JCDecaux
Premija

Tai Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ 2016 m. inicijuotas projektas, susidedantis iš ŠMC organizuojamo jaunųjų menininkų parodų ciklo bei „JCDecaux“ įsteigtos piniginės premijos.

Apie JCDecaux
Premija

Premija skiriama vienam parodoje dalyvaujančiam jaunajam vizualiųjų menų kūrėjui ar kolektyvui už meninės raiškos originalumą ir inovatyvumą bei aktyvią veiklą šiuolaikinio meno srityje Lietuvoje ir/ar užsienyje. Parodų ciklas organizuojamas bei premija teikiama kasmet.

Projekto “JCDecaux Premija” tikslai Skatinti visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu Lietuvoje ir supažindinti ją su jaunaisiais kūrėjais; Skatinti jaunųjų vizualiųjų menų kūrėjų iniciatyvas Lietuvoje; Padėti perspektyviems šiuolaikinio meno kūrėjams pilnavertiškai įsitvirtinti šiuolaikinio meno lauke; Prodiusuoti naują perspektyvių šiuolaikinio meno kūrėjų produkciją ir pristatyti ją plačiajai publikai; Skatinti privataus kapitalo investicijas į šiuolaikinį meną Lietuvoje.
Kuruota jaunųjų menininkų paroda
Šiuolaikinio meno centre
“JCDecaux Premijos” įteikimas
Parodos kuratoriai atrenka iki 5 pateiktų pasiūlymų, kurių autoriams yra siūloma paraiškoje aprašytus kūrinius įgyvendinti parodoje. Patvirtinti projektai yra toliau plėtojami bendradarbiaujant su parodos kuratoriais, architektais, technine komanda, prireikus organizuojamos specialistų konsultacijos ir kt. Paroda kasmet atidaroma paskutiniame Šiuolaikinio meno centro parodų rate.
„JCDecaux premijos“ laimėtojas yra skelbiamas praėjus dviem savaitėms po parodos atidarymo. Jį išrenka nepriklausoma ir iš anksto paskelbta komisija, susidedanti iš menininkų, kuratorių bei kitų meno lauko profesionalų.

JCDecaux premijos suteikiama vertė – tai piniginis prizas bei galimybė prisistatyti vilniečiams lauko reklamos kampanijos pagalba JCDecaux erdvese. Pagrindinis laimėtojas gauna 3000 eurų premiją + 5.000 eurų lauko reklamos kampaniją.
JCDecaux Premija 2018: Orumas
Pasak parodos kuratorių Monikos Kalinauskaitės ir Adomo Narkevičiaus, orumas – tai visa persmelkianti šiuolaikybės ir kūrybos būklė, neišsenkantis poreikis, apie kurį nebeišeina negalvoti. Šiame žodyje užkoduota ta nuotaika, kai juokai baigiasi, bet dėl to nepasidaro nebelinksma – tada galime per save, kitus, išorinį ir vidinį pasaulį permąstyti su realybe prasilenkusias ekonomines viltis, bendruomeniškumo poreikį, tėvų lūkesčius, protesto prasmę, meno istorijos retro-verpetus. Viską, kas sudaro ir palaiko kiekvieno asmeninį ir mūsų visų stuburą nenuspėjamų jėgų ir procesų akivaizdoje.
Daugiau
Kaip įprasta šiai parodai, kuratoriai, užuot siūlę temą iš anksto, pavadinimą rinko atsižvelgdami į parodoje dalyvaujančių menininkų – Gabrielės Adomaitytės, Mato Janušonio, Godos Palekaitės, Anastasijos Sosunovos ir kūrėjų kolektyvo „Pinigų uostas“ – kūrybinius procesus bei ambicijas, jų darbų pasakojimus ir formas.

Atviras šaukimas teikti paraiškas 2018 m. JCDecaux premijai skelbtas gegužės 15 - birželio 6 d. Parodos kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius skatino jaunuosius menininkus nevengti sudėtingos socialinės ir asmeninės tematikos, gilintis į probleminius gyvenimo, kultūros, technologijų ir istorijos aspektus, nepabijoti sąmojo, leisti sau tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme sutirštinti spalvas. Kūrinių žanras, technika ir medija, kaip ir ankstesnėse ekspozicijose, šaukimo metu neriboti.

Penkiems šio atviro šaukimo metu atrinktiems menininkams –  Gabrielei Adomaitytei, Matui Janušoniui, Godai Palekaitei, Anastasijai Sosunovai ir Pinigų Uosto kolektyvui – skirtas 1500 eurų biudžetas kiekvieno kūrinio produkcijai ir kūrybinė laisvė vystant savo projektus. Bendradarbiaudami su menininkais bei parodos architektu Linu Lapinsku ir dizaineriu Vytautu Volbeku kuratoriai formuoja grupinę ekspoziciją, atsidarysiančią Šiuolaikinio meno centre Vilniuje lapkričio 30 d.
PARODOS ARCHITEKTAS
LINAS LAPINSKAS yra Vilniuje gyvenantis ir dirbantis architektas. Jo praktika apima architektūrinius projektus įvairiuose komerciniuose, gyvenamuosiuose ir visuomeniniuose kontekstuose. Jo kūryba susideda iš erdvinių struktūrų meno eksponavimui, kūrimui ir gyvenimui su juo. Vienas iš ryškiausių pastarojo meto projektų – Apitchatpongo Weerasethakulo 2018 m. retrospektyvinės videomeno parodos Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, architektūra.
PARODOS DIZAINERIS
VYTAUTAS VOLBEKAS yra Vilniuje gyvenantis grafikos dizaineris, baigęs mokslus Gerrito Rietveldo akademijoje Amsterdame. Šiuo metu jis dirba dizaineriu Šiuolaikinio meno centre ir dėsto Vilniaus dizaino kolegijoje.
PARODOS KURATORĖ
MONIKA KALINAUSKAITĖ yra rašytoja ir kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti Šiuolaikinio meno centre. M. Kalinauskaitė reguliariai publikuoja grožinius tekstus ir parodų recenzijas Lietuvos ir užsienio spaudoje bei aktyviai dirba su jaunųjų menininkų parodomis.
PARODOS KURATORIUS
ADOMAS NARKEVIČIUS nuo 2017 metų yra meno ir edukacijos centro „Rupert“ rezidencijų ir edukacijos kuratorius. Dirbdamas „Rupert“, inicijavo ir kuruoja garso meno ir eksperimentinės muzikos renginių programą. Pastaruoju metu aktyviai dirba su jaunųjų Lietuvos ir užsienio menininkų parodomis ir renginiais Lietuvoje, kuruoja 6-ąją Rupert alternatyvios edukacijos programą. Yra grupės „Without Letters“ narys.
Dalyviai
Gabrielė Adomaitytė

(g. 1994 m.) 2017 m. baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, o šiuo metu gyvena ir dirba Amsterdame, kur dalyvauja „De Ateliers“ rezidencijoje. Pagrindinė menininkės naudojama ir tiriama medija – tapyba. Medijos ribų ir specifiškumo klausimai bei vaizdavimo problematika dominuoja jos kūrybiniame procese, kuriame dažniausiai pasirenkama analoginių ir skaitmeninių prietaisų pagalba išgaunama vaizdinija. „JCDecaux premijos“ parodai rengiamas kūrinys tirs skaudžių asmeninių išgyvenimų pasekmes, netekties ir buvimo šeimoje temas, nevengiant autobiografinių detalių ir sukuriant platformą žmogiškųjų ryšių bei identiteto apmąstymui.

Matas Janušonis

(g. 1994 m.) šiuo metu siekia magistro laipsnio VDA skulptūros katedroje. Savo kūryboje permąsto plokštumos ir erdvinio kūno santykį, naudodamas ready-made objektus, buitiškus, techniškus ir archetipiškus daiktus, pasitelkdamas formos ir mastelio perkonstravimą. Taip menininkas kuria kinetines skulptūras, naudodamas garsą tiria, kaip jis gali paveikti formą. „JCDecaux premijos“ parodoje Matas Janušonis planuoja kurti skulptūrinę instaliaciją iš objektų, analizuojančių erdvės ir garso problematiką, ir ieškoti kažko naujo keičiant nusistovėjusį požiūrį į mus supančio pasaulio simbolius bei elementus.

Goda Palekaitė

(g. 1987 m.) yra šiuolaikinio teatro ir performanso kūrėja bei tyrėja, savo darbuose jungianti antropologines ir menines praktikas. Ji dirba su ilgalaikiais projektais, nagrinėjančiais istorijos naratyvų, kolektyvinės vaizduotės bei kūrybiškumo sąlygų temas, kurdama performansus, scenografiją, instaliacijas bei leidinius. Goda Palekaitė baigė scenografijos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje bei kultūrinės ir socialinės antropologijos magistrą Vienos universitete. Šiuo metu ji gyvena Vilniuje ir Briuselyje, kur dalyvauja „a.pass“ meninių tyrimų instituto programoje. Pasiūlymas JCDecaux premijos konkursui kilo iš susidomėjimo konkrečia istorine asmenybe bei istorijos konstravimo ir naikinimo mechanizmais, mąstant apie seną ir stigmatizuotą išradimą – politinį anarchizmą kaip archeologinį radinį, vertą išviešinimo.

Anastasija Sosunova

(g. 1993 m.) yra vizualaus meno kūrėja, gyvenanti Vilniuje. Jos kūryba susideda iš videodarbų, grafikos, įvietintų instaliacijų ir skulptūrų, kurių temine ašimi tampa šiuolaikinės kultūros ir biopolitikos dėsniai. Menininkė baigė grafikos meno bakalauro studijas ir apsigynė skulptūros magistrą Vilniaus dailės akademijoje, buvo Rupert alternatyvios edukacijos programos dalyvė. Ji aktyviai dalyvauja parodose skirtingose Europos šalyse ir JAV, eksponuoja darbus meno institucijose ir nestandartinėse miesto bei gamtos erdvėse. JCDecaux premijos ekspozicijai Anastasija Sosunova planuoja sukurti videoinstaliaciją, tyrinėjančią skirtingus kelius, šių laikų žmones atvedančius į tikėjimą.

„Pinigų uosto“

kolektyvą sudaro Mindaugas Gavrilovas (g. 1990 m.), Ieva Sriebaliūtė (g. 1993 m.) ir Paul Paper (g. 1985 m.). Mindaugas Gavrilovas – grafikos dizaineris, „Studio Cryo“ įkūrėjas, užsiimantis kultūrine veikla. Ieva Sriebaliūtė – politologė, baigusi politikos mokslų bakalauro studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir Švedijos Lundo Universitete įgijusi Europos politikos magistro laipsnį. Paul Paper – menininkas ir kuratorius, dirbantis su atvaizdo ir šiuolaikinių technologijų sąveikomis. „Pinigų uostas“ – fiktyvios „ofšorinės“ įmonės projektas, siūlantis pažvelgti į globalią mokesčių slėpimo užjūrio kompanijose problemą ir paliesti tokius jos aspektus kaip nebylus kolonializmo palikimas bei įtemptas teisingumo ir asmeninės naudos santykis.

Parodos
komisija
„JCDecaux premijos“ laimėtojas yra skelbiamas praėjus bent dviem savaitėms po parodos atidarymo. Jį išrenka nepriklausoma ir iš anksto paskelbta komisija, susidedanti iš menininkų, kuratorių bei kitų meno lauko profesionalų. 2018 m. komisijos sudėtis:
BARBARA CUETO yra ispanų kilmės kuratorė, gyvenanti ir dirbanti Berlyne, ir savo projektuose naudojanti išplėstą kuratorinę prieigą, reflektuojančią socialinius, politinius ir ekologinius šiuolaikinėje visuomenėje veikiančių technologijų aspektus. Jos naujasi projektai pristatyti 6-ojoje Maskvos jauno meno bienalėje, Seulo šiuolaikinio meno muziejuje ir įvairiose kitose Europos šiuolaikinio meno institucijose. Ji yra viena iš Vesselroom Projects projektų erdvės Berlyne steigėjų ir studijuoja Amsterdamo universiteto doktorantūros programoje.
ADAM HARRISON yra tarpdisciplininės platformos Studio for Propositional Cinema (SFPC) įkūrėjas. SFPC yra ir parodose bei performansuose naudojamas kūrybinis pseudonimas, ir projektų erdvė Diuseldorfe, Vokietijoje, ir leidybos bei diskusijų platforma, nagrinėjanti šiuolaikinio meno ir kino istorijos sankirtas. Su šia iniciatyva Harrisonas yra pristatęs projektus įvairiose šiuolaikinio meno institucijose Niujorke, Berlyne, Bazelyje ir kituose pasaulio mimestuose.
RAIMUNDAS MALAŠAUSKAS – plataus profilio kuratorius ir rašytojas. Savo veiklą pradėjęs Šiuolaikinio meno centre, kur, tarp kitų projektų, kuravo IX-ąją Baltijos trienalę Black Market Worlds, Malašauskas taip pat yra prisidėjęs prie operos libreto ir TV šou prodiusavimo, veikęs kaip dOCUMENTA (13) bienalės agentas ir kuravęs bendrą Lietuvos ir Kipro paviljoną 55-ojoje Venecijos bienalėje.
JCDecaux Premija 2017: Lėtos
mokyklos
„Lėtos mokyklos“– antroji paroda iš kasmetinių parodų ciklo „JCDecaux premija“, kurį 2016 m. inicijavo Šiuolaikinio meno centras kartu su „JCDecaux“. Ciklas skirtas pristatyti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą ir skatinti naujų darbų sukūrimą juos prodiusuojant ŠMC kvietimu.
Dalyviai Komisija Laimėtojai

Parodoje menininkai buvo pakviesti kurti naujus kūrinius, kuriuose atsispindėtų jiems aktualūs socialiniai reiškiniai, tyrinėti, kaip kūriniai gali komentuoti senas visuomenės struktūras ir patys tapti naujomis, pasakoti arba patys tapti pretekstu kurti naujus pasakojimus apie identitetą, kasdienybę ar kūną.

„Lėtos mokyklos“ – tai penkių kūrinių paroda apie kūrybą laiku, kuomet originalumas yra nuolatinio perdirbimo išteklius, o jo vertę lemia kopijų ir perdirbinių gausa bei jų sklaidos greitis. Penki kūriniai yra netolimos populiariosios kultūros bei meno istorijos praeities komentarai, skirti ne tik aktualizuoti individualaus kūrinio ar autoriaus identiteto problematiškumą, bet taip pat sugrįžti prie žvilgsnio intymumo, kuomet labiau rūpi ne manifestai, išvados ir teiginiai, bet dialogas ir dvejonės, ne iš karto pastebimos detalės, gestai bei netikėtai užfiksuoti atsitiktinumai. „Lėtos mokyklos“ – tai nesibaigiantys individualūs mokymosi procesai, technikos ir įpročiai, sunkiai apibendrinami viena tema ar problemų lauku, bet keliantys klausimą: kas buvo senoji ir kokia bus naujoji mokykla?

To rezultatas – taki paroda, kurioje kūriniai ne visada turi nuolatinę vietą ekspozicijoje, keičia ją besikeisdami ir patys. Tokiu būdu išryškėja įtampos tarp skirtingos dalyvių meninės raiškos ir patirčių, skirtingų požiūrių į problemas, kurios iš akies atrodo panašios.

PARODOS ARCHITEKTAS: Jonas Žukauskas PARODOS GRAFINIS DIZAINAS: Miglė Kazlauskaitė
JCDecaux Premija 2016: Seklus, greitas ir
dar neįvardintas
Tai pirmoji paroda, pradedanti naują kasmetinių parodų ciklą „JCDecaux premija“, kurį inicijavo Šiuolaikinio meno centras kartu su „JCDecaux“. Ciklas skirtas pristatyti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą ir skatinti naujų darbų sukūrimą juos prodiusuojant ŠMC kvietimu.

Ši paroda visų pirma yra prizinių parodų žanro permąstymas, siekiant išryškinti ne tik tai, kaip institucija veikia šiandien kuriančius menininkus, tačiau ir šių menininkų įtaką institucijai. Pavadinimas „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ nurodo į situaciją, kai mėginame staiga įvardinti kokį nors reiškinį ar daiktą, kurį patys ne iškart atpažįstame. Tuomet į pagalbą pasitelkiame pirmas į galvą šovusias jo savybes, nurodydami ne daikto vardą, ne kas jis yra, tačiau spontaniškai, tarsi kokiu pleištu užkimšdami netikėtai dėl žodžių stygiaus atsivėrusias kalbos spragas.

Dauguma parodoje eksponuojamų kūrinių vienokia ar kitokia forma egzistavo jau seniau. Jie buvo rodomi Vilniaus dailės akademijos auditorijose, kompiuterio ekranuose ar ankstesnėse parodose. Tačiau, kai menininkai buvo pakviesti atsispiriant nuo šių darbų sukurti naujus kūrinius, kurie gyvai reaguotų į eksponavimo aplinką – ŠMC pastato ir Šiaurinės salės istoriją bei jos paliktus ženklus, kūriniai įgavo naujus reikšminius elementus, skleisdamiesi dažnai netikėtomis trajektorijomis. Viena iš jų – išryškėjusi santykio tarp daikto ir jo atvaizdo refleksija. Menininkai konstruktyviai ir kritiškai reagavo, kaip jų kūrinių ekspozicija Šiuolaikinio meno centre įtakoja būdus perskaityti jų darbus. Kita vertus, kūrybos procese, jie ėmė atliepti vienas kito keliamas problemas – pavyzdžiui, nomadiškumo ir virtualumo patirtis Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus kūrinyje „Po darbo“ ėmė pintis su Kęstučio Montvido skulptūroje „Apytiksliu atstumu“ nagrinėjama vaizdiniais komunikuojamos tiesos ir galimybės ją verifikuoti kasdieniniame žinojime tema. Tuo tarpu Onos Juciūtės „Puotoje“ menininkės „nurengtas“ stalas, kalbantis apie privatų ir intymų daiktų gyvenimą, kai nebelieka juos sužmoginančios funkcijos, atliepia Beatričės Mockevičiūtės kūrinyje „Horizon I‘ve Ever Seen Before“ ryškią paralelę tarp daikto medžiagiškumo kaip savotiškos atminties formos bei vaizdo, kaip likvidaus ir savarankiško kinematografinio proceso.

Parodos architektai Petras Išora bei Ona Lozuraitytė, reaguodami į institucijos darbo cikliškumą ir nuolatinį poreikį po kiekvienos parodos su kuo mažesniu nuostoliu sugrąžinti parodines sales į pradinę neutralią būseną, tiesiogine prasme sluoksnis po sluoksnio į vieną prasminį paviršių iškelia paliktus ženklus, bylojančius apie pastato ir institucijos kelionę per laiką ir skirtingus jos identitetus. Apnuogintos Šiaurinės salės lubų konstrukcijos, viena vertus, atveria parodinės erdvės tūrį, o, kita vertus, kūrinius apgaubia optiniu krūviu. Taip paroda lyg įrėminama tarp šių ženklų, simboliškai brėžia naują laiko sluoksnį. Tokiu būdu siekiama parodyti instituciją tokią, kokia ji yra šiandien vis labiau migruojančiame ir tarptautiniame meno lauke: kažkada buvusi kone vieninteliais Lietuvos šiuolaikinio meno vartais į Vakarus, dabar ji yra, nors ir labai svarbus, tačiau vienas iš daugelio tiltų menininko karjeroje.

PARODOS ARCHITEKTAS: Jonas Žukauskas
PARODOS GRAFINIS DIZAINAS: Miglė Kazlauskaitė

Daugiau
Dalyviai Komisija Laimėtojai
Dalyviai
ANDRIAUS ARUTIUNIAN kūrinio „Armen“ pagrindą sudaro armėnų diasporos populiariosios muzikos prodiuserių sukurta muzika. Dėl armėnų genocido ir vėliau sekusių emigracijos bangų šiuo metu Armėnija turi vieną didžiausių diasporų pasaulyje. Už Armėnijos ribų sukurti garso ir vaizdo takeliai darbe „Armen“ yra perkomponuojami, muzikos ištraukos iš 1970–1990-ųjų metų pop ir disko plokštelių jungiamos ir priešpriešinamos tekstūroms, sudarytoms iš triukšmų ir trikdžių elementų. Kūrinio garsinė dalis išleista vinilinės plokštelės formatu, grąžinant muzikinę medžiagą į jos analoginį formatą.

RŪTENĖS MERKLIOPAITĖS tęsiamą tapybos kūrinių seriją „Širdies reikalai“ sudaro keturi paveikslai „Christina“ ir trijų figūratyvių paveikslų serija „McQueen“. „Christina“ atspindi tapytojos darbo metodą, kuomet kūrinys prasideda kaip abstrakcija ir tapybos proceso eigoje įgauna konkrečių daiktų motyvų. „Christina“ gali būti herbas, arka, portreto kontūras – kūrinys turi vaizdo atsiradimo potencialą, kurį autorė ir stengiasi užčiuopti nesukonkretindama pavidalo. Serija „McQueen” yra pertapytos britų mados dizainerio Alexandro McQueeno fotografijos iš skirtingų kolekcijų. Šiuose paveiksluose matomi tradiciniai dailės motyvai – portretas, interjeras, kaukė. Tapytoja perima konkrečius vaizdus, kuriuos tapybos priemonėmis perkelia į šiai technikai aktualių procesų lauką: kostiumai, patalpos, daiktai tampa abstrakčių gestų, spalvų ir potėpių laukais. Taip fotografijos panaudojamos kaip atspirties taškai vaizduojamam tapybos procesui.

VIKTORIJOS DAMERELL instaliacijoje „Seansas“ antagonistiškai žvelgiama į klasikinę žmogaus kūno reprezentaciją. Klasikiniu kūno atvaizdo etalonu yra laikomas fiziškai išlavintas, besiilsintis kūnas, kurio gyvybingumas vaizduojamas tvarioje materijoje – akmenyje ar metale. Damerell kūrinyje kaip tik trūksta šio kūno, bet yra treniruoklis-dviratis ir tamsiame, tuščiame televizoriaus ekrane niekada neatsirandantis šio kūno atvaizdas. Kūrinys komentuoja šiuolaikinio kūno tobulinimo kultą ir jo atvaizdų įtaką žmonių savęs suvokimui. Kūnas nebebyloja apie asmeninius žygdarbius, bet yra suvienodintas, kone neurotiškai lavinamas dirbtinėmis sąlygomis dėl laikino idealo.

AUSTĖJOS VILKAITYTĖS performansų cikle „Emocinė trilogija“ susipina šokio spektaklio, performanso ir instaliacijos elementai. Cikle, kurio bendriausi struktūriniai bruožai paveldėti iš senojo graikų teatro ir atliekami naudojant Barboros pseudonimą, menininkė naudoja iš lietuvių etnografijos bei šiuolaikinės populiariosios kultūros perimtus įvaizdžius. Performanso metu kuriamas epinis moters paveikslas, pradedant nuo pavirtimo medžiais epizodo mite „Eglė Žalčių karalienė“ ir vėliau įkūnijant bei perimant Antigonės, karingosios princesės Ksenos bei kitų moterų didvyrių bruožus. Performansui pasibaigus „Emocinę trilogiją“ toliau tęsia parodoje nuolat kintantys instaliacijos elementai, laikui bėgant įgaunantys vis naujus pavidalus ar funkcijas. Tokiu būdu menininkė kritikuoja epo žanrui būdingą statišką laiko sampratą ir vyriškos lyties personažų dominavimą, ir, vadovaudamasi jausmų bei erotikos „logika“, šiuos įprastus galios santykius apverčia aukštyn kojomis.

ANTANAS LUČIŪNAS IR MONIKA JANULEVIČIŪTĖ – tai jauno performanso menininko ir grafikos dizainerės bei leidėjos duetas. Jų pristatomą performatyvų kūrinį „Mergina liepsnoja“ (angl. „Girl on Fire“) atlieka penki personažai, jis vyksta neseniai išleisto grafinio romano „Laukinė gamta“ (angl. „The Great Outdoors“) pasaulyje – salelėje tarp dviejų eismo juostų, kur personažai susiduria su veriančia kolektyvine tikrove. Parodos ekspozicijoje performansas neįgyja vientisos erdvinės instaliacijos pavidalo, jis suvokiamas per daugelį Šiaurinėje salėje ir kitose Šiuolaikinio meno centro erdvėse išsidėsčiusių objektų – gaisrinių žarnų, aprūkusių žibintų bei ore tvyrančio svylančių laidų kvapo.
Komisija
ANNOS-SOPHIE BERGER (g. 1989 m.) yra menininkė. Jos kūryba sujungia individualią percepciją ir intymų panaudojimą su materialios realybės, kaip socio-ekonominės cirkuliacijos ir vartojimo dėmens, klausimais. Jos objektai, kūnus apgyvendinantys taip pat kaip erdves, laisvai keliauja vertės sistemomis ir teritorijomis, tiek fiziškai, tiek vaizdais. Išsaugodami tokį mobilumą, jie, kaip taktiški objektai, komplikuoja skaitymo procesą, sutelkdami trumpalaikiškumo savybes: nykimą, kintamumą, moduliškumą. Jos kūriniai tiria žmogiškojo geismo kompleksiškumą: seksualinio poreikio nusileisti ir sąmoningų pastangų pasipriešinti dviprasmiškumą. Berger yra surengusi personalines parodas MUMOK Vienoje; Kunsthaus Bregenz; „21Haus“ Vienoje; Niujorko „Frieze“ meno mugėje; „JTT“ Niujorke ir „Prince of Wales“ Miunchene. Jos kūriniai eksponuoti grupinėse parodose MUMOK Vienoje; „Carl Louie“ Ontarijuje; „Lodos“ Meksike; Rogaland Kunstsenter Stavangeryje; Zalcburgo Kunstverein; 9-ojoje Berlyno bienalėje; Centro de la Imagen Meksike ir „Künstlerhaus, Halle für Kunst & Medien KM Grace”. Ji yra 2018 m. „Ars viva“ apdovanojimo prizinininkė, eksponuosianti savo kūrybą Miuncheno Kunstverein ir Gento SMAK.

JOÃO LAIA (g. 1981 m. Lisabonoje) yra rašytojas ir kuratorius, besispecializuojantis socialinių mokslų, kino teorijos ir šiuolaikinio meno srityse. Laia reguliariai publikuoja tekstus žurnaluose Frieze, Mousse, Publico ir kt. Taip pat Laia kuruoja „IndieLisboa Culture“ festivalio filmų ir videodarbų programą . Yra pristatęs parodas ir projektus BES Arte e Finança Lisabonoje, CCCB – Barselonos šiuolaikinės kultūros centre, „Waterpieces“ festivalyje Rygoje, Stokholmo Modernaus meno muziejuje, „Cell“ projektų erdvėje, Delfina fonde ir „Whitechapel“ galerijoje Londone. 2014 m. Laia buvo Sandretto Re Rebaudengo fondo Turine rezidentas. Jis taip pat yra vienas iš „The Green Parrot“ – pelno nesiekiančios šiuolaikinio meno praktikų erdvės – įkūrėjų..

LINA LAPELYTĖ yra menininkė, gyvenanti ir dirbanti Londone bei Vilniuje. Naujausias Lapelytės kūrinys – kartu su Rugile Barzdžiukaite bei Vaiva Grainyte Nacionalinėje dailės galerijoje šiemet pristatyta opera „Saulė ir Jūra“(Vilnius, 2017 m.). 2018 metais ši opera vokiečių kalba bus pristatyta Staatsschauspiel Dresdeno teatre. Linos Lapelytės performansas „Candy shop – the Circus“ pristatytas FIAC (Paryžiuje, 2017 m.) ir Barselonos šiuolaikinio meno muziejuje. Taip pat menininkės darbai pristatyti: Projektų erdvėje „1857“ Osle (2017 m.); Venecijos architektūros bienalėje (2016 m.); Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje (2016 m.); Focal Point galerijoje, Didžiojoje Britanijoje (2016 m.); Double Bind, Nylo, Reikjavike (2016 m.); Hayward Touring Show, Didžiojoje Britanijoje (2015 m.); Block Universe, Londone (2015 m.); Serpentine galerijose, Londone (2014 m.); Baltijos šiuolaikinio meno centre, Niukastle (2014 m.); David Roberts Art Foundation, Londone (2014/2017 m.); Queen Elizabeth Hall, Londone (2014 m.). 2018 metais menininkės darbai bus pristatyti Baltijos trienalėje, kuruojamoje Vincent Honnoré.

VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS (g. 1977 m. Kaune) yra kuratorius ir rašytojas, besidomintis belles-lettres robotika ir netolygiu ateities pasiskirstymu. Jo knyga „B“ (Oslas: „Torpedo Press“, 2014) yra rinkinys tekstinių parodų, kybančių laike ir erdvėje, šalia ir vidury anekdoto, mintyse, „Voyager 1“ erdvėlaivyje, Chauvet oloje arba Roberto Bolaño romane „2666“. Klimašauskas yra „kim?“ šiuolaikinio meno centro Rygoje programos direktorius ir nuo 2003 iki 2013 m. dirbo kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Jis taip pat yra vienas iš „Baltic Notebooks of Anthony Blunt“ įkūrėjų ir redaktorių.

ROB VAN DE WERDT yra projektų erdvės P/////AKT bendrakūrėjas bei meno vadovas. Be savo paties menininės praktikos, kūrėjas aktyviai veikia kaip dėstytojas, įvairių komisijų narys ir yra suinteresuotas plėtoti jaunųjų menininkų kūrybą.

NIENKE VIJLBRIEF yra projektų erdvės P/////AKT bendrakūrėja bei meno vadovė. Savo karjerą pradėjusi kaip meno istorikė, šiuo metu domisi menininkais, kurių kūryboje atsispindi šiuolaikybė, o meninė raiška – dar nekanonizuota. Ji organizuoja keletą skirtingų projektų ir iniciatyvų.

P/////AKT yra ne pelno siekianti parodų erdvė, organizuojanti ir prodiusuojanti išsamius šiuolaikinio meno kūrėjų pristatymus, kurių metu auditorijos gauna galimybę susipažinti su pastarųjų mąstymu bei praktika. P/////AKT suteikia platformą išskirtiniems, perspektyviems talentams, kurie išsiskiria unikalia ir autentiška menine raiška ir geba artikuliuoti naują požiūrio tašką į nusistovėjusią mąstyseną. Šie menininkai yra skatinami plėtoti savo kūrybą ir jiems suteikiama galimybė pristatyti savo darbus plačiai auditorijai.
Laimėtojai
Visų pirma, vertiname sunkų ir dosnų „JCDecaux“ ir Šiuolaikinio meno centro komandos darbą. Pasirinkti nugalėtoją nėra lengva, tačiau dar sudėtingesnė užduotis yra pristatyti pakviestus dalyvauti menininkus taip, kad būtų ir išryškinta kiekvieno individuali kūrybinė praktika, ir atskleista visuma. O paroda išties buvo verta apsilankymo, ką mes, JCDecaux Premijos“ komisijos nariai, darėme stropiai. Tuo pačiu metu tai tapo ir privilegija, ir našta, kadangi, nepaisant visko, ką pamatėme ir sužinojome apie jaunuosius menininkus, dabar tenka išrinkti vieną iš penkių labai skirtingų aukšto lygio kūrinių, kurie, mūsų nuostabai, taip pat puikiai derėjo ir papildė vienas kitą grupinėje parodoje. Taip pat mums ypatingai pasisekė: turėjome galimybę pabendrauti su kiekvienu iš menininkų asmeniškai. Vis dėlto, vietoj to, kad palengvintų mūsų darbą, šie pokalbiai jį tik dar labiau apsunkino, kadangi leido ne tik atrasti stiprius kūrybos bruožus, bet ir pažinti po ja slypinčias idėjas.

Nepaisant to, kad Austėja Vilkaitytė prieš savo pasirodymą patyrė šiokių tokių netikėtų nesklandumų, mus ypatingai sužavėjo jos drąsa ir ryžtas atliekant sudėtingą „Emocinę trilogiją“, o šiuos performansus lydintys skulptūriniai elementai pasirodė intriguojantys ir įdomūs. Monikos Janulevičiūtės performansas „Mergina Liepsnoja“ taip pat vos nepaskendo ypatingai gausios publikos artume, tačiau išlikęs tapo įdomiu šmaikščios erdvinės intervencijos salėje pratęsimu. Andriaus Arutiunian „Armen“ tiek savo tema, tiek vizualiais sprendimais labiausiai išsiskyrė iš kitų kūrinių, nukeldamas mus į labai asmenišką armėnų diasporos meninės raiškos interpretaciją ir koncerto metu pateikdamas jautrų ypatingai talentingo kompozitoriaus ir muzikanto pasirodymą. Viktorijos Damerell „Seansas“ – itin apgalvotas ir intelektualus kūrinys. Mus sužavėjo smulkios detalės, kurios taip pat atskleidė puikų jaunos kūrėjos humoro jausmą. Rūtenės Merkliopaitės tapybos kūrinių ciklas „Širdies reikalai“ tik įrodo, kad ši menininkė puikiai ir kūrybingai valdo savo pasirinktą mediją. Mes esame įsitikinę, kad šie kūrybiniai judesiai, kylantys iš intuicijos, tačiau taip pat aktyviai permąstantys tapybai įprastas formas – pvz., drobę yra itin įdomūs ir daug žadantys.

Labai sveikiname visus parodoje „Lėtos mokyklos“ dalyvaujančius menininkus ir manome, kad galimybė sukurti naujus kūrinius ir pristatyti juos itin didelei ir atidžiai auditorijai yra savaime vertinga ir šiame projekte pati svarbiausia. Vis dėlto, mes turėjome išrinkti vieną laimėtoją ir padarėme tai vienbalsiai:
Monikos Janulevičiūtės ir Antano Lučiūno kūrinys „Mergina liepsnoja“ parodoje atsiskleidė iš lėto. Pradžioje kūrinį buvo sunku suvokti vien užėjus į salę, tačiau praleidus joje daugiau laiko jis įgavo vis ryškesnį vaidmenį, kuris ilgainiui, neužgoždamas kitų kūrinių, poetiškai apgaubė visą parodą. Nors performansui šiek tiek trūko erdvės dėl didelio susirinkusių žmonių skaičiaus, abi kūrinio „dalys“ gaiviai ir savotiškai viena kitą papildė. Manome, kad šis kūrinys yra daug žadantis šių menininkų kūrybos – kolektyvinės arba individualios atžvilgiu.
Komisija taip pat norėtų paminėti Viktorijos Damerell kūrinį „Seansas“ už jo ypatingai rafinuotą indėlį į parodą.
Dar kartą dėkojame visiems parodoje „Lėtos mokyklos“ dalyvavusiems menininkams, kuratoriams bei Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ komandai už galimybę dalyvauti šiame projekte.

Pagarbiai,
„Lėtos Mokyklos. JCDecaux Premija“ komisija
Dalyviai
VILTĖS BRAŽIŪNAITĖS IR TOMO SINKEVIČIAUS kūrinyje „Po darbo“ kuriamas pasakojimas apie veikėją, kuris negali rasti tinkamos vietos savo kasdieniams lūkesčiams išpildyti. Tai darbo klasės atstovas, laisvalaikiu svarstantis savo dvasines būsenas ir abejojantis kylančių norų tikrumu. Filmas sukurtas iš daugelio konkretaus laiko ir vietos neturinčių vaizdinių ir tekstų nuotrupų, tokiu būdu ženklinant nomadišką nūdienos žmogaus situaciją. Net filme skambantis balsas – šiaip jau vienas asmeniškiausių dalykų – priklauso internete sutiktam anonimui. Kūrinyje yra kuriami nauji simboliai, kalbantys apie emigraciją tiek fizinėje tiek virtualioje erdvėje, tokie kaip ore sklandanti grandinėlė – sunkaus fizinio darbo svetimoje šalyje vaisius ar genetiškai modifikuota lašiša „AquAdvantage“, kuri dėl savo svorio negali atlikti kitoms lašišoms būdingo šuolio per bangas.

BEATRIČĖS MOCKEVIČIŪTĖS „Horizon I‘ve Ever Seen Before“ – tai vienas ilgas kadras, kuriame rodomas vėjyje plevėsuojantis sunkvežimio priekabos tentas, projektuojamas ant šiam tentui identiško dydžio ekrano. Tokiu būdu demonstruojamas vaizdo įsikūnijimo į medžiagą procesas, kuomet projektuojamas kadras animuoja negyvą ekraną, o šis suteikia besvorei šviesai masę. Projekcija užklodama medžiagos paviršių jį animuoja ir, perkeldama vienai medžiagai būdingas savybes kitai, kuria hipnotizuojančią nesamo vėjo ir šviesos iliuziją. Nusidėvėjęs tentas nurodo į klasikinę atvaizdų kūrimo mediją – ant porėmio įtemptą drobę, tarsi suponuojant dar neišsipildžiusių, tik potencialių vaizdų daugį.

KĘSTUTIS MONTVIDAS kūrinyje „Apytiksliu atstumu“ iš NASA archyvuose rastų Marso nuotraukų sukūrė šios planetos landšaftą ant nuvirtusio ąžuolo kamieno. Paprastai šį peizažą galime stebėti tik medijuotą sudėtingų optinių prietaisų, tačiau šįkart menininkas perteikė jį naudodamas archajiškas medžio apdirbimo priemones. Ši planeta, apipinta tiek fantastinių fikcijų, tiek mokslo progreso maitinamų lūkesčių, suponuoja savotišką „sugrįžimo“ mitą. Montvido lėtas, kruopštus, techninių įgūdžių ir fizinės ištvermės reikalaujantis darbas suartina šios planetos negyvosios gamtos makro-vaizdą, su gyvąja medžiaga – medžiu – supančiu mus ir užtikrinančiu pasaulio gyvybės ekosistemą. Šis suartinimas iškelia klausimą, ar šis atidus ir jautrus fizinis darbas nėra tikslesnis svetimos planetos vaizdavimas nei techniškai medijuoti vaizdai?

ONOS JUCIŪTĖS „Puota“ – tai, pasak pačios menininkės, „nurengtas“ pustrečio metro aukščio stalas. Šiuo „nurengimo“ veiksmu menininkė ne tiek suteikia baldui antropomorfišką charakterį, kiek nepatogiai sudaiktina greta šio objekto atsidūrusį žmogų. Kūrinys verčia mąstyti apie tai, ką reiškia toks apnuoginimo veiksmas: ar galime teigti, kad daiktas, matomas be jam priskiriamos funkcijos yra nuogas, arba ką su tuo bendro turi bet kokia parodinė situacija (perfrazuojant anglišką žodį exhibition). Kūrinys taip pat kalba apie santykį tarp skaitmeninės daiktų reprodukcijos, kurioje originalas yra nebe kopijuojamas, o apskritai išnyksta, ir rankų darbo, kuriam postkapitalistinėje ekonomikoje lieka vis mažiau vietos.
Komisija
BENJAMIN THOREL yra meno kritikas bei kuratorius, vienas iš nepriklausomos meno galerijos „castillo/corrales” (http://www.castillocorrales.fr/) įkūrėjų. Jis dėsto Bordo menų akademijoje, Prancūzijoje, reguliariai veda kūrybines dirbtuves Gerrit Rietveld akademijos Amsterdame bei Valensijos menų mokyklos Prancūzijoje studentams. Thorel taip pat yra vienas iš Paryžiuje leidžiamo žurnalo „May“, skirto šiuolaikiniam menui ir teorijai, redaktorių.

ZANE ONCKULE yra Šiuolaikinio meno centro „kim?” Rygoje programų direktorė. Ji yra surengusi ir kuravusi daugelį parodų, paralelinių programų, išleidusi leidinių bei įgyvendinusi kitų projektų bendradarbiaudama su įvairiais menininkais, kuratoriais bei teoretikais. Taip pat ji buvo viena iš Latvijos paviljono 55-ojoje Venecijos bienalėje, organizuoto bendradarbiaujant su projektų erdve „Art in General”, komisarių.

NERINGA ČERNIAUSKAITĖ yra meno kritikė, skaitmeninio žurnalo Artnews.lt redaktorė, kuratorė, menininkė. 2014 m. ji įgijo kuratorystės magistro laipsnį Center for Curatorial Studies, Bard’o koledže, Niujorke ir nuo to laiko yra oficiali žurnalo „Artforum“ korespondentė Baltijos šalyse. Jos tekstai publikuojami kultūrinėje spaudoje, parodų kataloguose, tarptautiniuose žurnaluose („Flash Art“, „Mousse“, „MAP“). 2016 m. kartu su Vitalija Jasaite Vilniuje įkūrė projektų erdvę Editorial, o nuo 2014 m. kartu su Ugnium Gelguda kuria kaip menininkų duetas Pakui Hardware.
Laimėtojai
Kvietimas skirti prizą – ir dar naujai įsteigtą – menininkui pačioje jo ar jos karjeros pradžioje yra didelė, tačiau ir jaudinanti atsakomybė, kuomet tenka ne tiek lyginti ir spręsti apie paskirų darbų privalumus, tačiau veikiau reikalauja rūpestingo dėmesingumo, atvirumo naujoms formoms, pasakojimams bei įžvalgoms.

Mes, 2016 metų „JCDecaux premijos“ komisija, norėtume pabrėžti parodos kuratorių Edgaro Gerasimovičiaus ir Audriaus Pociaus vaidmenį, kurie dėmesingai ir apgalvotai pasirinko dalyvaujančius menininkus. Ši paroda skiriasi nuo daugelio įprastų prizinių parodų, kuriose kūriniai yra eksponuojami atsieti vienas nuo kito, tam, kad išryškėtų jų unikalumas. Parodoje „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ apgalvoti kuratoriniai sprendimai bei jautri parodos architektų Petro Išoros bei Onos Lozuraitytės intervencija lėmė daugiasluoksnę, tačiau nuoseklią ekspoziciją. Todėl tapo dar sudėtingiau išskirti vieną kūrinį iš parodos, kadangi jie puikiai komunikuoja tarpusavyje, o ne konkuruoja vienas su kitu. Regis, kūriniai vienu ar kitu būdu atliepia – ar netgi fiziškai įkūnija – transpozicijos idėją. Kęstutis Montvidas ir Beatričė Mockevičiūtė perkėlė nematerialius ir skaitmeninius vaizdus į materialias medžiagas, tuo tarpu Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius atskleidė fizinių kūnų ir minties judėjimo per erdvę ir kultūrinius kontekstus sudėtingumą. Ona Juciūtė savo kūrinyje išklibino įsitvirtinusias hierarchijas pastatydama stalą vertikaliai ir paversdama jį dviprasmiu objektu, aplink kurį gali tik apeiti, o ne, kaip įprasta, pasinaudoti.

Vis dėlto, mes turėjome priimti sprendimą ir galiausiai pasirinkome Onos Juciūtės kūrinį „Puota“, eksponuojamą tolimiausiame parodos kampe – iš pirmo žvilgsnio jį buvo nesunku praleisti pro akis. Nepaisant to, paslaptingas šio išnarstyto objekto vaidmuo kuo toliau, tuo labiau kvietė prie jo sugrįšti. Onos Juciūtės sumanymas „nurengti“ banalius objektus suponuoja kitonišką žvilgsnį į supančią aplinką, žvilgsnį, kuris leidžia daiktus matyti ir jiems atrodyti taip, tarsi jie iš tiesų būtų ne tik įrankiai, tačiau ir lygiaverčiai veikėjai. Šio argumento rimtį subtiliai palengvina kūrinį lydintis videoklipas „Ilgos šviesios kojos“, kuriame matome, kaip kelnės fabrike yra išpučiamos ir vėl įsiurbiamos į orą traukiantį vamzdį. Lygiai taip kaip kelnių „kojos“ gali būti išverstos išvirkščiąja puse ir vėl atgal, taip ir mus supranti tikrovė gali būti pamatyta iš įvairiausių pusių. Vaizduose bei kūriniui pasirinktose medžiagose juntamos lytiškumo bei seksualumo konotacijos sukūrė nuoseklaus kūrinio įspūdį. Būtent ši asmeniška vizija ir jos sumanus įgyvendinimas išskyrė šį kūrinį bendrame parodos kontekste.

Komisijos nuomone, trip pat svarbu skirti ypatingą paminėjimą Beatričės Mockevičiūtės kūriniui „Kada nors matytas horizontas“, kuris išsiskyria jautrumu ir vizualiu lengvumu, drauge leisdamas kasdienybėje, netgi tokiuose banaliuose dalykuose kaip sunkvežimio tentai, regimi pro automobilio langą pakeliui į darbą, įžvelgti poeziją.

Mes dar kartą norėtume pasveikinti parodoje „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ dalyvavusius penkis menininkus, architektus bei kuratorius su puikiu darbu, o taip pat visą ŠMC bei JCDecaux komandą su šiuo sumanymu bei prizo įsteigimu.