kontinento atvirumą, multikultūralistinį pobūdį, žmogaus teisių universalumą ir pan., iš tiesų dauguma europiečių, iš dalies užslėptai, pasąmonės lygmeny, kitų kultūrų atstovų savais nelaiko.

Tą jaučiam ir mes patys (bent jau tie, kurie neleidžia sau meluoti). Tą puikiai jaučia ir tie patys kitų kultūrų atstovai – tiek gyvenantys už jūrų marių, tiek ir vietiniai imigrantai.

Geriausias, ir tuo pat metu pats paradoksaliausias, to pavyzdys yra antros ar trečios kartos imigrantų palikuonys. Gimę, augę ir mokęsi kartu su europiečiais, jie jau seniai turėjo tapti neatskiriama Europos dalimi.

Deja, yra kiek kitaip – atvykėliai, pirmos kartos imigrantai dirba ir daugmaž stengiasi integruotis į juos priėmusią visuomenę. Kur kas didesnių integracijos sunkumų ir problemų dėl tapatybės patiria jų vaikai ir vaikaičiai.

Ne paslaptis, jog ir pastarųjų teroristinių aktų autoriai bei vykdytojai buvo žmonės, gimę ir/ar subrendę Europoje. Daugelis mano, jog dėl to kalti jiems smegenis išplovę radikalūs imamai. Ir iš dalies yra teisūs. Nepaisant to, kad tokia situacija taptų įmanoma, tinkama linkme turi susidėlioti labai daug skirtingų aplinkybių. Visa tai kalba apie didelį mūsų Senojo kontinento apsileidimą.

© Artūras Morozovas

Jeigu Europa iš tiesų būtų atvira, tai veikiausiai tie imigrantų palikuonys neformuotų tolerancija nusikalstamumui ir atšiaurumu Vakarams alsuojančių getų, o religinis fanatizmas nerastų vietos ir užtarimo nei jų mintyse, nei veiksmuose. Maža to, jei Europa būtų atvira, ji savo imigrantams norėtų suteikti visa, kas geriausia, ir nepaliktų jų likimo valiai. Šiandien ji, geriausiu atveju, jiems duoda galimybę dirbti, tačiau visai nesirūpina, iš esmės, dar svarbesniu dalyku – dvasine svetimšalių integracija.

Apskritai, pagrindinis klausimas vis dėlto yra ne tas „ar Europa yra atvira, ar ne“. Didžiausia keistenybė šiandienos Europoje yra ta – kodėl mes save ir kitus apgaudinėjame, kad esame atviri ir visus žmones traktuojame vienodai?

Be jau paminėtų tendencingai europocentriškų socialinių užuojautos akcijų esti ir kitų, itin akivaizdžių pavyzdžių, jog kitų kraštų europiečiai lygiaverčiai vertingais nelaiko ir žmogaus teisių jiems netaiko.

Pavyzdžiui, karo pabėgėlių Sirijoje atvejis. Kol Basharo al-Assado ir islamo kalifato vaikinai pjovė civilius ten vietoje – Europoje aušo saulėta diena. Kol likę gyvi civiliai, netekę savo namų, šeimos narių, atidavę paskutines savo santaupas, rizikuodami savo gyvybėmis, sukiužusiomis geldomis leidosi į kelionę per audringą jūrą – Europoje aušo dar viena saulėta diena. Kai ta pati audringa jūra išplovė tūkstančius žmonių, gyvų ar mirusių, į Senojo kontinento pakrantę – Europą ištiko ašarų liūtis, o vėliau buvo ištarta daug viešų priesaikų, kad visais bus pasirūpinta, visiems bus užtikrintos visos teisės.

Įdomu, kiek anie žmonės, po visų savo patirtų negandų, nuoširdžiai tiki europiečių pasakomis apie atvirumą, jautrumą visiems ir universalias žmogaus teises?

© AP/Scanpix

Arba, pavyzdžiui, Turkijos stojimo į ES atvejis. Europon turkai realiai pasiprašė dar 1959 metais, o 1987-aisiais tą įvardino oficialiai. Nuo to laiko įvyko bent penkios didelės ir kelios mažesnės ES plėtros bangos. O turkai kaip nekviečiami, taip nekviečiami. Oficialiose kalbose europiečiai jiems iki šiol dalina pažadus, jog ta diena tuoj ateis. Nors neoficialiai tarpusavyje veikiausiai nuo pat pradžių buvo susitarę jos nepriimti. Save neva multikultūralistine vadinančiai Europai visai nerūpi faktas, jog Turkija vos ne vienintelė pasaulietinė demokratinė šalis visame islamo pasaulyje.

Įdomu, kokiu būdu būtų galima turkus įtikinti, kad jų į ES nepriima visai ne dėl to, jog jie musulmonai, o dėl problemų su žmogaus teisėmis ar pan.?

Beje, tokių ir panašių atvejų buvo ne vienas ir ne du. Veikiausiai jų bus apstu ir ateityje.

Atvirumas ir saugumas derinasi tik šūkiuose

Dar vienas svarbus aspektas, kurį reiktų aptarti – kas yra tas europietiškas atvirumas ir kaip jis dera su saugumu.

Stebint „atviros Europos“ šalininkų mintis ir pasisakymus, galima susidaryti nuomonę, jog atvira visuomenė yra ta, kurioje aikštingai rėksmingos mažumos provokuoja viena kitą ir tyliąją daugumą, tačiau visi, susimokę it masonai, į tas priešiškumą skatinančias provokacijas žvelgia abejingai. Abejingumą, beje, jie kažkodėl skambiai vadina tolerancija.

Bėda ta, jog „atvirai“ visuomenei iškyla neišsprendžiama dilema – ar gali tokioje kultūriškai įvairialypėje aplinkoje šalia vienas kito saugiai jaustis provokatyviosios mažumos?

Galbūt reiktų klausti kitaip – kiek nuoširdžios pagarbos ir atvirumo būtų tarp kaimynystėje gyvenančių musulmono tradicionalisto, turinčio kelias žmonas ir moteris laikančio už naminį gyvūną bei karingos feministės, seksualinių mažumų aktyvistės?

Aišku, tai kraštutinis atvejis, tačiau jis visai realus. Ir žioplesniam akivaizdu, jog abipusė pagarba tarp tokių piliečių sunkiai įmanoma. O ilgainiui, veikiausiai, tokia taptų ir taika.

Apskritai, sunku įsivaizduoti, ką tarpusavyje bendro galėtų atrasti šie autentiški personažai. Kuo gi abiems būtų brangi galimybė gyventi tokioje „atviroje“, o ne, pvz., uždaresnėje visuomenėje?

Žvelgiant teoriškai, vienintelė galimybė tokioms provokatyviosioms mažumoms sugyventi taikiai – išsižadėti nemažos dalies savasties. Kitaip tariant, joms tektų savo kailiu pajusti, jog šūkiuose „atvira“ visoms kultūroms vadinta visuomenė, praktiškai reikalauja vienos ar abiejų pusių nusižeminimo, savų principų, o gal net gyvenimo tiesų pamynimo.

Algirdas Kazlauskas, J.Ignatavičiaus nuotr.

Deja, tikrovėje, kaip pastebime, praktiškai nėra nei deramos tarpusavio pagarbos, nei atvirumo. O vertinant dabartines tendencijas, beveik akivaizdu, jog ateityje Europoje gali greitai nebelikti ir saugumo.

Taigi, apibendrinant, matome, jog tiek pavyzdžiai iš realaus kasdienio gyvenimo, tiek ir teoriniai pasvarstymai kalba, jog Europa nėra atvira ir vargiai gali tokia tapti. Reali Europos politika lieka europocentriškai veidmainiška. Nepaisant to, kontinento politinis avangardas ir toliau suokia ditirambus apie savo atvirumą, universalias žmogaus teises visiems, lygią vertę tarp kultūrų ir pan.

Vadinamoji „atvira“, multikultūralistinė europiečių visuomenė kitų kultūrų atstovams palieka dvi išeitis – dėl taikos atsisakyti daugumos savo tradicijų bei kultūros autentiškumo ir prisitaikyti prie europietiškų, postkrikščioniškos kultūros standartų arba burtis į pusiau uždaras, aplinkai priešiškas bendruomenes ir brandinti savojo kultūrinio fundamentalizmo sėklą.