Dalyvaujantys asmenys
Praėjusių metų pabaigoje Baltarusijai uždarius sienas, ji tartum apsitvėrė viena didele ir ilga Berlyno siena. Šimtai žmonių rizikuoja sveikata, o kartais ir gyvybe bandydami nelegaliai ištrūkti iš autoritarinės šalies. Ne visiems tai pavyksta. Dalis būna sulaikomi ir vėliau tardomi Baltarusijos saugumo struktūrų.
Lietuvoje veikia mažiausiai viena slapta volontiorų grupė, kuri režimo persekiojamiems baltarusiams organizuoja nelegalius pabėgimus į mūsų šalį. Ši komanda pasiskirsčiusi vaidmenimis ir atsakomybės zonomis. Ją sudaro dvi grupės žmonių.
Baltarusijoje slapta veikiantys komandos žmonės organizuoja visą procesą: kad bėgliai nebūtų taip sekami, jų pasiruošimą bėgti per sieną, konspiracijos laikymąsi, legendos sukūrimą ir nusigavimą iki sienos.
Lietuvoje veikianti komanda prisideda prie bėglių apmokymų, parenka vietą, kur kirs sieną, ją išžvalgo, bėglius instruktuoja, koordinuoja bei palaiko ryšį, iki kol sėkmingai kirs sieną bei pasiprašys prieglobsčio Lietuvoje.
Ši prieš režimą kovojanti ir pabėgimus iš Baltarusijos organizuojanti komanda viešai neatskleidžia savo tapatybių ir laikosi konspiracijos priemonių. Labiausiai baiminamasi dėl savų žmonių Baltarusijoje saugumo. Kartu nenorima sulaukti ir perdėto Lietuvos pareigūnų dėmesio.
Analizuojant Valstybės sienos apsaugos tarnybos pateiktą statistiką, keltina versija, kad Lietuvoje veikia ir daugiau tokių grupių.
Bėgant iš šalies įprastai tenka palikti per gyvenimą sukauptą turtą, todėl toli gražu ne visi baltarusiai tam ryžtasi. Paprastai bėga žmonės, kurie kaltinami pagal baudžiamojo kodekso vieną iš straipsnių. Įprastai tai būna dėl dalyvavimo nesankcionuotose masiniuose renginiuose, pasipriešinimo pareigūnams ar pan. Dažniausiai jiems gresia realus laisvės atėmimas.
Nusprendęs bėgti žmogus kreipiasi į pažįstamus režimo priešininkus ar organizacijas su prašymu surasti, kas galėtų padėti nelegaliai pabėgti iš šalies. Paprastai pačios organizacijos niekada neieško norinčių, jų neskatina ir niekur nesireklamuoja.
Pirmiausia žmogus turi pats norėti bėgti, būti apsisprendęs ir suvokti riziką. Antra – žmonės, galintys organizuoti pabėgimą, negali viešintis ir skelbtis dėl savo pačių saugumo, todėl kalbos apie tokią galimybę sklinda iš lūpų į lūpas, tačiau labai mažai kas žino, kas tie pabėgimų organizatoriai.
Pabėgimo iš Baltarusijos organizavimo schema
Veikti stengiamasi mažomis grupelėmis ir tyčia nekontaktuoti su kitomis panašia veikla užsiimančiomis komandomis. Pasikeitimas patirtimi būtų pliusas, tačiau sulaikius vieną žmogų iškiltų rizika, kad KGB sunaikins visą pabėgimų organizavimo tinklą.
Pabėgimų organizatoriai neima jokio atlygio už savo darbą. Tai daroma iš altruistinių paskatų – siekiant padėti į bėdą patekusiems baltarusiams. Retkarčiais bėgliai padengia nebent logistines išlaidas – sumoka už degalus iki sienos juos vežančiam vairuotojui.
Nelegalus sienos kirtimas yra taikomas kaip kraštutinė priemonė, kai neįmanoma pasinaudoti legaliais būdais išvykti, pvz., išskristi lėktuvu.
Po to, kai žmogus kreipiasi pagalbos prašydamas padėti pabėgti jam iš šalies, prasideda patikros procedūra. Organizatoriai turi būti tikri, kad padeda pabėgti nukentėjusiam nuo režimo, o ne kriminaliniam nusikaltėliui ar ekonominiam migrantui.
Procedūra įprastai vyksta trimis būdais, tačiau nebūtinai jie visi vienu metu naudojami. Žmonės, nukentėję nuo režimo, paprastai turi tai įrodančius dokumentus. Tai gali būti dokumentas apie sulaikymą, atliktą bausmę, medicininis išrašas apie sumušimus, baudžiamosios bylos išrašai ir kt. Būtent šie dokumentai dažniausiai ir tampa pagrindiniu įrodymu, kad žmogus išties bėga nuo represijų.
Antras variantas – patikrinti, ar asmuo yra žmogaus teisių gynėjų ar kituose režimo priešininkų sudarytuose sąrašuose. Tokios organizacijos kaupia teisėsaugos sulaikytų asmenų sąrašus. Yra netgi atskira kategorija žmonių – jie budi prie milicijos būstinių ir registruoja visus sulaikytuosius. Šie žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori įsitraukti į aktyvią pasipriešinimo veiklą, todėl savo indėlį įneša bent taip sudarinėdami nukentėjusiųjų sąrašus.
Trečias patikrinimo būdas – asmeninis komandos narių ar artimų žmonių laidavimas. Tai pats trumpiausias ir paprasčiausias būdas. Bet jis naudojamas tik tuomet, kai nukentėjęs nuo režimo ir pagalbos besikreipęs asmuo yra žinomas pabėgimo organizatoriams.
Vos žmogus kreipiasi pagalbos į šią komandą, iškart pradeda galioti griežtos konspiracijos taisyklės. Net per pirminę fazę – tikrinant – stengiamasi kuo mažiau žmonių klausinėti apie tą asmenį, kad niekur net ir netyčia nenutekėtų informacija.
Jeigu žmogus patvirtinamas kaip išties nukentėjęs nuo režimo, pradedamas organizuoti jo pabėgimas. Baltarusijos pusės komanda ima analizuoti situaciją, ieškoti tinkamo laiko, logistikos ir, jeigu reikia, – būdo, kaip apgauti sekimo komandą ar kitaip slapta išvesti iš namų.
Lietuvoje dirbantys žmonės ieško tinkamiausios vietos kirsti sieną, pradeda instruktuoti bėglį ir ruošti įgyvendinti rizikingą sprendimą. Su bėgliu stengiamasi bendrauti tik per trečiuosius asmenis. Vengiama bet kokio komandos ir to asmens tiesioginio kontakto. Neretai bendraudamas su pabėgimo komandos nariais bėglys net nežino tikrų jų vardų. Jie pakeičiami konspiracijos sumetimais.
Pasiruošimo laikotarpiu jam patariama susirasti paprastą mygtukinį telefoną, kurio iki šiol nei jis, nei jo artimieji nebūtų naudoję, t. y. jis nebūtų niekaip susijęs su bėgliu.
Bėglys stengiasi toliau gyventi įprastą gyvenimą. Apie jo planus nelegaliai palikti šalį paprastai žino tik patys artimiausi šeimos nariai. Neretai jie ir prisideda prie pabėgimo organizavimo ar vieno iš jo etapų.
Pabėgimo nuo režimo planavimas ir informacijos rinkimas yra nenutrūkstamas procesas. Jis neprasideda ir nesibaigia ištraukus vieną ar kitą žmogų iš pavojaus zonos.
Žmonės, užsiimantys pabėgimų organizavimu, nėra buvę pasieniečiai, teisėsaugininkai ar kriminalinio pasaulio atstovai, kurie žino, kaip veikia pasienio apsauga ar teisėsaugos struktūrų darbas. Tai – vyrai ir moterys, nusprendę gelbėti baltarusius, kuriems gresia kalėjimas dėl dalyvavimo protestuose.
Jiems aktuali ir svarbi bet kokia informacija, kuri galėtų praversti organizuojant pabėgimus. Komandos narių informacijos šaltinius galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pirmiausia, tai viešai prieinama informacija. Grupės nariai skaito viešus straipsnius apie kontrabandininkus ir seka abiejų pusių pasienio tarnybos puslapius bei pranešimus apie sulaikytus pažeidėjus.
Daug naudingos informacijos randama „Google“ pateikiamuose palydoviniuose žemėlapiuose. Čia pabėgimų organizatoriai gali apžiūrėti potencialias vietas privažiuoti, vietovę, atstumus, kuriuos teks bėgliams įveikti, orientavimosi ypatybes ir kt.
Antra informacijos šaltinių kategorija – esami ir buvę pareigūnai, apie pasienio teritorijas rašantys žurnalistai, pasienio zonos gyventojai. Tie, kurie dėl savo darbo specifikos ar gyvenamosios aplinkos turi sukaupę reikiamų žinių. Tokių žmonių nėra daug, bet jie pateikia ypač vertingos informacijos apie sienos apsaugos principus, naudojamas technines priemones, postų išsidėstymą ir t. t.
Trečia informacijos šaltinių kategorija – patys bėgliai. Apklausiami tiek sėkmingai kirtę sieną, tiek tie, kuriems nepasisekė ir juos sulaikė Baltarusijos saugumo tarnybos. Antra kategorija netgi vertingesnė. Labai svarbu išsiaiškinti, kur planuojant buvo padaryta klaidų ir kodėl nepasisekė.
Vieta, kurioje bus nelegaliai kertama siena, pasirenkama priklausomai nuo metų laiko. Įprastai stengiamasi rinktis atviras vietoves su aiškiais orientyrais. Tai gali būti pamiškė, kelias, elektros linija ar jau Lietuvoje esantis išsiskiriantis objektas.
Komandos nariai supranta, kad absoliučiai didžioji bėglių dalis neturi jokios patirties orientuotis pasitelkę žemėlapius, todėl reikia parinkti tokį maršrutą, kad būtų kiek įmanoma mažiau galimybių nuklysti į šoną.
Praktikoje yra nutikę tokių atvejų, kai bėglys, jau patekęs į Lietuvos teritoriją, pasiklysdavo, tada dar kartą nejučiomis kirsdavo Baltarusijos sieną ir būdavo sulaikomas šios šalies pasieniečių. Yra buvę ir tokių atvejų, kai nelegalai sėkmingai kirsdavo Lietuvos sieną, tuomet susisukus galvai nejučia grįždavo į Baltarusiją, o tai supratę dar kartą sėkmingai pereidavo į Lietuvos teritoriją.
Renkantis maršrutą stengiamasi vengti miškų Baltarusijos pusėje. Motyvas – lengviau paklysti, sunkiau eiti ir didesnė pareigūnų pasalų bei slaptų vaizdo kamerų rizika. Be to, miške būna daugiau sniego. Paprastai stengiamasi, kad nuo tos vietos, kurioje išleidžia automobilis, iki sienos būtų kiek įmanoma mažesnis atstumas.
Parinkus maršrutą, vienas iš komandos narių susisiekia per atstumą su bėgliu ir kartu iki smulkmenų išstudijuoja vietą, kurioje teks kirsti sieną. Išaiškinami atstumai, ką koks žymėjimas reiškia, kiek teks eiti laukyme, mišku ar keliu. Ką pamatys kitoje pusėje. Jeigu žinoma, nupasakojama, kaip atrodo sienos užtvara.
Kartu numatomas variantas, kaip elgtis, jeigu bėglys netyčia nukryptų nuo maršruto. Tokiu atveju aptariami atsarginiai orientyrai ir tolimesnis planas.
Prieš pabėgimą kalbinti baltarusiai teigė, kad jie visiškai nebijo ir nesijaudina. Yra tvirtai apsisprendę. Tačiau jų balsas ir kūno kalba išduodavo didelį nerimą. Vienas iš jų vėliau prisipažino netgi bijantis panikos priepuolių, todėl kartu su savimi eidamas pasiėmė vaistų. Dėl viso pikto.
Gyvendami įprastą gyvenimą būsimi bėgliai stengiasi ruoštis ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Jie žino, kad bėgant per sieną viskas priklausys tik nuo jų pačių. Dalis jų pradeda treniruotis – bėgioti, sportuoti, išbando savo jėgas miške ir kt.
Laiko susiruošti bėgliai turi labai skirtingai. Kartais pabėgimo planavimas ir pasiruošimas gali tęstis kelias savaites, o kartais tenka susiruošti per porą valandų. Tai priklauso nuo to, koks pavojus gresia. Paprastai žinoma paskutinio teismo posėdžio data. Būtent iki nuosprendžio paskelbimo ir bandoma pabėgti. Kai kurie bėga likus savaitei, o kai kurie – paskutinę naktį. Vis naiviai tikimasi, kad kas nors pasikeis ir jie galės toliau gyventi savo šalyje.
Dažiausiai bėgliai reikiamu metu tiesiog kaip niekur nieko palieka namus ir išvyksta prie sienos. Tačiau būna atvejų, kai saugumo tarnybos į juos kreipia ypatingą dėmesį ir būna paskyrę seklių komandą. Tokiais atvejais tenka nepastebimai atsikratyti pareigūnų. Taip, kad nekiltų įtarimų, jog jų objektas kažkur pradingo. Tai nėra sudėtinga, kai į pagalbą pasitelkiami vietiniai ir gerai aplinką žinantys žmonės.
Išskirtiniais atvejais iškyla dar viena problema – būtiniausiai daiktai ir dokumentai. Galimas variantas, kad bėglys atitrūksta nuo seklių komandos. Tačiau jis išeina taip, kaip stovi. Net be tų kelių būtiniausių daiktų. Tuomet komandos nariai organizuoja slaptą daiktų paėmimą iš buto. Tam naudojamasi visiškai su bėgliu nesusijusių žmonių pagalba. Dažniausiai net nepažįstamų, kad sekliams, budintiems prie daugiabučio laiptinės, nekiltų jokių įtarimų.
Žmogui patikimas buto raktas ir pasakoma, iš kokio stalčiaus ar lentynos kokius daiktus ar dokumentus paimti. Viskas daroma kiek įmanoma tyliau ir nepastebimai, kad sekančiam pareigūnui nekiltų jokių įtarimų.
Bėgant nelegaliai per sieną su savimi imami tik patys būtiniausi daiktai. Svarbiausi iš jų – dokumentai, įrodantys būtinybę bėgti ir kitoje šalyje prašyti prieglobsčio. Tai baudžiamosios bylos išrašai, medicininės pažymos apie sumušimus ir kt. Be jų, paprastai paimama tik keletas rūbų, vandens ir telefonas. Kartais – kompasas ir artimųjų nuotraukos. Dokumentai apie persekiojimą gali būti ir USB laikmenoje.
Be praktinių daiktų, įsidedama ir tai, kas svetimoje šalyje primins artimuosius, – jų nuotraukos, mylimųjų dovanoti daiktai ar religiniai simboliai, pvz., Biblija.
Labai svarbu, kad pakeliui sulaikius ir patikrinus daiktus pareigūnams nekiltų įtarimų apie planus nelegaliai palikti šalį.
Važiuojant link sienos stengiamasi sukelti kuo mažiau įtarimų ar priežasčių, dėl ko pareigūnai galėtų atkreipti dėmesį į automobilį, nubausti jo vairuotoją ar turėtų kitą priežastį įdėmiau pasidomėti keleiviu.
Baltarusijoje ant automobilių valstybinių numerių nurodomas ir srities, kurioje jis užregistruotas, kodas. Transportas iš kitos srities pareigūnams sukelia susidomėjimą. Ypač pasienio zonoje. Todėl vykti į vietą, kur bus kertama siena, stengiamasi toje srityje užregistruotu automobiliu.
Pats automobilis turi būti techniškai tvarkingas iki mažiausios smulkmenos – pakeistos padangos, yra vaistinėlė, gesintuvas, avarinis ženklas, draudimas, techninė apžiūra ir t. t. Neturi būti nieko, dėl ko būtų galima, kad ir formaliai, sustabdžius nubausti.
Paskutinę dieną iki vykstant prie sienos dar kartą pakartojamas maršrutas, turima legenda ir kitos svarbios detalės. Viskas turi būti apgalvota iki smulkmenų.
Bėglio naudojamas telefonas būna išjungtas iki paskutinės akimirkos, kad nebūtų įmanoma atsekti pagal SIM kortelės ryšį su bokštais.
Kartais priekyje mašinos su bėgliu važiuoja kitas automobilis, kuris stebi, ar nėra pasieniečių postų ar įtartino judėjimo. Jeigu tik kas nors pamatoma, iškart perduodama paskui važiuojančiam vairuotojui, kad jis kartu su bėgliu kuo greičiau sustotų ir nepatektų į pareigūnų rankas.
Vadinamoji legenda, t. y. sukurta istorija bei paaiškinimas, ką žmogus veikia pasienio zonoje, – labai svarbi pabėgimo dalis. Organizuojant pabėgimus jai skiriamas nemažas dėmesys. Jeigu legendos nereikėjo papasakoti kalbantis su pareigūnais, kartais ji panaudojama kitą kartą su kitais bėgliais.
Komandos nariai pataria – jeigu tik įmanoma, kad lydintis asmuo ar asmenys niekaip nebūtų susiję su bėgliu emociškai. Kitaip tariant, kad veiktų ne emocijos, o šaltas protas. Yra buvę atvejų, kad artimas žmogus lydėjo iki sienos bėglį, paskui grįžo – taip paliko pėdsakų, sukėlė pavojų ir papildomų emocinių išgyvenimų, kurie tokioje situacijoje labai nepageidaujami.
Siena dažniausiai kertama tamsiu paros metu. Tai viena iš priežasčių, kodėl reikia iš anksto numatyti orientyrus. Tokius, kurie būtų aiškūs netgi naktį.
Išlipus iš automobilio iki Lietuvos sienos paprastai lieka keli šimtai metrų. Iki kilometro. Šį atstumą stengiamasi įveikti kuo greičiau. Jeigu tik įmanoma – bėgama. Tai pati pavojingiausia pabėgimo dalis. Patekus Baltarusijos pareigūnams į rankas geriausiu atveju teks sumokėti baudą ir vėl viską bandyti iš naujo. Blogiausiu – bėglys keleriems metams atsidurs už grotų.
Sieną stengiamasi kirsti ten, kur nėra jokių užtvarų. Jeigu pakeliui pasitaiko spygliuotos vielos tvora ar užtvara, ji nesunkiai įveikiama. Ypač Baltarusijos pusėje. Užtenka užmesti striukę ar kitą drabužį ir perlipti ar net pralįsti.
Jeigu kur nors pasirodo pasieniečių, tenka kurį laiką pasislėpti ir pratūnoti.
Atstumai nėra dideli ir juos stengiamasi įveikti greitai bei tyliai, tačiau nelegaliai kirsti sieną užtrunka nuo pusvalandžio iki valandos.
Trečiojoje dalyje „Nauja pradžiai ir iššūkiai“ supažindinama koks kelias laukia bėglių norinčių pradėti naują gyvenimą Lietuvoje. Aprašomi įdomiausi sienos kirtimo atvejai, bei nagrinėjama su nelegaliais sienos kirtimais susijusi rizika Lietuvai. Jau greitai skaitykite Delfi portale.
