Dalyvaujantys asmenys
Didžioji dalis baltarusių, nelegaliai kertančių Lietuvos sieną, tai daro padedami slaptos pabėgimų organizavimo komandos. Ji per savo veiklą turi sukaupusi nemažą patirtį. Tai užtikrina didesnę sėkmės tikimybę. Tik nedidelė dalis bėglių sieną ryžtasi įveikti savarankiškai.
Išimtinais atvejais bėgliai naudojasi ir nusikalstamo pasaulio paslaugomis. Nelegaliai kirsti Baltarusijos ir Ukrainos sieną kainuoja 2000 eurų. Pereiti į Lietuvą kaina kiek mažesnė – 1200 eurų už žmogų. Jeigu sieną kerta daugiau negu vienas žmogus, taikoma nuolaida.
Sumos yra gana didelės ir sunku pasakyti kodėl. Štai, pvz., 2000 eurų atlygis žmonių kontrabandininkams mokamas už kelionės iš Turkijos į Graikiją organizavimą. Į tai būna įskaičiuota ir valtis su varikliu, kuria plaukiama per Egėjo jūrą. Mat nuplaukus viskas pasilieka jau Lesbo ar kitoje saloje.
O slapta pabėgimus organizuojantys valantiorai neima jokio atlygio už savo darbą. Tai daroma iš altruistinių paskatų – siekiant padėti į bėdą patekusiems baltarusiams. Retkarčiais bėgliai padengia nebent logistines išlaidas – sumoka už degalus iki sienos juos vežančiam vairuotojui ar padengia kitas būtinas išlaidas.
Tikėtina, kad kontrabandininkams mokami pinigai tuomet, kai tikimasi aplenkti Lietuvą ar kitą šalį ir sėkmingai pasiekti trečią valstybę. Tuomet reikia saugotis ne tik baltarusių, bet ir Lietuvos pareigūnų ir stengtis jiems nepatekti į rankas.
Naudojimosi kontrabandininkų paslaugomis nesupranta bei nepateisina ir komanda, be užmokesčio organizuojanti pabėgimus. Visų pirma, naudojimasis kriminalinio pasaulio paslaugomis meta šešėlį ant pačių bėglių ir jiems padedančių organizacijų.
Antra priežastis – tai neapsimoka net finansiškai. Jeigu pabėgimas nepavyksta ir baltarusių pasieniečiai bėglį pagauna prie sienos, jis nubaudžiamas maždaug 300 eurų administracine bauda už neteisėtą buvimą pasienio zonoje. Ir po kurio laiko vėl gali bandyti dar kartą kirsti sieną.
Be to, net ir gavę atlygį kontrabandininkai nesuteikia jokios garantijos. Pinigai turi būti sumokami bet kokiu atveju. Tiesa, jie puikiai išmano sienos apsaugos subtilybes, turi ilgametę patirtį, o neretai ir susaistyti korupciniais ryšiais.
Kontrabandininkai naudojasi išbandyta taktika. Priekyje važiuojantis automobilis įspėja apie esančius pasieniečių postus, o teritorija išžvalgoma termovizoriumi.
Turimais duomenimis, Lietuvoje būta vieno tokio atvejo, o kontrabandininkų paslaugomis, tikėtina, naudotasi dėl to, kad galutinis tikslas buvo Lenkija. Kitaip tariant, teko slėptis ne tik nuo baltarusių, bet ir nuo Lietuvos pasieniečių, o paskui – kirsti Lietuvos ir Lenkijos sieną.
Absoliučiai didžioji dalis baltarusių sieną nelegaliai kirto pietinėje Lietuvos dalyje pereidami mažai arba beveik nesaugomą sienos atkarpą mišku. Tačiau bėgliai į Lietuvą nelegaliai pateko ir kitais būdais.
2020 m. vienas pirmųjų Baltarusijos pabėgėlių Lietuvą pasiekė kiek neįprastu maršrutu – iš Kaliningrado. Turėdamas vietinę pagalbą jis išžvalgė pasienį su Lietuva. Vėliau parinkęs tinkamą laiką ir vietą sieną nelegaliai kirto vienviete valtimi – persiyrė per Šešupės upę. Pasieniečiai neužfiksavo sienos kirtimo fakto. Nerado ir valties. Bėglys pats pasidavė atsitiktinai pro šalį važiavusiems pareigūnams ir pasiprašė politinio prieglobsčio.
Kiek neįprastas sienos kirtimo faktas užfiksuotas pernai Kenos geležinkelio stotyje. Tikrinant iš Baltarusijos atvykusį krovininį sąstatą, tarp vagonų buvo aptiktas baltarusis. Jis teigė bėgantis nuo represijų savo šalyje ir pasiprašė politinio prieglobsčio.
Praėjusiais metais du bėgliai sieną kirto Čepkelių pelke, tačiau pasiklydo. Po dviejų dienų patys paskambino ir paprašė pagalbos. Jų ieškoti buvo pasiųstas pasieniečių sraigtasparnis ir motorizuoti patruliai. Bėgliai buvo surasti. Nepatvirtintais duomenimis, vėliau jie perbėgo į Lenkiją.
Bene įdomiausias nelegalus sienos kirtimo atvejis įvyko šiemet. Baltarusis, kuriam grėsė kalėjimas dėl politinių pažiūrų, į Lietuvą pateko oru. Tai nebuvo reisinis lėktuvas, kokiais dalis nuo režimo bėgančių baltarusių taip pat pasiekia Lietuvą. Vyriškis į Lietuvą pateko motorizuotu parasparniu – pareigūnų nepastebėtas įveikė daugiau kaip pusšimtį kilometrų.
Iki nuosprendžio paskelbimo buvo likę keletas dienų. Kad tai bus įkalinimas, vyrui nekilo nė mažiausių abejonių. Laiką pabėgti rinkosi pagal prognozuojamas oro sąlygas. Tinkamiausias laikas buvo paskutiniąją dieną.
Porą dešimčių kilometrų nuo Lietuvos sienos jis susirado tinkamą aikštelę. Po greitų pasiruošimo darbų į orą pakilo standartiniu motorizuotu parasparniu.
Baltarusijos teritorijoje pilotas skrido nedideliame aukštyje ir maksimaliu greičiu. Stengėsi aplenkti atviras vietas ir skristi virš miško: jeigu vyriškį būtų pamatę pasieniečiai ir pradėję šaudyti, jiems tarp medžių būtų buvę sunkiau pataikyti.
Įskridęs į Lietuvą įveikė dar kelias dešimtis kilometrų. Tada nusileido žemiau ir ieškojo gyvenviečių ženklų. Pamatęs, kad užrašai – lotynų abėcėle, įsitikino, jog jam pavyko. Nusileidęs prie gyvenamojo namo paprašė iškviesti pareigūnus ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Nei Baltarusijos, nei Lietuvos pareigūnai skrendančio parasparnio nepamatė.
Didžioji dalis baltarusių, nelegaliai kirtusių sieną, patys praneša nelegalų sienos kirtimo faktą ir nurodo savo buvimo vietą. Atvykus pareigūnams, patikrinami jų daiktai, dokumentai bei atliekama pirminė apklausa – kur kirto sieną, kaip ją perėjo, tikslinamos kitos detalės.
Bėgliai, kuriems pabėgimą organizavo slapta komanda, duodami parodymus tikina, kad sieną kirto savarankiškai ir niekas nepadėjo. Taip stengiamasi apsaugoti jiems padėjusius žmones.
Vėliau jie nuvežami į užkardą. Ten suteikiama nakvynė, maitinimas, organizuojamas tyrimas dėl COVID-19. Tikrinami daiktai ir vykdoma išsamesnė apklausa.
Vėliau bėglys karantinuojamas.
Jeigu Baltarusijos pilietis po karantino neturi kur apsistoti, jis apgyvendinamas Pabradėje esančiame užsieniečių registravimo centre. Tačiau beveik visi gyvenamąją vietą susiranda savarankiškai arba padedami pagalbos baltarusiams organizacijų.
Oficialių pareigūnų teigimu, išorinė Europos Sąjungos siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos puikiai apsaugota elektroninėmis sistemomis. Realybėje šiomis priemonėmis saugoma tik gana nedidelė dalis sienos, todėl nepastebėtam kirsti Lietuvos sieną nesudėtinga, ypač jeigu prieš tai bent minimaliai surenkama informacija ir išžvalgoma vietovė. Tiesiog užtenka pasirinkti nesaugomą sienos dalį.
Nagrinėjant turimus neoficialius ir oficialius duomenis galima daryti išvadą, kad Baltarusijos pareigūnai sulaiko maždaug 1-ą iš 10-ies bėglių. Lietuvos pusėje šis skaičius dar mažesnis. Tik vienetai bėglių buvo aptikti VSAT pareigūnų. Didžioji dalis patys pasiduoda arba apie jų buvimo vietą pareigūnams praneša pagalbos baltarusiams organizacijos. O dalis jų sėkmingai išvyksta į kitas šalis – pvz., Lenkiją. Ir apie nelegalų sienos kirtimą niekas taip ir nesužino.
Žinoma, dera pastebėti, kad bėgliai pasiduoda vos kirtę sieną. Tikėtina, kad dalį jų sulaikytų toliau nuo sienos patruliuojantys pareigūnai arba būtų sustabdyti mobiliuosiuose patikros postuose.
Iš kitos pusės – pabėgimų organizavimu užsiima su kriminaliniu pasauliu ar kontrabanda nieko bendro iki šiol neturėję civiliai asmenys. Kitaip tariant, paprasti žmonės, kurie neturi jokios patirties ir tam nesiruošė. Taigi jų sėkminga veikla ir kelia opių klausimų apie realų sienos saugumą.
Lietuvos pozicija – reikia padėti kaimyninės šalies gyventojams, bėgantiems nuo režimo represijų. Šį procesą įdėmiai seka Valstybės saugumo departamentas ir kitos tarnybos. Baiminamasi, kad į Lietuvą, prisidengę bėgančiųjų vardu, gali patekti Baltarusijos ar Rusijos užverbuoti žmonės, vadinamieji „miegantys agentai“. Jie metų metus gyvena visiškai įprastai – puikiai įsilieja į šalies gyvenimą, o savo veiklą pradeda tik gavę nurodymą iš slaptosios tarnybos, kuri jį užverbavo.
Kad tokių yra, neabejoja ir patys pabėgimų organizatoriai. Tačiau jų pozicija aiški – reikia padėti bėgantiems baltarusiams. O kas iš jų yra užverbuotas KGB – ne jų rūpestis. Jau vien dėl to, kad patikrinti neturi pajėgumų. Pasak organizatorių, tam yra specialiosios tarnybos, kurios ir turi aiškintis.
Dar vienas pavojus – Baltarusijos opozicijos šnipinėjimas apsimetant bėgliu, kuris nori įsilieti į aktyvią pasipriešinimo veiklą. Tiesa, šiuo atveju Lietuvai tiesioginis pavojus negresia.
Pabėgimų organizatorių manymu, maždaug vienas iš dešimties pabėgėlių yra užverbuotas Baltarusijos KGB ar kitaip susijęs su saugumo tarnybomis. Tačiau teiginį pagrindžiančių konkrečių atvejų nurodyti negalėjo.
Dėl neteisėto sienos kirtimo ir Lietuvos įstatymų pažeidimo pradedamas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 291 straipsnį. Už šį pažeidimą gresia iki 2 metų nelaisvės. Tačiau remiantis esama praktika visiems pasiprašiusiems prieglobsčio asmenims baudžiamoji byla yra nutraukiama ir neatnaujinama.
Prieglobsčio suteikimo procedūra oficialiai trunka iki pusės metų. Tačiau, iškilus keblumams, tai gali trukti ir metus laiko.
Jeigu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas, jis gali bandyti kitus legalius variantus pasilikti Lietuvoje. Migracijos departamento duomenimis, po praėjusių metų Baltarusijos rinkimų nė vienas baltarusis, kuriam nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas, nebuvo gražintas atgal į Baltarusiją.
Baltarusiai, kuriems tenka susidurti su pareigūnais, neslepia savo nusistebėjimo. Jie ypač palankiai atsiliepia apie Lietuvos pasieniečius – jų mandagumą, teigiamą požiūrį ir pagalbą. Pasak jų, toks elgesys kardinaliai skiriasi nuo Baltarusijos pareigūnų poelgių.