Atgal į Delfi
7

Tėtis Marius

Mano pradinukas sūnus Benas anądien manęs klausia: „Tėti, gal turi kur nors tušinuką? Maniškis neberašo, turiu tik pieštukus, o mokytoja liepė parašyti rašinį ranka...“

Akimirką susimąsčiau, jog nebepamenu, kada pats rašiau ką nors rašikliu – kompiuteriu skrebenu kasdien, kažin, ar bemokėčiau pats gražiai ranka rašyti...

„Tuoj paieškosiu spintoj“, - atsakiau sūnui ir pradėjau kuistis sekcijoje. Pačiame apatiniame stalčiuje, už dokumentų, radau rudą pailgą dėžutę. Atidariau ją ir mane užplūdo prisiminimai.

Atsimeni, mama, kaip man kažkada vaikystėje padovanojai savo studijų laikų rašalinį parkerį? Taip, aš jo nepemečiau, jis čia – spintoje!

Pats nekantraudamas labiau už sūnų, atplėšiau skiautę nuo komunalinių sąskaitos ir nupiešiau spiralę. Nerašo. Antrą išraičiau – vaizdas pagerėjo. Ėmė ryškėti senas rašalo mėlis.

Trečiu sykiu bandydamas negrabiu šriftu, nuo kliaviatūros atbukusia ranka, išvinguriavau žodį „mama“.

„Štai, sūnau, kas man šį rašiklį padovanojo – tavo močiutė!” - pasakiau.

Sūnus, valandėlę pavartęs nematytą įrankį, nubėgo išbandyti jo savo sąsiuvinyje, o aš susimąsčiau. Geresnio prisiminimo iš mokyklos nei pamėlę nuo rašalo delnai ir neatsineši. Ačiū tau, mama, kad galiu šią relikviją perduoti ateities kartoms! Gražios tau motinos dienos!
Visi laiškai