Atgal
KAS PIRMASIS PIKTINOSI NEPAKANKAMU GYNYBOS FINANSAVIMU EUROPOJE? (TAI NEBUVO D. TRUMPAS)
Tiesioginis ir netiesioginis NATO finansavimas
Norint siekti užsibrėžtų tikslų, NATO buvo (ir yra) būtinas finansavimas. Vis tik Aljansas nėra organizacija, turinti nuosavus pajamų šaltinius (pvz., mokesčius, rinkliavas, baudas), taigi visą jo veiklą tiesiogiai ir netiesiogiai finansuoja valstybės narės.
Tiesiogiai yra finansuojama bendra organizacijos veikla – civilinės struktūros ir karinės vadovybės išlaikymas, visų NATO valstybių interesus tenkinančių veiklų finansavimas (pvz., NATO oro gynybos sistema). Toks tiesioginis civilinės veiklos finansavimas sudaro apie ketvirtį milijardo eurų per metus, o karinis biudžetas yra maždaug 5 kartus didesnis. Tiesioginis finansavimas yra atliekamas valstybėms skiriant dalį savo gynybos biudžeto ir proporcingai valstybės pajamoms.
Kur kas didesnis yra netiesioginio finansavimo mastas, kuomet valstybės finansuoja savo pačių veiklą, prisidedančią prie kolektyvinės gynybos. Kitaip tariant, prie NATO veiklos valstybės prisideda ne finansuodamos kitų valstybių ginkluotąsias pajėgas, o skirdamos finansavimą savo gynybai ir prie kolektyvinės gynybos (pvz., operacijų) prisidėdamos savo pajėgumais, kariniu personalu ir pan. Kad būtų sąžininga mažųjų NATO valstybių atžvilgiu, valstybės susitarė ne dėl absoliučių gynybai skiriamų sumų, o dėl procento nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). 2006 metais buvo patvirtintos gairės, nurodančios, kad valstybės turėtų gynybai skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP.
Ar JAV tikrai išleidžia daugiau?
Tačiau visais laikais JAV buvo nepatenkintos tuo, kad Europos valstybės kiek atsainiau žiūri į savo gynybą. Dar 1963 metais JAV Prezidentas Džonas Kenedis piktinosi tuo, kad europiečiai neskiria pakankamai finansavimo savo pačių saugumui užtikrinti, o esą gyvena iš amerikiečių dosnumo.
Šaltojo karo metais, kuomet NATO biudžetas siekė beveik 3 proc. nuo jos narių BVP, JAV gynybai skirdavo daugiau nei 5 proc. nuo BVP. Dabar, net ir sumažėjus JAV gynybai skiriamai BVP daliai iki 3,6 proc. (2017 m.), tai vis tiek sudaro daugmaž dvigubai didesnę BVP dalį gynybai, lyginant su likusiomis NATO valstybėmis, o skaičiuojant absoliučiais skaičiais, JAV indėlis yra daugiau nei dvigubai didesnis nei likusių NATO narių kartu sudėjus (be JAV indėlio, NATO vidurkis būtų ne 2,4 proc. kaip yra dabar, o tik 1,5 procento nuo BVP). Apskritai, pastaraisiais metais 2 proc. ribą pasiekia tik 5 NATO valstybės (JAV, Graikija, Estija, Jungtinė Karalystė, Latvija), dar trys (Lietuva, Lenkija, Rumunija) yra labai netoli šios ribos.
Norint siekti užsibrėžtų tikslų, NATO buvo (ir yra) būtinas finansavimas. Vis tik Aljansas nėra organizacija, turinti nuosavus pajamų šaltinius (pvz., mokesčius, rinkliavas, baudas), taigi visą jo veiklą tiesiogiai ir netiesiogiai finansuoja valstybės narės.
Tiesiogiai yra finansuojama bendra organizacijos veikla – civilinės struktūros ir karinės vadovybės išlaikymas, visų NATO valstybių interesus tenkinančių veiklų finansavimas (pvz., NATO oro gynybos sistema). Toks tiesioginis civilinės veiklos finansavimas sudaro apie ketvirtį milijardo eurų per metus, o karinis biudžetas yra maždaug 5 kartus didesnis. Tiesioginis finansavimas yra atliekamas valstybėms skiriant dalį savo gynybos biudžeto ir proporcingai valstybės pajamoms.
Kur kas didesnis yra netiesioginio finansavimo mastas, kuomet valstybės finansuoja savo pačių veiklą, prisidedančią prie kolektyvinės gynybos. Kitaip tariant, prie NATO veiklos valstybės prisideda ne finansuodamos kitų valstybių ginkluotąsias pajėgas, o skirdamos finansavimą savo gynybai ir prie kolektyvinės gynybos (pvz., operacijų) prisidėdamos savo pajėgumais, kariniu personalu ir pan. Kad būtų sąžininga mažųjų NATO valstybių atžvilgiu, valstybės susitarė ne dėl absoliučių gynybai skiriamų sumų, o dėl procento nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). 2006 metais buvo patvirtintos gairės, nurodančios, kad valstybės turėtų gynybai skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP.
Ar JAV tikrai išleidžia daugiau?
Tačiau visais laikais JAV buvo nepatenkintos tuo, kad Europos valstybės kiek atsainiau žiūri į savo gynybą. Dar 1963 metais JAV Prezidentas Džonas Kenedis piktinosi tuo, kad europiečiai neskiria pakankamai finansavimo savo pačių saugumui užtikrinti, o esą gyvena iš amerikiečių dosnumo.
Šaltojo karo metais, kuomet NATO biudžetas siekė beveik 3 proc. nuo jos narių BVP, JAV gynybai skirdavo daugiau nei 5 proc. nuo BVP. Dabar, net ir sumažėjus JAV gynybai skiriamai BVP daliai iki 3,6 proc. (2017 m.), tai vis tiek sudaro daugmaž dvigubai didesnę BVP dalį gynybai, lyginant su likusiomis NATO valstybėmis, o skaičiuojant absoliučiais skaičiais, JAV indėlis yra daugiau nei dvigubai didesnis nei likusių NATO narių kartu sudėjus (be JAV indėlio, NATO vidurkis būtų ne 2,4 proc. kaip yra dabar, o tik 1,5 procento nuo BVP). Apskritai, pastaraisiais metais 2 proc. ribą pasiekia tik 5 NATO valstybės (JAV, Graikija, Estija, Jungtinė Karalystė, Latvija), dar trys (Lietuva, Lenkija, Rumunija) yra labai netoli šios ribos.
Atgal
SKAITINIAI
Pirmą kartą rengiamas NATO egzaminas kviečia pasitikrinti žinias ir aplankyti NATO būstinę Briuselyje
Ką viskis ir fokstrotas turi bendro su NATO?
NATO PRADŽIA: UŽKIRSTI KELIĄ KOMUNIZMO IR NACIZMO ŠMĖKLOMS
KAS PAGREITINO JAV ĮSITRAUKIMĄ Į NATO?
VISA TIESA APIE NATO SUTARTIES 5 STRAIPSNĮ
KOKIŲ PAREIGŲ NATO NIEKADA NEIS JAV ATSTOVAS?
AR EUROPOS SĄJUNGA GALI PAKEISTI NATO?
KAS PIRMASIS PIKTINOSI NEPAKANKAMU GYNYBOS FINANSAVIMU EUROPOJE? (TAI NEBUVO D. TRUMPAS)
NATO NAUJAME TŪKSTANTMETYJE
4 SVARBIAUSI NATO DOKUMENTAI XX AMŽIUJE
