1385 08 14 Krėvos sutartimi Jogaila įsipareigojo apsikrikštyti su savo valstybės gyventojais ir prišlieti Lietuvą prie Lenkijos karalystės

1385 08 14 į Krėvos pilį atvyko lenkų delegacija, berods, jau turėjusi paruoštą sutarties dokumentą. Lietuvos dk Jogaila su joje išdėstytais punktais sutiko ir ji buvo priimta bei į istoriją įėjo kaip Krėvos sutartis ar Krėvos aktas.

Sutartį savo antspaudais patvirtino Jogaila, jo brolis Trakų kunigaikštis Skirgaila, Mstislavlio kunigaikštis Lengvenis, Novgorodo-Severėnų kunigaikštis Kaributas ir Gardiną bei Palenkę iš Jogailos tuomet gavęs Vytautas. Sutartis neabejotinai buvo nenaudinga Lietuvai, tačiau ją sudaryti vertė didžiulė Vokiečių ordino grėsmė, daugiau kaip du dešimtmečius užsitęsę jo puolimai, prieš kuriuos viena Lietuva jau vargiai galėjo pasipriešinti.

Krėvos sutartimi Lietuvos dk tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo: vesti mirusio Lenkijos karaliaus Liudviko dukrą Jadvygą ir atlyginti jos sužadėtiniui Austrijos princui Vilhelmui už vedybų sutarties netesėjimą 200 000 auksinų; apsikrikštyti kartu su visais savo valstybės gyventojais pagonimis; atgauti Lenkijos prarastas ir jai priklausančias žemes; paleisti 40 000 ar 45 000 lenkų belaisvių; bei svarbiausia – „prišlieti“ Lietuvos DK prie Lenkijos Karalystės.

Paskutinioji nuostata, išreikšta lotynišku „applicare“ žodžiu, sukėlė nemažas diskusijas istoriografijoje, skirtingai vertinančias patį aktą (unija, ar vedybinė sutartis?). Manytina, kad Jogaila neatsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą kaip tėvoniją, ir net tokiu atveju Lietuvos DK neprarado savo valstybingumo, tačiau tapo Lenkijos vasale. Lietuvos valdovui reziduojant Lenkijoje ir pirmiausia reiškiant Lenkijos interesus, Lietuvos valstybės mechanizmas nebegalėjo veikti efektyviai. Visa tai vedė Lietuvą į visiškos provincijos tapimą. Nuo Krėvos prasidėjo laipsniškas Lietuvos savarankiškumo nykimas. Tačiau vargu ar tuo metu buvo kita, geresnė alternatyva?

Kita vertus, nors Lietuvoje dar nebuvo luominių atstovavimo organų, tokių kaip Lenkijoje, tačiau ir čia visuomenė rado būdų kaip pasipriešinti gręsiančiam susiliejimui. Anot Edvardo Gudavičiaus, buvo iškeltas antimonarchas Vytautas, 1392 Astravos sutartimi sugebėjęs atkurti realią Lietuvos valdovo instituciją. Didžiausias pavojus Lietuvos valstybingumui buvo pašalintas.

Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.

© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija