Atgal į Delfi
5

Ramutė

Moteris prisiminė pagrindinius dalykus, kuriuos auginant ją darė mama: todėl užaugau stipri

Mūsų mama balandžio 20 dieną atšventė 75 metų gimtadienį. Po kelių dienų švęsime ir mamos dieną. Labai norisi mamą nustebinti, nes dėl karantino matome ją labai retai.

Tuo labiau, kad švenčiant tokią solidžią sukaktį materialūs dalykai ar dovanos nėra tiek svarbios, daug svarbiau yra vaikų dėmesys. Mamai parodyti dėmesį bei paminėti ją geru žodžiu labai norisi, nes ji yra pats svarbiausias žmogus mūsų gyvenime. Visada tokia buvo ir visada tokia bus.

Tai žmogus, kuris suteikė tvirtą pamatą po kojomis. Ir aš kalbu ne apie materialius dalykus, o apie dvasinį stuburą, apie tvirtybės jausmą. Mama niekada mūsų kažkaip specifiškai neauklėjo, niekada nedėstė gyvenimo tiesų, tačiau tiesiog gyveno gyvenimą ir mus vedė gyvenimo keliu, rodydama savo pavyzdį.

Mano mama galėjo viską. Pamenu, dar vaikystėje galvojau, kad mano mama gali viską. Man atrodė, ji nenugalima, nepavargstanti, visada sugalvojanti išeitį net iš pačios kebliausios situacijos.

O sunkių gyvenimo situacijų ji patyrė tikrai nemažai, juk gyveno sovietiniais laikais. Tačiau visą gyvenimą sugalvodavo, kaip papildomai užsidirbti pinigų, kad tik šeima turėtų skanesnį kąsnelį ir gražesnį rūbą: siuvo užuolaidas, mezgė sukneles ir panašiai.

Niekada nemačiau nė lašelio nuovargio jos akyse, o gal tiesiog nepamenu. Turbūt nepamenu, nes sugrįžusi iš normalaus darbo, ji kiekvieną vakarą sėsdavo prie siuvimo ir mezgimo mašinos, ir vėl dirbdavo iki išnaktų. Tačiau pamenu, kad kiekvieną kartą man jos kažko paprašius ar paklausus, visada sulaukdavo meilės kupino atsakymo.

Jau dabar, augindama savo vaikus, labai dažnai prisimenu mamą ir pagalvoju, iš kur gi ji turėjo tiek kantrybės ir meilės? Nepakelti balso, nepykti, o tiesiog šypsodamasi atsakyti.

Mano mama visada mums viską leido. Nebuvo jokių griežtų ribojimų, jokių draudimų. Jeigu jai kas nors nepatikdavo ar suabejodavo mūsų sprendimu, tiesiog pasikalbėdavom ir kartu prieidavome tam tikro susitarimo. Mama leido daryti klaidas, tada leido jas patiems pasitaisyti. Tai buvo ideali savarankiškumo pamoka. Nori lankyti būrelį - lankyk, tik pats sugalvok, kaip į jį nuvažiuosi, kaip sugrįši ir panašiai. Nebenori lankyti būrelio – nelankyk, tik pats turėk drąsos nueiti ir apie tai pranešti treneriui.

Mano mama visada mums leido krėsti juokus ir šunybes. Ji buvo pati mylimiausia mano visų draugių mama. Nes ji niekada nepykdavo, nerėkdavo ir leisdavo mums juokauti. Mano mama visada mus leisdavo į skautų žygius. Natūralu, kad jai širdis virpėdavo, kai mažas vaikas išeidavo į miškus dviem savaitėms. Tačiau ji visada išleisdavo.

Mano mama visada mumis pasitikėdavo. Net paauglystės laikais, kai prasidėjo pirmieji nuotykiai, mama mus išleisdavo į naktinius žygius. Tačiau nepaslysti mums padėjo būtent jos pasitikėjimas, nes visada jautėme, kad mama mumis tiki, todėl ir suteikia tiek daug laisvės, ir labai nesinorėjo to pasitikėjimo sugriauti.

Mano mama man yra pats svarbiausias gyvenime žmogus. Ir ne todėl, kad ji mane pagimdė. O, todėl, kad užaugimo stipriu ir tvirtu žmogumi. Visada žinau, kad nesvarbu, kas gyvenime atsitiks, visada yra išeitis, reikia tik šiek tiek pagalvoti ir žengti pirmą žingsnį. Dažnai pagalvoju, esu laimės kūdikis, nes gimiau pačiai geriausiai mamai!
Visi laiškai