1579 08 30 jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė susigrąžino rytinius Lietuvos DK „vartus“ - Polocką

Livonijos karas buvo vienas pagrindinių veiksnių, atvedusių Lietuvą prie Liublino sąjungos. Po Polocko praradimo kelias į Vilnių tapo praktiškai atviras, ir vėlesnės pergalės, pirmiausia Ulos, neatsvėrė patirtų nesėkmių. 1577 Maskvos DK atnaujinus karo veiksmus, jų kariuomenei pavyko užimti 27 pilis ir miestus Livonijoje. Pasiekę Dysną, maskvėnai buvo vos už 170 km. nuo Vilniaus. Nors lietuvių kariams 1577 11 pavyko sustabdyti priešą ties Daugpiliu, o metų pabaigoje atgauti Cėsių pilį, aiškėjo, kad tenka ruoštis neišvengiamam naujam dideliam susidūrimui.

Perorganizavus karines Lietuvos ir Lenkijos valstybės pajėgas, sustiprinus jas vengrų, vokiečių ir škotų samdiniais, diplomatiniu keliu užsitikrinus saugumą pietuose, buvo deramai pasiruošta puolimui prieš Maskvą. 1579 03 02 į Vilnių atvykęs Lietuvos dk, Lenkijos karalius Steponas Batoras suderino veiksmus su Lietuvos didikais. Paskelbus karą Maskvai, 1579 06 30 iš Lietuvos sostinės pajudėjo valdovo vadovaujama jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė. Po 1579 07 12 kariuomenės apžiūros Svyriuose galutinai nuspręsta žygiuoti Polocko link.

1579 08 11 didžiulė 56 000 jungtinė kariuomenė priartėjo prie šios tvirtovės. Prasidėjo dvi savaites užtrukusi pilies blokada. Visam žygiui vadovavo pats Steponas Batoras, lietuvių pusėje jam pagelbėjo Lietuvos didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis ir lauko etmonas Kristupas Radvila Perkūnas. Lenkų kariuomenės vadas buvo Lenkijos didysis etmonas Mikolajus Mieleckis, samdinių veiksmus koordinavo vengras Kasparas Bekešas.

Polocką gynė 6000 karių maskvėnų įgula. Įtvirtinimai buvo mediniai, gana primityvūs, tačiau apgulusiesiems dėl nuolatinių liūčių ilgai nepavyko padegti įtvirtinimų. Keliolikos dienų atakos nedavė rezultatų. Pagaliau tvirtovė suliepsnojo, padegta lvoviečio puodžiaus, pavarde Vonsas, už nuopelnus gavusio bajorystę ir Polotynskio pavardę. Tuo pačiu metu dalis lietuvių karių buvo pasiųsta Sokolų pilies link. Siekta nuo pačios Maskvos atkirsti Livonijoje esančias jos pajėgas. Pavyko užimti nemažai maskvėnų mažesnių tvirtovių – Kazėnus, Krasne, Sitną. Po dviejų savaičių apsupties ir kelių šturmų 08 30 Polocko tvirtovės įgula buvo priversta pasiduoti. Gynėjams leista vykti į Maskvos DK.

Tuo pačiu metu švedai pradėjo atakuoti Narvą. Iš dviejų pusių spaudžiama 40 000 Maskvos DK kariuomenė, stovėjusi prie Pskovo ir Novgorodo, tapo neveikli, turėjo laukti tų miestų puolimų. Kitą maskvėnų dalį prie Smolensko sulaikė Filono Kmitos Černobyliečio vadovaujama raitija. Livonijos kare ryškią persvarą pradėjo įgyti Lietuvos-Lenkijos valstybė.

Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.

© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija