Jūs skaitote antrąją „SSRS griūtis" ciklo dalį.
Skaityti pirmąją dalį.
Ne visi feniksai pakyla
Vytautas Jokubauskas

Krentanti, besiblaškanti ir beviltiškai pasimetusi. Tokios būklės Rusija pasitiko paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį.

Senoji imperija griuvo, prieš Rusiją atsivėrė naujas rytojus, naujos galimybės ir nauji iššūkiai. Šalis be jokios demokratijos tradicijos staiga stačia galva nėrė į demokratiją. Valstybė be privačios rinkos visu greičiu ėmėsi statyti kapitalizmą.

Šie milžiniški iššūkiai galbūt ir būtų buvę įveikiami, jeigu jų būtų siekta koordinuotai ir nuosekliai, įtraukiant visas visuomenės grupes. Galbūt. Tačiau reformacija neįvyko. Vietoje to Rusija išgyveno bergždžio chaoso ir visiško nebaudžiamumo dešimtmetį, palaidojusį bet kokias demokratijos viltis.

Amžiaus apiplėšimas

Lietuviai puikiai pamena chaotiškus 90-uosius. Infliacijos šuoliai ir nuvertėjusios santaupos, chaotiškas privatizavimas ir kriminalinio pasaulio siautėjimas daug kam neišdildomai įsirėžęs į atmintį. Tačiau Rusijoje šie reiškiniai įgavo protu sunkiai suvokiamą mastą.

Per dvejų metų laikotarpį net 15 tūkstančių atskirų bendrovių perėjo iš valstybės į privačias rankas. Tokio masto transformacijai pasiruošti neužtektų ilgo ir kruopštaus planavimo, tačiau ji buvo atlikta žaibiškai, nuosekliai žlungančios ekonomikos sąlygomis. Per visą dešimtmetį tik du kartus (1997 m. ir 1999 m.) Rusija galėjo pasigirti teigiamu BVP prieaugiu, o realus BVP susitraukė beveik tris kartus.

200
250
300
350
400
450
500
550
Milijardai
USD
1988 m.
1989 m.
1990 m.
1991 m.
1992 m.
1993 m.
1994 m.
1995 m.
1996 m.
1997 m.
1998 m.

Visą savo gyvenimą komunistinėje sistemoje pragyvenę eiliniai rusai paprasčiausiai nesuprato, kas yra privati nuosavybė, ką reiškia „vaučeris“ ar įmonės akcijos, o duonos kąsnis atrodė vertingesnis už viską beprotiškos infliacijos ir chaoso kontekste. Spekuliantai be vargo susiurbė maišus čekių ir „susirinko“ valstybės turtą. Privatizacija virto kreiva parodija.

„Vaučerio“ kaina 1992-aisias siekė apie 25 rublius, Harvardo universiteto studijoje skaičiuojama, kad per dieną įvykdavo iki 100 tūkst. čekių mainų.

TSPMI profesorės, vyresniosios mokslo darbuotojos Dovilės Jakniūnaitės teigimu, tokią katastrofišką baigtį lėmė keletas veiksnių. „Visų pirma, tai aišku lėmė šalies dydis ir didžiulis kiekis nerentabilių gamyklų. Pavyzdžiui – Sibiras. Labai sunku ten turėti kažką efektyvaus. Daug buvo negyvybingų įmonių, kurioms reikėjo vienokios ar kitokios pagalbos“, – sakė DELFI pašnekovė.

Tuo metu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo Lauryno Jonavičiaus nuomone, bandyta taikyti šoko terapijos modelį staiga viską nukertant ir pereinant į kitą sistemą. Šokas buvo, tačiau nebuvo terapijos. „Viskas sužlugo, kai kurie pasipelnė – daugiausia tai žmonės, susiję su senąja sistema. Ir atsirado didžioji dalis visuomenės, kuri praktiškai neteko visko. Privatizacija vyko dviem etapais, buvo „vaučerinė“ ir monetarinė, ir ji atėmė iš žmonių galimybę ką nors turėti. Vėlgi, kai tu padarai privatizaciją valstybėje, kurioje 50-70 metų veikė valstybinės monopolijos modelis, žmonės neįsivaizduoja, ką tai reiškia. Niekam nebuvo įdomi ta privatizacija, visi jos bijojo ir kai keli vėlesni oligarchai supirko visus čekius, žmonės mielai pardavė, nes ką čia su tuo popieriuku darysi“, – sakė ekspertas.

Besiformuojančiai oligarchijai buvo ypatingai svarbu žinoti, kokios bendrovės yra pelningos, kokias sritis verta privatizuoti, o kur geriau nesikišti, o svarbiausia žinoti, su kuo reikia susitarti. Informacija tapo vertingiausiu ištekliu, o jos daugiau nei bet kas kitas turėjo buvusi žvalgyba ir saugumiečiai. Senoji nomenklatūra užčiuopė savo galimybę grįžti į žaidimą, transformuotis ir dar labiau auginti savo įtaką.

Maskvoje atsidaro pirmas „McDonald's“

„Dauguma jų buvo senieji (saugumiečiai – DELFI). Jie arba patys pasidalino, arba davė informaciją naujiems oligarchams ir paskui per juos vėl kontroliavo sistemą. Jie buvo pagrindiniai laimėtojai. Tas chaoso veiksnys, Borisas Jelcinas bandė jį spręsti 1993 metais, kai matė, kad paprastai susitarti su oponentais jau neišeis. Su tais nomenklatūrininkais. Tada 1993 metais įvyko dar vienas visiškai atviras karinis konfliktas. Kas reiškia, kad, vėlgi, buvo viduje kovojama kariniu būdu. Vyko galios politika. Tas, kas stipresnis, kas turi daugiau ginklų, daugiau žmonių sutelkia, tas ir laimi“, – DELFI teigė L. Jonavičius.

Antrasis privatizacijos bandymas žlugo ne ką mažiau įspūdingai. 1995 m. biudžetui smarkiai stingant lėšų ir netgi trūkstant pinigų prezidento rinkimams organizuoti, valstybė nusprendė „paskolinti“ dalį valdomų bendrovių akcijų už pinigines paskolas. Neva, kai valstybė vėl turės pinigų, skolos bus atiduotos o valstybė susigrąžins akcijas. Tačiau valstybė pinigų taip ir nesurado, o iš pirmosios privatizacijos bangos jau pralobę oligarchai pigiai susišlavė aibę naujų, pelningų įmonių akcijų. Išsidalintos tokios bendrovės kaip „Yukos“, „Lukoil“, „Sibneft“, „Surgutneftgaz“.

Anot D. Jakniūnaitės, viena pagrindinių Rusijos problemų buvo ta, kad saugumo struktūros nebuvo reformuotos, jų pagrindas liko nepakitęs. „Sakoma, kad pati KGB tikėjosi, jog bus išardyta ir perdėliota. Nes struktūra ir saugumo aplinka buvo labai demoralizuota. KGB ypatingai. Bet buvo labai trumpas tarpas tai padaryti. Paskui sistema adaptavosi, suprato, kad čia niekas nieko negriaus ir atsistatė“, – kalbėjo pašnekovė.

„Aliuminio karai“

Ypatingai brutalūs ir sunkiai įsivaizduojami procesai lydėjo aliuminio pramonės gamyklų privatizaciją. Pelninga žaliavų gamybos sritis ir tarptautinės prekybos galimybės masiškai traukė avantiūristus, tačiau išgyventi pavyko tik nedaugeliui. Čia kaip niekur kitur aktyviai reiškėsi kriminalinis pasaulis.

„Liūdnai pagarsėjusiuose „Aliuminio karuose“ 90-ųjų pradžioje, pavyzdžiui, chuliganai okupuodavo gamyklas, šalį nusėjo virtinė žmogžudysčių, o tragiški liudijimai apglėbia visą metalų industriją. Nauji tyrimai rodo, kad užsakytų žmogžudysčių skaičius šiuose karuose greičiausiai siekia tūkstančius
Markas Galeotti, „Vory – Rusijos supermafija“.

Skaičiuojama, kad per 90-uosius nužudyta apie 100 aliuminio pramonės įmonių savininkų ir vadovų. Romanas Abramovičius teisme yra liudijęs, kad „vidutiniškai kas tris dienas kas nors buvo nužudomas“. Samdytų nusikaltėlių gaujos dažnai tiesiog įsiverždavo į gamyklą, ją „užimdavo“, o šeimininkas arba atiduodavo nuosavybės teises, arba buvo paprasčiausiai nužudomas. Šį laikotarpį savo knygoje „The Vory: Russia’s Super Mafia" išsamiai aprašė Rusijoje tuo metu gyvenęs ir vėliau šį laikotarpį tyrinėjęs politologas Markas Galeotti.

Būtent aliuminio pramonė sukūrė tokius oligarchus kaip Romanas Abramovičius ar Olegas Deripaska. Skurdas, oligarchų ir nusikaltėlių siautėjimas ir visiško nebaudžiamumo atmosfera siutino Rusijos visuomenę.

Olegas Deripaska, Romanas Abramovičius

„Abramovičiai ir visi kiti, jie lipo per galvas, sakykim taip. Vienas dalykas seni ryšiai, antras dalykas – nachališkumas. Kriminalinis pasaulis turėjo vaidmenį, bet jis labiau buvo senos KGB sistemos vaidmuo. Jelcinas po pučo labai nemėgo KGB, jis bandė kirsti finansavimą, sumažinti visą aparatą. KGB neturėjo paramos visuomenėje, visuomenė tada dar palaikė Jelciną. Tai visi vadinami „silovikai“ – tie, kurie turėjo priėjimą prie slaptos, jautrios informacijos ir kitų dalykų, – jie pasinaudojo ja. Atsirado labai daug privačių apsaugos firmų. Atsirado toks banditų verslas. Taip, tu tarsi gali daryt verslą, bet moki mums mokesčius“, – kalbėjo L. Jonavičius.

Buvusių saugumo struktūrų darbuotojai rado pelningą nišą – kurti specialias apsaugos bendroves ir saugoti oligarchus bei jų turtą. Manoma, kad 500 mln. dolerių buvo sumokėta Badri Patarkatsišviliui už R. Abramovičiaus apsaugą per „Aliuminio karus“.

„Taip, buvo ten tikrų nusikaltėlių, bet su jais glaudžiai susisaistę buvo būtent saugumo struktūrų darbuotojai. Jie neturėjo autoriteto ir matė, kad nelabai kas juos visuomenėje myli, todėl nuėjo į pogrindį. Tačiau per informacijos kontrolę, per prievartą, per tai, kad tu gali nušaut, nužudyt, dar kažką padaryt, jie atgavo įtaką“, – kalbėjo L. Jonavičius.

Groznas, Čečėnija
Chaosas ir verdantis įniršis

Vidinė politikos viršūnių kova ir sužlugusios reformos suskaldė pačią visuomenę, prasidėjo greitas ir staigus naujų reformų atmetimas ir didžiulis nusivylimas. Jau 1993 metų Dūmos rinkimuose B. Jelciną rėmusi partija „Rusijos pasirinkimas“ tesurinko 15,51 proc. balsų ir liko antra, pirmą vietą užleidusi Vladimiro Žirinovskio „Rusijos Liberalų demokratų partijai“, kuri gavo 22,92 proc. balsų.

1991 m. Prezidento rinkimai
1993 m. Dūmos rinkimai
1991 m. Prezidento rinkimai
1993 m. Dūmos rinkimai

1994 metais įsiplieskęs pirmasis Čečėnijos karas dar labiau užgavo visuomenės orumą. Padrikas, kruvinas ir beveik dvejus metus trukęs konfliktas aiškiai parodė, kokioje padėtyje atsidūrė Rusija. Kariuomenė, kuri dar visai neseniai gyrėsi galinti per 48 valandas nukeliauti iki Lamanšo, dabar pasirodė negalinti išsikuopti savo pačios kiemo. Rusija tapo tarptautinės pajuokos objektu.

Dar labiau nusivylimas išryškėjo per 1996 metų prezidento rinkimus. B. Jelcino reitingai dar iki jų buvo apgailėtini, palaikymas skendėjo vienženklių skaičių dugne. Pagrindinis B. Jelcino oponentas komunistas Genadijus Ziuganovas mėgavosi daug didesne parama. Jo žinutė buvo labai paprasta – atšaukti žlugusias reformas, atimti oligarchų turtą ir grąžinti jį valstybei. Tai pasirodė be galo populiaru.

Atrodė, kad B. Jelcinas rinkimuose bus tiesiog nušluotas. Tačiau į pagalbą atskubėjo tie patys oligarchai, labai norėję išsaugoti savo turtą ir bet kokia kaina neleisti komunistui grįžti į valdžią. Visgi jų pagalba neatėjo „už dyką“.

„Norėdamas laimėti rinkimus B. Jelcinas iš kažkur turėjo gauti paramą, nes oponentas Ziuganovas –komunistas, kuris chaoso kontekste sakė „žiūrėkit, reformos, liberalizmas kur mus nuvedė – „šiknon“. Viskas krenta, ekonomika žlunga, mūsų statusas tarptautinis žlunga, – teigė L. Jonavičius. – Buvo Rusinskis, Berezovskis, egzistavo pasakymas, kad 6 bankininkai iš esmės valdo visą Rusiją. Jie turėjo visus pinigus savo rankose ir norėjo, kad Jelcinas būtų perrinktas. Prasidėjo juodas „pijaras“, televizijos kontrolė, informacijos sklaida, melas, propaganda ir visa kita. Per pusmetį tai apie 20-čia procentų padidino Jelcino ir kartu sumažino Ziuganovo reitingą. Galiausiai Jelcinas ir laimėjo rinkimus“.

Statytinis, kuris pats savęs tokiu nelaikė

Tačiau to kaina buvo milžiniška. B. Jelcinas tapo demokratijos iškamša, buvo priverstas atstovauti ne žmonių, o oligarchų interesams. „Nuo 1996 metų formaliai įvyko lūžis Rusijos istorijoje, kai mintys ir svaičiojimai apie demokratinės Rusijos kūrimą žlugo. Sistema tapo nebeskaidri, ji imta valdyti neformaliai ir tai galiausiai atvedė prie Vladimiro Putino atėjimo“, – sakė ekspertas. 1996-ieji buvo metai, kai demokratija Rusijoje neprigijo.

1985 m. - 2005 m. galios vertikalės

Lemtingo smūgio B. Jelcinas sulaukė 90-ųjų pabaigoje prasidėjus Rusijos finansų krizei, po kurios tapo aišku – jo dienos suskaičiuotos. Oligarchams reikėjo naujo veido, kuris galėtų jiems atstovauti.

„Tas įpėdinis – Putinas. Kas tuo metu buvo Putinas? Niekas. Buvęs KGB darbuotojas atvažiavo į Maskvą 1996-97 metais iš Peterburgo. Prieš tai dirbo administracijoje, bet nebuvo matomas veidas. Niekas. Oligarchams atrodė, kad Putinas bus kontroliuojamas, valdomas taip pat kaip Jelcinas, – sakė L. Jonavičius. – Putinas buvo įpėdinis, bet jis pats apie save taip negalvojo“.

Tikrųjų „silovikų“ vaidmuo Rusijoje B. Jelcino laikotarpiu jau buvo sumenkęs iki minimalaus, o mažiausiai ko norėjo įsigalėję oligarchai – kitų galios centrų iškilimo. „Bet kadangi buvusių saugumiečių nebūna, jie vis dar turėjo priėjimą prie daugybės informacijos. Jie žinojo, kad visi oligarchai iš esmės praturtėjo neteisingai, nesąžiningai ir nelegaliai. Tai yra, buvo sukaupta labai daug kompromato. Plius dar vienas dalykas – žiaurus visuomenės nusivylimas tais pačiais oligarchais. Visuomenė gyvena žiauriai skurdžiai, oligarchai gyvena žiauriai turtingai. Niekas jų nemėgo, niekas jų nemylėjo“, – teigė ekspertas.

Putinas čia užčiuopė galimybę tapti daugiau nei nurodymų gavėju. 2000-ųjų pradžioje Rusijoje prasidėjo naujos politinės kovos etapas. Išbombardavęs Čečėniją į šipulius ir visuomenės akyse atkeršijęs už seriją daugiabučių sprogdinimų V. Putinas atsigręžė į priešus viduje. Oligarchams buvo pateiktas ultimatumas – arba trauktis iš politikos ir išlaikyti savo turtą, arba su jais bus susidorota. Vieningo atsako nebuvo, dalis jų sutiko su naujomis žaidimo taisyklėmis, pavyzdžiui Olegas Deripaska, Aleksandras Abramovas, Ališas Usmanovas, ir pasitraukė V. Putinui iš kelio.

Tačiau dalis nenorėjo nusileisti, tad vėliau buvo priversti emigruoti – tarp jų ir V. Putiną vienas pirmųjų B. Jelcinui pristatęs ir rekomendavęs Romanas Abramovičius, Borisas Berezovskis, Andrejus Borodinas, Vladimiras Gusinskis.

Koncerno „Jukos“ prezidentas ir vadovas Michailas Chodorkovskis neketino nei nusileisti, nei emigruoti, tačiau galiausiai buvo priverstas už tai brangiai sumokėti – buvo apkaltintas nesąžiningai privatizavęs įmones ir nuteistas 9 metams už grotų. Kaip įprasta Rusijoje, teisėjas turėjo garsiai perskaityti visą nuosprendžio tekstą. Šiuo atveju jis sudarė 662 lapus, o skaitymas užtruko net 15 dienų. M. Chodorkovskio advokatai teigė, kad skaityta itin lėtai tam, kad kuo labiau pažemintų nuteistąjį.

Itin parankūs pirmosios kadencijos eigoje V. Putinui buvo ir tarptautiniai vėjai. Augančios naftos kainos be didesnių reformų pumpavo milijonus į Rusijos biudžetą. „Aišku, buvo dar antrasis Čečėnijos karas, kur V. Putinas parodė, kad gali būti stiprus lyderis. Visuomenės akyse jis atrodė labai gerai, nes chaotiškoje, bardakiškoje visuomenėje visi norėjo stipraus lyderio“, – DELFI kalbėjo L. Jonavičius.

„Kilmė iš saugumo struktūrų, visuomenės nepasitenkinimas oligarchais, asmeninė charizma, kaip čia bepavadinsi. Be to, palanki buvo ir tarptautinė ekonominė situacija, atsigaunančios naftos kainos. Visi tie veiksniai leido V. Putinui imtis savarankiškos politikos“, – tikino ekspertas.

V. Putino įsigalėjimas atvertė naują etapą Rusijos istorijos puslapiuose. Etapą, kuriame netrūksta smurto, žurnalistų ir politinių konkurentų žmogžudysčių, o represinis aparatas vis giliau braunasi į žmonių gyvenimus.

Nepavykęs 90-ųjų eksperimentas sutraumavo Rusijos visuomenę. Viena vertus, Rusija išgyveno didelius pokyčius kasdieniame gyvenime ir ekonomikoje, tačiau kitais aspektais gyvavusi sistema nepakito, ji tiesiog prisitaikė, mutavo.

Antrasis Čečėnijos karas

Senosios sistemos elementai sėkmingai sužlugdė liberalųjį eksperimentą, išmoko žaisti pagal naujo žaidimo taisykles ir išlaikė savo įtaką. O to rezultatas – Rusijos visuomenė, kuri buvo apiplėšta ir pažeminta ir netekusi vilties, kad gali būti kitaip.

Iš pradžių atrodė, kad santykių atšilimas anksčiau ar vėliau bus neišvengiamas, o Rusijos likimas – susietas su Europos tautų šeima. Tačiau nei Rusija, nei Vakarai neįvertino situacijos trapumo.

„Aišku Clintonas ir Jelcinas išliko draugai iki pat galo. Tarp jų buvo asmeninis santykis ir tikrai daug palaikymo. Bet pamažu atsirado spaudimas iš vidaus ir atsargumas tarptautinėje politikoje. Tai prasidėjo po 1993-94 metų, kai atėjo Jevgenijus Primakovas, kuris visiškai pakeitė retoriką. Jis pradėjo kalbėti apie daugiavektorinę politiką. Paskui buvo 1999 metai, bombardavimas dėl Kosovo, dar anksčiau pradėta kalbėti apie NATO plėtrą, kuri pradėjo erzinti Rusiją. Labai greitai vakarai tapo ne patys draugiškiausi“, – teigė D. Jakniūnaitė.

Mes vaikysimės teroristus visur. Jei pamatysim oro uoste, sučiupsim oro uoste. Jei užklupsim juos išvietėje, ištempsim juos iš išvietės
Vladimiras Putinas, 1999 m.

Anot jos, nepadėjo ir skambi pergalės retorika už Atlanto. „Vėlgi nežinau, ar galėjo būti kitaip, bet buvo girdima tokia garsi pergalės retorika. Amerikoje ji buvo labai svarbi – štai mes baigėme Šaltąjį karą. Ir tada prasidėjo vienapolis momentas tarptautinėje politikoje, toks triumfalizmas. Amerika vykdė daug ryžtingos užsienio politikos. Ir kai tu turi valstybę, kuri gal ir nėra ta pati SSRS, bet didžiajai daliai rusų tai yra iš esmės tas pats. Buvo galinga supervalstybė, o dabar – niekas nebekreipia dėmesio, niekas nebesiskaito ir ta valstybės tapatybė, valstybės didžiavimasis yra svarbus visais lygmenimis. Globėjiškumas, priežiūra ir rekomendacijos nepadėjo visiškai. Visi manė, kad rusai dabar taps eiline valstybe, kaip visos kitos. O ji nenorėjo. Kad ir kas ten buvo, jiems neatrodė, kad taip gerai“, – sakė D. Jakniūnaitė.

Jau V. Putino laikotarpiu taip pat būta įvairių bandymų ir noro kurti santykius su Vakarais. „2001 metais, dar tas rugsėjo 11-osios išpuolis, buvo dveji metai, kai V. Putinas labai gražiai kalbėjo. Jis kalbėjo apie Rusiją – kaip apie Europos dalį, bandė atsiverti ir bendradarbiauti, retorika buvo sutarianti, bet ji greitai baigėsi. Baigėsi dėl įvairių priežasčių, bet tas išorinis dirgiklis buvo agresyvi Busho užsienio politika. Karui Afganistane dar palaikymas buvo, bet paskui, kai prasidėjo retorika dėl Irako intervencijos, tai jau labai nepatiko“, – įžvalgomis dalijosi ekspertė.

Tačiau akivaizdu, kad didelė dalis problemų užkoduota tame lemtingame paskutiniajame amžiaus dešimtmetyje.

147