Jūs skaitote penktąją ciklo Įvykiai pakeitę pasaulį dalį. Skaityti pirmas dalis.

Negyjantis skorpiono nuodų randas

Vytautas Jokubauskas

Liepos 12-osios vakare pirmieji autobusai kirto fronto liniją ir pasiekė Kladanj pabėgėlių stovyklą netoli Tuzlos. Nors atstumas tebuvo 90 kilometrų, tačiau vingiuotais ir karo nustekentais kalnų keliukais autobusai judėjo nenoriai. Vos tik atvykus pirmajam transportui tapo aišku, kad kažkas ne taip. Iš Srebrenicos išsiųsti autobusai buvo perpildyti išsigandusių moterų ir vaikų, tačiau tarp jų nebuvo nė vieno bosnio vyro iš Potočari stovyklos.

Jungtinių Tautų deleguoto Nyderlandų taikdarių bataliono („Dutchbat“) majoras Robas Frankenas apie tai iškart pranešė JT vadovybei. Tada jau buvo pasklidę pavienių gandų apie brutalų serbų elgesį su pabėgėliais, tačiau niekas dar nenumanė ir negalėjo įsivaizduoti tikrojo tragedijos masto.

Tuo metu aplink Srebrenicą jau buvo pradėtos ruošti masinės kapavietės, kuriuose turėjo nugulti iki 10 tūkstančių sušaudytų bosnių. Jadaro upės pakrantė, Čerskos slėnis, Kravičos laukai, Tiščos kaimas, Grbavičos ir Petkoviči mokyklų kiemai, Bratuna-Konjevič pakelė – tik dalis vietų, kurias per keletą dienų paženklino šimtai brutaliai, sistemiškai ir organizuotai nužudytų bosnių aukos. Nepaisant visų serbų pastangų užmaskuoti šiuos įvykius, tokio masto skerdynių paslėpti buvo tiesiog neįmanoma.

Jau po keleto dienų JAV žvalgybos lėktuvai pastebėjo didžiulius išraustos žemės plotus – masinių kapaviečių vietas, o pabėgę liudininkai pasakojo protu nesuvokiamus dalykus. Srebrenicos įvykiai ir Markelės turgaus skerdynės Sarajeve tapo lūžio tašku, po kurio ilgai delsę Vakarai suprato – šią beprotybę sustabdys tik ryžtingi veiksmai. Virš Serbijos prapliupęs NATO bombų lietus privertė Bosnijos serbus nutraukti agresiją ir sėsti prie derybų stalo.

„Delfi“ pasikalbėjo su Srebrenicoje tarnavusiu Nyderlandų taikdariu, o dabar Nyderlandų parlamento nariu Anne Mulderiu. Veteranas kruvinuosius įvykius Bosnijoje prisimena su dideliu skausmu ir apmaudu. „Aš pats buvau mėlynasis šalmas, turėjau su savimi automatą, bet mes buvome visiškai bejėgiai, buvome pažeminti. Mes matėme, kaip plūsta pabėgėliai. Jie žiūrėjo į mus su baime ir viltimi, o mes negalėjome nieko padaryti. Tu turi tą mėlyną šalmą, automatą, JT ženkliuką ant savo rankos, bet tau neleidžiama nieko daryti. Tai be galo žlugdo tave“, – pasakojo buvęs taikdarys.

Tokia žvėriška agresija tarp ilgamečių kaimynų šokiravo visą pasaulį, tačiau norint suprasti jos išdavas būtina pažvelgti į procesus, išjudinusius iki tol stabiliai gyvavusią Jugoslavijos respubliką. Smurtas buvo užkoduotas jos byrėjimo procese.

Tito Jugoslavija

Jugoslaviją būtų galima gana tiksliai apibūdinti ją pavadinant vieno žmogaus respublika. To žmogaus, kuris sugebėjo nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos išlaikyti ją vieningą. Josipo Brozo Tito valdymo metu Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika buvo stebėtinai stabili ir gana pasiturinti valstybė.

Nuo 6-ojo iki 9-ojo dešimtmečių Jugoslavija buvo viena sparčiausiai augančių valstybių, kurios augimo tempas prilygo Pietų Korėjos ekonomikos stebuklui. 1960–1980 m. laikotarpiu vidutinis BVP augimas siekė 6,1 proc., o sveikatos apsauga visiems buvo nemokama. Šiam stebuklui atėjo galas 8-ajame dešimtmetyje, kai pasaulį supurtė naftos kainų krizė po Jom Kipuro (Yom Kippur) karo Artimuosiuose Rytuose.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ekspertas ir dėstytojas Kęstutis Kilinskas išskyrė du dalykus, kurie išardė iki tol stabiliai funkcionavusią šalį. „Jugoslavijos valstybę išjudino du pagrindiniai procesai. Visų pirma – nacionalizmas separatizmas ir ekonominė 9-ojo dešimtmečio krizė“, – akcentavo mokslininkas.

Siekdama išlaikyti aukštą ekonomikos augimą Jugoslavija godžiai skolinosi tarptautinėse rinkose ir taip siekė padengti bei išlaikyti dideles eksporto apimtis. Bėda ta, kad pagrindinės prekybos partnerės irgi skaudžiai išgyveno ekonomikos krizę, o jugoslaviškų prekių paklausa katastrofiškai krito. Šalis liko prie suskilusios skolų geldos – nei pinigų, nei eksporto. „Ekonominė krizė 9-ajame dešimtmetyje Jugoslavijoje yra labai ryški“, – pabrėžė K. Kilinskas.

Vos per dvejus metus, 1989–1990, darbo neteko 600 tūkst. darbuotojų, o likusiųjų dirbti realiosios pajamos dėl nevaldomos infliacijos smuko penktadaliu. Apčiuopiamai krentantis pragyvenimo lygis per visą 9-ąjį dešimtmetį nemažai prisidėjo kurstant kiek primirštas etnines įtampas.

Tikrai nepadėjo ir skirtingas ekonominis išsivystymas skirtinguose regionuose. Slovėnai su kroatais galėjo džiaugtis kone vakarietišku gyvenimo lygiu, o pietuose gyvenantys bosniai ir Kosovo albanai vertėsi kone trečiojo pasaulio sąlygomis. „Ekonomika skatino nusivylimą socializmu. Aišku, jei mes imtumėme Serbijoje Dobrudžą, kuri yra buvusi Austrijos-Vengrijos imperijos teritorija, tai ji viena labiausiai išsivysčiusi iki šių dienų. Senos inercijos, senos tradicijos. Turėjo autonomiją nuo 1974 metų. Jie labiausiai yra išsivystę. Kosovas, aišku, skurdesnis kraštas“, – sakė istorikas.

Viena svarbiausių „Domino“ kaladėlių, išjudinusi visą sistemą, buvo Šaltojo karo pabaiga. Iki tol su Josifu Stalinu susipykęs ir niekada iki galo sovietams nepaklusęs J. Tito gudriai balansavo tarp Rytų ir Vakarų. Jugoslaviškas socializmas pasižymėjo gerokai daugiau laisvių ir mažesne centralizacija nei sovietinis. O gudrus užsienio politikos balansas leido lukašenkiškai ieškoti paramos tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Tačiau griūvanti Sovietų imperija nebegalėjo sau leisti remti kitų valstybių, o vakarai nesutiko nurašyti skolų. Tai tik dar labiau paaštrino ekonominę suirutę šalyje.

2000000 dinarų banknotas

Svyruoti pradedanti respublika

J. Tito puikiai nujautė šalyje vyraujančias nacionalistines tendencijas ir gudriai jas malšino internacionalumu. Tą daryti sekėsi visai neblogai, kai ekonomika augo, o gyvenimo sąlygos gerėjo. Tačiau net tada tautos „tėvas“ suprato giluminį respublikos susiskaldymą ir etnines įtampas.

Dar 1974 metais jis priėmė naują konstituciją, kuri perbraižė šalies politinį padalijimą į 6 respublikas ir du autonominius regionus. „Prezidentas iki gyvenimo galo“ po savęs šalį paskyrė valdyti šių respublikų prezidentų tarybai. Šalies prezidentas neteks daug įgaliojimų, o kiekvienas regionas deleguos po savo atstovą, jie kas metus keis vienas kitą prezidiumo pirmininko poste.

Popieriuje tai turėjo užtikrinti visų regionų reprezentavimą ir neleisti suskaldyti šalies. Tačiau tokia sistema pasirodė per daug dinamiška ilgalaikei vizijai kurti ir per daug gremėzdiška efektyviems sprendimams priimti. Slovėnai ir kroatai, ilgai siekę didesnės autonomijos ir konfederacijos tai priėmė kaip pergalę, o glaustesnės federacijos norintiems serbams šitai buvo užkoduotas pralaimėjimas, užgavęs jų ambicijas.

Buvo be galo naivu, kas ten atsitiko. Siųsti Jungtinių Tautų karius į apsuptą teritoriją, kur tu visiškai priklausai nuo Bosnijos serbų. Įskaitant maistą, amuniciją – tik jiems davus palaiminimą mes viską gaudavome. Bosnijos serbai buvo visiškoje kontrolėje aspuspę teritoriją. Slėnis apsuptas kalnų, kuriuose pilna serbų artilerijos. Tu esi spąstuose
Anne Mulderis

„Pats Tito, jau suprasdamas, kad Jugoslavijoje visada yra nacionalinių judėjimų ir nacionalinės valstybės idėjos labai gajos, jau 1974 metų konstitucijoje pripažįsta, kad Jugoslaviją sudaro 6 valstybės, ir skiria joms gana plačias autonomijas. Iš esmės po tos konstitucijos toliau jau reikėjo tik išorinių aplinkybių, kad Jugoslavija subyrėtų“, – kalbėjo K. Kilinskas.

Iki J. Tito mirties 1980-aisiais viskas dar atrodė stabiliai, tačiau pirmieji neramumų ženklai netruko išryškėti. Kasmetinė prezidiumo pirmininko kaita užtikrino, kad joks politikas negalėjo užimti ryškesnio vaidmens, o vis blogėjanti ekonomika vertė ieškoti kaltų. Kalta tapo pati sistema, o radikalūs balsai – vis labiau girdimi.

„Serbai turbūt visada svajojo apie didžiąją Serbiją. Nuo pat XIX amžiaus gajos tokios jų idėjos, nuo Berlyno kongreso, kada jie gauna nepriklausomybę. Jiems (konstitucija – „Delfi“) atrodo kaip jų interesų tam tikras išdavimas“, – sakė K. Kilinskas.

1987 metais serbiškos respublikos dalys ėmė bruzdėti. Augančiu nepasitenkinimu gudriai pasinaudojo šviežias veidas komunistų partijos gretose – Slobodanas Miloševičius. Naudodamasis kylančia etnine įtampa Kosove ir Vojvodinoje tarp serbų ir albanų bei kurstydamas serbų nacionalistinius jausmus šis po protestų virtinės nuvertė valdžią ir pasodino savo statytinius, kurių pagalba vėliau atšaukė regionų autonomiją. Serbija faktiškai perėmė šių regionų kontrolę ir užsitikrino lojaliųjų balsus prezidentų taryboje. 1988 metais tą patį padarė ir Juodkalnijoje – taip pridėjo dar vieną respubliką ir dar vieną balsą.

Taip Miloševičius kontroliavo pusę Jugoslavijos, o jo ambicijos kėlė siaubą kroatams ir slovėnams šiaurėje. Slovėnų spauda jau piešė S. Miloševičių kaip Benito Mussolini su komunistine priedanga nacionalizmui paslėpti. Aistrų nuraminti nepadėjo ir 1989 m. protestuojančių Kosovo albanų išvaikyti pasiųsta kariuomenė. Didžiąją daugumą gyventojų Kosove sudarantys albanai reikalavo į valdžią gražinti jų atstovą, tačiau protestai buvo grubiai išvaikyti, o invaziją į Kosovą lydėjo susirinkusių milijono serbų džiaugsmingi balsai Belgrade. Serbų ambicijos atkurti tautos didybę tapo akivaizdžios.

Kibirkštis, po kurios nebebuvo kelio atgal

1989 metais S. Miloševičius konstitucijos pakeitimais patvirtino Serbijos kontrolę Kosove ir Vojvodinoje. Tačiau įsigalėjusi politinė ir ekonominė krizė pasiekė savo apogėjų 1990 metų pradžioje.

Lemiamu smūgiu sistemai tapo 14-asis Jugoslavijos komunistų partijos kongresas sausio pabaigoje. Visi slovėnų ir kroatų siūlymai reformuoti sąjungą buvo atmesti, o S. Miloševičius stūmė „vieno žmogaus, vieno balso“ partijoje sistemą. Didžiausią partijos narių dalį sudarė etniniai serbai, todėl pasibaisėjusi slovėnų delegacija nedelsdama paliko suvažiavimą. Kai S. Miloševičius bandė reformas prastumti be jų, paskui juos išvyko ir kroatai. Fiasko pasibaigęs suvažiavimas žymėjo vienpartinės sistemos pabaigą, o netrukus Slovėnijoje ir Kroatijoje surengtuose pirmuose laisvuose rinkimuose nacionalistinės partijos laimėjo tvirta dauguma. Etninė įtampa ir nepasitikėjimas vieni kitais ėmė kunkuliuoti.

Kroatijoje Franjo Tudjmanas po pergalingų rinkimų paskiriamas prezidentu, o vos po kelių savaičių grąžina senąją raudonai baltų šaškių lentos vėliavą. Tai tik dar labiau įsiutino vietos serbus, nes būtent su šia vėliava per Antrąjį pasaulinį karą tarnavę kroatų daliniai kovojo greta SS dalinių. Vokiečių 1943 metais įkurta marionetinė Kroatijos valstybė aršiai kovėsi su serbų partizanais tikėdamasi po karo išlaikyti savo valstybingumą.

Įsiutę Kroatijos serbai susibūrė į separatistinę grupuotę „SAO Krajina“. Jų reikalavimas – paprastas: jei kroatai gali atsiskirti nuo Jugoslavijos, tai daugumos serbų regionai turi teisę atsiskirti nuo Kroatijos. 600 tūkstančių serbų turinčiai Kroatijai tai tapo rimtu iššūkiu, ištisi šalies regionai nustojo mokėti mokesčius Zagrebui, o medžiokliniais šautuvais ginkluoti vietos serbai medžių rąstais ėmėsi blokuoti kelius. Kroatų spauda tokius veiksmus praminė „malkų revoliucija“.

F. Tudjmanas malšinti ginkluoto sukilimo pasiuntė sraigtasparnius su specialiosiomis pajėgomis, tačiau šiuos greitai apsuko ir nutupdė federalinių Jugoslavijos oro pajėgų naikintuvai. F. Tudjmanui tai buvo ženklas, kad Jugoslavijos kariuomenė darosi vis labiau lojali Serbijai. Šaliai neliko nieko kito, kaip ieškoti ginklų kitur.

1974 m. Konstitucija.
1980 m. miršta Tito
1979-1985 tęsiasi ekonominė krizė. Realiosios vidutinės pajamos smunka ketvirtadaliu.
1987 m. Slobodanas Miloševičius išreiškia palaikymą Serbų siekiams Kosove.
1988 m. S. Miloševičiaus antibiurokratinė revoliucija nuverčia valdžią Vojvodinoje ir Juodkalnijoje. Valdžią ima serbų nacionalistai.
1989 m. Patvirtinami Konstituciniai pakeitimai Serbijoje, Vojvodinoje ir Kosove. Įskaitant Juodkalniją, S. Miloševičius kontroliuoja 4 iš 8 Jugoslavijos regionų.
1990 sausį vyksta 14 Jugoslavijos komunistų partijos suvažiavimas. Jam iširus subyra vienpartinė sistema.
1990 respublikose vyksta pirmi daugiapartiniai rinkimai. Nacionalistai laimi rinkimus.
Kroatijos serbai sukyla prieš Franjo Tudžmaną.
Nacionalistai laimi rinkimus.
1990 rudenį serbai atmeta bet kokius siūlymus reformuoti Jugoslaviją į decentralizuotą konfederaciją. Serbai nepripažins kroatų nepriklausomybės, jei šie neatiduos serbiškų regionų.
1990 gruodžio 21 Kroatijos serbų pajėgos SAO Krajina oficialiai atsiskiria nuo Jugoslavijso armijos.
1990 gruodžio 23 slovėnai triuškinančia persvara balsuoja už nepriklausomybę. Už atsiskyrimą balsavo 88.5 proc. visų balso teisę turinčių asmenų.
1991 sausį paaiškėja, kad Kroatijos pajėgos ginkluojasi ginklų kontrabanda iš Vengrijos.
1991 pradžioje pro-serbiško prezidentų pirmininko kadencijai pasibaigus ji turėjo atitekti Kroatui Stjepanui Mešičiui. Jo kandidatūra užblokuota, postas atiduotas pro-serbiškam Branko Kostičiui iš Juodkalnijos.
1991 gegužės 2 Kroatija 93,24 proc. balsų persvara balsuoja už nepriklausomybę. Sukilusių serbų pajėgos užima dalį Kroatijos teritorijos. Prasideda karo veiksmai.

Byrėjimas prasideda

1990 metų šv. Kūčių išvakarėse Slovėnija surengia referendumą dėl nepriklausomybės, o tvirta laisvės šalininkų pergalė formalizuoja Jugoslavijos byrėjimo pradžią.

Tuo metu kroatai jau ruošiasi blogiausiam scenarijui – serbų šnipai išaiškina ginklų kontrabandos schemas iš Vengrijos. Tačiau spėjama, kad ginklai naujai besiformuojančias valstybes galėjo pasiekti ir iš kitur. „Dabar vienas iš sudėtingiausių klausimų yra pasakyti, iš kur Slovėnija ir Kroatija gavo ginklų. Ir čia yra du svarbiausi dalykai, dvi tokios kryptys. Yra Šaltojo karo pabaiga ir Rusijos kariuomenės išvedimas iš Vokietijos. Galbūt Rytų Vokietijoje galėjo atsilaisvinti ginkluotė. Ir kitas dalykas yra Vengrija. O jeigu jau vėliau kalbant apie Bosniją ir Hercegoviną, tai reiktų kalbėti ir apie musulmoniškojo pasaulio įtaką“, – sakė istorikas.

Gegužės 2 d. Kroatijoje įvyksta referendumas dėl nepriklausomybės, kurį vietos serbai boikotuoja. Tai užtikrina, kad už atsiskyrimą nubalsuoja 93,24 proc. rinkėjų. Birželio 25 d. Slovėnija ir Kroatija vieningai paskelbė atsiskiriančios nuo Jugoslavijos Respublikos. Jugoslavijos kariuomenės daliniai kitą dieną pajudėjo malšinti sukilimo į šiaurę, tačiau slovėnai buvo pasiruošę. Juos pasitiko išdygusios barikados, o Slovėnijos pasienio punktus jau saugojo naujosios valstybės pasieniečiai, iki tol saugoję Jugoslavijos sienas. Kadangi dauguma jų buvo etniniai slovėnai, pakako jiems tiesiog pervilkti uniformas. Jugoslavijos daliniai nesitikėjo rasti rimtesnio pasipriešinimo, nė viena pusė nebuvo linkusi atidengti ugnies.

Slovėnija šiam žingsniui buvo labai kruopščiai pasiruošusi, o pats konfliktas tetruko 10 dienų ir apsiėjo be rimtesnių nuostolių. „Slovėnai padarė labai gerus namų darbus prieš tai susitarę su Vakarų lyderiais. Antras dalykas, jie iš buvusios Jugoslavijos kariuomenės dalinių suformavo savo kariuomenę. Tada paskelbė nepriklausomybę, Jugoslavija puolė labai nepasirengusi ir neįsivaizduodama, kad sutiks pasipriešinimą. Ir, kai tik tai įvyko, žiniasklaidoje iš karto pradėjo rodytis slovėnams palankūs vaizdai. Dėl to tas karas iš esmės ir sustojo po 10 dienų“, – kalbėjo K. Kilinskas.

Slovėnai galėjo sėkmingai pasitraukti, nes jų teritorijoje nebūta didelės serbų mažumos. O patys serbai tuo metu buvo gerokai labiau susirūpinę tautiečių padėtimi Kroatijoje, todėl Slovėnijos praradimas nebuvo itin sunkiai išgyventas.

Karas pažadina juodą neapykantą

1991-ųjų pavasarį įsižiebė pirmieji susirėmimai tarp Kroatijos pajėgų ir separatistiškai nusiteikusių pavienių serbų savanorių dalinių, kurie 1991 m. gruodžio 19 d. susibūrė į Serbų Krajinos Respubliką. Kroatai mėgino numalšinti sukilimą, tačiau separatistai netruko sulaukti paramos iš gretimos Serbijos kariuomenės. Kroatija liko netekusi nemažos dalies teritorijos, o serbų pajėgos ėmė artilerija bombarduoti Zagrebą.

1991 m. rudenį Jugoslavijos laivynas apšaudė civilius gyventojus Splito ir Dubrovniko uostuose, o lapkričio 20 dieną įvykusios Vukovaro skerdynės, per kurias išžudyti 200 kroatų civilių, žymėjo karo tarp tautybių pradžią. Ilgamečius kaimynus užvaldė brutali neapykanta vienas kitam.

Tarp dviejų kariaujančių tautų įsispraudusi Bosnija atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Šalis buvo itin etniškai susiskaldžiusi. 44 proc. gyventojų sudarė musulmonai bosniai, 31 proc. – stačiatikiai serbai, 17 proc. – katalikai kroatai, o likusią dalį – įvairios tautinės mažumos. Negana to, bosniai buvo susikoncentravę šalies centre aplink sostinę Sarajevą, o didesnėje šalies teritorijoje dominavo serbai.

1992 m. sausio 9 d. Bosnijos serbai paskelbė apie naujo darinio, Serbų Respublikos, sukūrimą. Į tai A. Izetbegovičiaus vadovaujami bosniai atsakė nepriklausomybės referendumu vasario 29 dieną. „Aišku, galima viską suversti tam vestuvių incidentui arba pasišaudymui. Bet, man atrodo, čia esmė visgi yra tokia, kad serbų nacionalizmu siekta sujungti visas serbiškas gyvenamąsias teritorijas, ir tą pradėta daryti. Pirmiausia, Serbų Respublika šiaurėje mėgino susijungti. Paskui – rytinė dalis. Ir, aišku, pats reikšmingiausias įvykis čia – Sarajevo apgultis, kuri trunka 44 mėnesius. Tai yra pati ilgiausia miesto apgultis visoje modernioje karų istorijoje. Palyginkime – net Leningradas truko dvejus metus ir 4 mėnesius“, – teigė K. Kilinskas.

Karas Bosnijoje buvo paženklintas beprecedenčiu žiaurumu, kurį lydėjo etniniai valymai, genocidas ir masinis moterų prievartavimas, naudotas kaip ginklas populiacijai įbauginti. Gryno brutalumo lygis šokiravo viso pasaulio bendruomenę. Čia itin svariai prisidėjo įvairios sukarintos organizacijos, kovojusios visose pusėse. Taip šalies karinės pajėgos bent oficialiai išvengia karo nusikaltimų naštos, o juodžiausius darbelius atlieka iš banditų, nusikaltėlių ir ultrapatriotų sudarytos grupuotės, kurios nepaiso jokių karo taisyklių. „Ten labai didelį vaidmenį atliko tos sukarintos grupuotės, pavyzdžiui „Tigrai“, „Panteros“, „Baltieji ereliai“, su kuriomis ir siejamas visas šitas įvykęs smurtas. Aišku, Serbija niekada to nepripažins, bet pasitelktas moterų žudymas ir prievartavimas kaip karo ginklas. Vyrų žudymas. Tos sukarintos grupuotės ir leidžia tai įgyvendinti“, – sakė K. Kilinskas.

Įsisiūbavus konfliktui tarp Bosnijos ir Serbijos sukilėlių, Kroatija nesėdėjo rankų sudėjusi. Santykiai tarp Zagrebo ir Sarajevo 1992-ųjų pabaigoje tapo itin įtempti, o jau kitų metų pradžioje prasidėjo pirmieji kariniai veiksmai. Kroatai neketino laukti, kol serbų pajėgos perims Bosnijos kontrolę, ir įsiveržė į šalies vakarus, gausiai apgyvendintus kroatų. Bosnija atsidūrė tarp dviejų plėšrūnų.

Kelias, kuriuo norite vesti Bosniją ir Hercogoviną yra tas pats greitkelis į pragarą ir mirtį, kuriuo pasuko Kroatija ir Slovėnija. Nemanykite, kad neatvesite Bosnijos ir Hercogovinos į pragarą, o musulmonų į galimą išnaikinimą. Nes jeigu kils karas, musulmonai negalės apsiginti
Radovanas Karadžičius perspėja Bosnijos parlamentą 1991 spalio 14 d.

Bręstanti tragedija

Srebrenicos anklavas buvo islamiška sala serbų jūroje. Iš visų pusių ši teritorija buvo apsupta serbiškai apgyvendintų teritorijų, o Serbų Respublikai atsiskyrus nuo Bosnijos teritorija iškart tapo apsupta priešiškų pajėgų.

Nuo pat konflikto pradžios čia vyko intensyvūs susirėmimai. Karo pradžioje didžiausias dėmesys teko Sarajevo apgulčiai. Serbai buvo trumpai užėmę Srebrenicą, tačiau bosniai sugebėjo pulti ir žemes atsiimti. Savo piko metu bosnių anklavas buvo pasiekęs 900 kvadratinių kilometrų plotį, o pačią Srebrenicą bosnių pajėgos naudojo kaip karinių operacijų bazę.

Palaipsniui bosnių kontroliuojama teritorija vis mažėjo, kol galiausiai serbų pajėgos apsupo teritoriją keliolikos kilometrų spinduliu. Užuot puolę, serbai nusprendė nualinti gyventojus ir paskelbė miesto blokadą – ėmė trūkti maisto, vandens, kuro ir elektros. Situacijai pasiekus kritinę ribą apsilankęs JT atstovas Philippe'as Morillonas pažadėjo gyventojams apsaugą ir paskelbė miestą „saugia zona“.

1993 m. atvyko pirmieji taikdariai, o abi pusės sutiko pradėti nusiginklavimo aplink saugią zoną procesą. Serbai turėjo atitraukti artileriją ir kitus sunkiuosius ginklus, o bosniai sutiko perduoti daugumą savo ginklų JT. Tai turėjo padėti užtikrinti ugnies nutraukimą, tačiau nei viena, nei kita pusės iki galo reikalavimų neįvykdė. Aplink anklavą tesėsi susirėmimai, serbai visiškai uždarė miestą – katastrofiškai trūko maisto, vandens, elektros ir kuro.

Situacija pernelyg nesikeitė iki 1995-ųjų, kai badaujantys bosniai ryžosi surengti keletą reidų į serbų teritoriją, – jų metu žuvo keliasdešimt serbų kovotojų. Serbai tai laikė įžūliu akibrokštu, mat atakuota iš „saugios zonos“, o Nyderlandų taikdariai apkaltinti „teroristų dangstymu“. Pradėta ruoštis zonos šturmui.

Liepos 12 dieną prasidėjo pragariškų žudynių laikotarpis. Per ateinančias keletą dienų į masinius kapus nugulė iki 10 tūkst. bosnių vyrų. Liepos 14 dieną, dar tebesitęsiant skerdynėms, tarptautinė žiniasklaida pradėjo pranešinėti apie karo nusikaltimus Srebrenicoje, tačiau patikimos informacijos dar nebuvo, niekas dar nesuvokė tikrojo jų masto. Susirinkusi JT Saugumo Taryba nė neužsiminė apie šiuos tragiškus įvykius. Kitą dieną C. Bildtas susitiko derybų su S. Miloševičiumi ir Bosnijos serbų kariuomenės vadu Ratko Mladičiumi. Jie diskutavo apie „taikos galimybes“ kaip tik tuo metu, kai tūkstančiai beginklių bosnių buvo šaudomi į nugarą.

Prie Srebrenicos žudynių svariai prisidėjo sukarintas savanorių dalinys „Skorpionai“. Būrys įkurtas Serbijos slaptosios tarnybos vado Joviča Stanišičiaus 1991 m. ir dalyvavo virtinėje itin brutalių žudynių, kuriuose taikytasi į moteris ir vaikus Vukovare ir vėliau Podujeve. Jų pavadinimas kilo nuo dalinio pamėgto ir palčiai naudoto jugoslavų gamybos automato „Škorpion vz. 61“. Srebrenicoje patys dalinio nariai nufilmavo kolegas besityčiojant iš 6 bosnių prieš juos sušaudant. Po karo keturi iš „Skorpionų“ Serbijos teismo buvo pripažinti kaltais dalyvavus žudynėse, tačiau didžioji dalis galvažudžių taip ir liko nenubausti.

Prie autobuso buvo jauna moteris su kūdikiu. Vaikas verkė, o serbų karys liepė motinai užtikrinti, kad vaikas netriukšmautų. Tada karys paėmė kūdikį iš moters ir perrėžė jam gerklę. Nežinau, ar olandų taikdariai tai matė... Prie kelio į Potočarį iš kairės pusės buvo tvora. Girdėjau prie pat manęs, už 4-5 metrų rėkiant jauną merginą. Girdėjau, kaip kita moteris maldavo „Palik ją, jai tik devyneri“. Tada riksmai nutilo. Aš buvau tokiame šoke ,kad negalėjau pajudėti. Tada greitai pasklido kalbos, kad buvo išprievartauta devynmetė
Kada Hotič liudijimas Hagos teisme 2007 metais.

Šią tragediją itin skaudžiai išgyveno vietoje buvęs Nyderlandų bataliono taikdarys Anne Mulderis. Nors buvo pašauktas į tarnybą, vyras savo noru pasisiūlė dalyvauti misijoje Bosnijoje. Tai buvo pirmoji jo užduotis kariuomenėje. „Aš atvykau į Srebrenicą 1995 metais ir iš karto tapo akivaizdu, kad visi esame apsupti Bosnijos serbų pajėgų. Nebuvo jokio šanso apginti šį anklavą. Tą būtų galima padaryti nebent su papildomais tūkstančiais karių, tankais ir parama iš oro. Mes neturėjome nei pakankamai personalo, nei tankų ar pranašumo ore. Kilus kovai vietos nebūtų įmanoma apginti“, – prisiminė veteranas.

Taikdariai buvo ginkluoti automatais ir šarvuotomis transporto priemonėmis, tačiau apsupti kalnuose įrengtos serbų artilerijos neturėjo net teorinės galimybės atsakyti į ugnį, jei serbai imtų bombarduoti miestą. Taikdarių veiklą smarkiai apribojo ir griežtai apibrėžtas JT mandatas ne ginti anklavą, o tik užtikrinti ugnies nutraukimą, šaudyti leista tik savigynos atveju. „Idėja buvo atgrasymas savo buvimu, tačiau tai – klaidingas įsitikinimas“, – sakė A. Mulderis.

Serbų pajėgoms žygiuojant anklavo link tūkstančiai bėgančiųjų ieškojo apsaugos „saugiojoje zonoje“. Pulkininkas leitenantas Karremansas du kartus šaukėsi NATO antskrydžių, tačiau atsakymo negavo. „Aš kaip tik sėdėjau šalia jo, nes mano, kaip šauktinio, darbas buvo užtikrinti, kad veiktų ryšys. Jis keletą kartų prašė koalicijos antskrydžių. Tačiau jų nebuvo. Tik keletas lėktuvų praskrido virš mūsų galvų, kai anklavas jau buvo paimtas“, – prisiminė dabar parlamentaro mandatą turintis A. Mulderis. Antskrydžius autorizuoti turėjo dvigubas NATO ir JT mechanizmas, o tai neleido reaguoti greitai. Liepos 11 d. NATO numetė dvi bombas, tačiau prastas matomumas neleido pataikyti į taikinius, o serbams ėmus grasinti nužudyti įkaitais paimtus taikdarius ir subombarduoti civilių stovyklą Potočaryje antskrydžiai buvo nutraukti. Serbai triumfuodami žygiavo miesto gatvėmis.

„Jie buvo paėmę keletą mūsų bataliono narių įkaitais. Apie 50. Atvyko iš pietinės anklavo pusės, mūsų leitenantas pulkininkas tada pasakė jiems, kad šis kelias blokuojamas, čia vykdoma žalioji operacija. Nebe mėlynoji, o žalioji, ir kad reikalaujama antskrydžių“, – sakė pašnekovas, tačiau tai puolančių serbų nesustabdė.

„Buvo be galo naivu, kas ten atsitiko. Siųsti Jungtinių Tautų karius į apsuptą teritoriją, kur tu visiškai priklausai nuo Bosnijos serbų. Įskaitant maistą, amuniciją – tik jiems davus palaiminimą mes viską gaudavome. Bosnijos serbai buvo apsupę teritoriją ir viską kontroliavo. Slėnis apsuptas kalnų, kuriuose pilna serbų artilerijos. Tu esi spąstuose“, – kalbėjo taikdarys.

„Mes matėme, kaip plūsta pabėgėliai. Jie žiūrėjo į mus su baime ir viltimi, o mes negalėjome nieko padaryti. Tu turi tą mėlyną šalmą, automatą, JT ženkliuką ant savo rankos, bet tau neleidžiama nieko daryti. Tai be galo žlugdo tave“, – prisiminė vyras.

Jis taip pat atskleidė, kad nesuvokiamą smurtą matę taikdariai buvo tiesiog paleisti namo be jokios specialios suteiktos pagalbos, o šimtai veteranų iki šiol grumiasi su psichikos sutrikimais ir traumomis. „Mes teturėjome vieną bataliono pasitraukimo paskutinę ataskaitą, ir tai buvo viskas. Jei tau reikėjo pagalbos, psichologinės pagalbos, turėjai ieškoti jos pats. Dabar situacija jau šiek tiek geresnė, bet iškart po anklavo paėmimo nebuvo visiškai jokios paramos“, – pasakojo vyras.

„Vis dar ieškoma būdų, kaip suteikti paramą veteranams, nors praėjo jau 25 metai. Yra sukurta darbo grupė, kuri su tuo dirba. Tai – tam tikrų pareigų specialistai, turintys reikiamą kompetenciją. Pirmiausia nuspręsta, kad žmonės buvo pasiųsti į ypatingą situaciją (mano manymu, jiems skirta neįmanoma užduotis), ir ieškoma būdų, kaip kompensuoti žalą. Ar tai būtų pinigai, ar kita parama. Tačiau tai nėra iki galo išspręsta problema. Žinau daug žmonių, kurie iki šiol turi psichikos problemų“, – teigė pašnekovas.

Bombų škvalas

Srebrenica tapo konflikto savotišku lūžio tašku. „Žinių, kad vyksta tokie panašūs aktai, tuo metu jau buvo, bet valstybės nereaguodavo. O po Srebrenicos tapo aišku, kad vyksta masinės žudynės, koncentracijos stovyklos. Iki tol buvo tokios labai neaiškios žinios ir niekas netikėjo“, – sakė istorikas K. Kilinskas. Dar vienu įvykiu, šokiravusiu tarptautinę bendruomenę, tapo antrosios Markalės turgaus skerdynės 1995 m. rugpjūčio 28 dieną, kurių metu subombarduotas gausiai civilių lankomas Sarajevo turgus; 43 žmonės žuvo, dar 75 buvo sužeisti. Po tokių brutalių aktų tapo aišku, kad tik ryžtingos priemonės gali sustabdyti šią beprotybę.

Praėjus dviem dienoms po šio išpuolio NATO paskelbė operacijos „Deliberate Force“ pradžią. Nors truko tik tris savaites, ji privertė serbus sėsti prie derybų stalo. 400 lėktuvų iš 15 šalių numetė per tūkstantį bombų ant serbų kariuomenės taikinių. Tuo pat metu kroatai jau buvo pradėję pulti ir atsikovojo visas karo pradžioje prarastas teritorijas. Kol serbai buvo užsiėmę su bosniais, kroatai šį laiką išnaudojo savo kariniams pajėgumams auginti ir stiprinti, kol galiausiai ryžosi smogti.

1991 birželio 25 Slovėnija ir Kroatija skelbia nepriklausomybę.
10 dienų karas. Slovėnija laimi ir palieka sąjungą.
1991 gegužės 2 įvyksta pirmi mūšiai tarp serbų ir kroatų pajėgų.
Liepos 7 pasirašomas Brijuni susitarimas. Skelbiamos paliaubos 3 mėnesiams.
1991 spalį Jugoslavijos kariuomenė apšaudo civilius Splito ir Dubrovniko uostuose.
1991 lapkričio 20 d. Serbų kariai ir sukarintos organizacijos įžengia į Vukovarą, nužudomi 200 kroatų, prasideda etniniai valymai.
1991 gruodžio 19 atsiskyrę kroatų serbai susijungia į Serbų Krajinos respubliką. Makedonija palieka sąjungą.
1991 gruodžio 24 Vokietija pripažįsta Slovėniją ir Kroatiją.
1992 sausio 9 Bosnijos serbai atsiskiria nuo Bosnijos ir jungiasi prie Serbijos. Bosnija tai laiko prieštaraujant konstitucijai.
1992 vasario 29 Bosnija skelbia referendumą dėl nepriklausomybės.
1992 Kovo 3 dieną įkuriama Serbų respublika, prasideda ilgiausia modernioje istorijoje miesto apgultis Sarajeve. Prasideda brutalus karas tarp tautų, fronto linija Kroatijoje įsitvirtina.
1992 spalį Kroatija užpuola Bosniją ir perima teritorijas, kur daugumą sudaro kroatai.
1992 gruodžio 18 JT pasmerkia serbų veiksmus jėga perimant teritoriją iš bosnių.
1993 Bosnija puolama iš abiejų pusių, bombarduojamas Sarajevas.
1993 kovą JT apsiaustą Srebrenicos teritoriją paskelbia „saugia zona“.
1993-94 vyksta itin brutali kova dėl teritorijos. Vyskta etninia valymai, civiliai masiškai marinami badu.
1993 balandžio 12 NATO pradeda misiją „Operation Deny Flight“.
1994 vasario 5 dieną serbai bombarduoja Markalės turgų Sarajeve, žūsta 68 civiliai, dar 144 žmonės sužeisti.
1994 vasario 28 dieną NATO numuša 5 serbų karinius lėktuvus.
1994 balandį NATO įvykdo pirmą antskrydį savo istorijoje prieš taikinį ant žemės.
1995 liepos 12 serbų pajėgos paima Srebrenicą, prasideda sistemingas bosnių žudymas, prilygintas genocidui.
1995 rugpjūčio 28 dar kartą bombarduojamas Markalės turgus, žūsta 43 žmonės, dar 75 sužeisti.
1995 rugjūčio 30 NATO pradeda plataus masto bombardavimo operaciją "Operation Deliberate Force"
1995 lapkričio 1 pasirašomas Daytono taikos susitarimas.

Neabejotinai didžiausią kovų dalį teko atlaikyti Bosnijai, kurios teritorija buvo paversta mūšio lauku, o sostinė Sarajevas patyrė sunkiai įsivaizduojamo brutalumo apgultį. Mažas stebuklas, kad jaunai, iš visų pusių apsuptai šaliai iš viso pavyko atsilaikyti. „Jiems pavyko atsilaikyti tik Sarajeve ir centrinėse teritorijose. Iš esmės Serbija užėmė visas jų teritorijas. Ir man atrodo, Serbijos Respublikos Bosnijos teritorijoje sukūrimas yra tam tikra JAV nuolaida Serbijai. Aišku, dar reiktų sakyti, kad Bosnija buvo aktyviai remiama Turkijos ir musulmoniškojo pasaulio. Gaudavo paramos ir pinigų. Be abejo, tokiuose konfliktuose visada išlenda ir samdinių klausimas. Ar dalyvavo užsienio samdinių, sunku pasakyti. Nenoriu veltis į spekuliacijas, bet Austrijoje buvo nuteisti žmonės, kurie verbavo musulmonus dalyvauti Bosnijos konflikte. Kažkoks ryšys čia yra“, – teigė K. Kilinskas.

Patys serbai taip pat turėjo sutikti su nuolaidomis. 1995 metais Kroatija sėkmingai atsiėmė prarastas teritorijas, o Sarajevas nebuvo nė per žingsnį arčiau pasidavimo nei apgulties pradžioje. „Situacija tokia, kad miestą gynė apie 70 tūkst. bosnių sukarintų organizacijų narių. Yra ir kitas dalykas – Serbijos kariuomenė nebuvo pakankamai pajėgi jo paimti. Nei vieni, nei kiti negalėjo nieko daugiau padaryti“, – sakė K. Kilinskas. Po kroatų puolimo ir NATO antskrydžių uragano serbai buvo priversti atsisakyti savo teritorinių ambicijų.

Antrojo karo šešėlis

Lyderystės sprendžiant konfliktą ėmėsi perrinkimo siekiantis prezidentas Billas Clintonas. 1995 m. lapkričio 1 dieną Ohajo valstijoje pasiekiamas Daytono susitarimas, kuris užbaigė trejus su puse metų trukusį konfliktą, – Jugoslavija buvo padalyta, o bene painiausia susitarimo dalimi tapo Bosnijos kompromisas. Šalis buvo padalyta į du administracinius vienetus – Bosnijos ir Hercegovinos Federacinę Respubliką ir Serbų respubliką bei Brčko regioną, kurį kartu valdo abu autonominiai vienetai. Šalies prezidento pareigybė išskirstyta pagal tautybę ir padalyta trims asmenims: serbui, kroatui ir bosniui. Šalis taip pat turi du parlamento rūmus, o dėl itin painaus valdžių pasidalijimo ir persidengimo ji atrodo sunkiai valdoma – serbiškoji respublika retkarčiais vėl pagrasina atsiskirti.

Trejus su puse metų trukęs karas neatpažįstamai subjaurojo buvusios Jugoslavijos palikimą. Miestai iki šiol randuoti – karo sugriautų pastatų pilni Zagrebo, Sarajevo ir Belgrado centrai, ištisi kaimai nušluoti nuo žemės paviršiaus, o apie karo žiaurumus byloja tuščios, kulkų suvarpytos sienos. Skaičiuojama, kad dėl karo veiksmų žuvo apie 140 tūkst. gyventojų, o dar 4 milijonai buvo priversti palikti savo namus.

Pasirašytas susitarimas nepajėgė suvesti visų sąskaitų. Jautriausiu tašku vėl tapo Kosovas, jis per pirmąjį Jugoslavijos karą stengėsi laikytis nuošaliai. Kosovo prezidentas Ibrahimas Rugovas laikėsi pasyvaus pasipriešinimo Belgrado dominavimui pozicijos, tačiau greitai tapo aišku, kad Serbijos kontroliuojamų likusių Kosovo albanų po karo laukia tolesnė sisteminė diskriminacija, o per karą atvertos etninės įtampos net nesiekta numalšinti. Padėtimi nusivylę vietos albanai ėmė burtis į Kosovo išlaisvinimo armiją (KIA), kuriai, manoma, slapta ginklus tiekė Albanijos kariuomenė. 1996 m. kovo 22 dieną KIA surengė 4 išpuolius prieš serbų saugumo pareigūnus. Išpuoliai pranašavo didelių neramumų pradžią.

1997 m. žlugus Albanijos prezidento Sali Berishos administracijai šalis paniro į chaosą, kariuomenės sandėliai buvo nusiaubti organizuotų gaujų, o karinė technika atsidūrė kitapus sienos su Serbija. Belgradas KIA laikė teroristine organizacija, įtampa toliau augo. 1998 m. pradžioje KLA tęsė savo atakas prieš Jugoslavijos pajėgas pasienyje, siekė susijungti su Albanija, tačiau serbai neketino sėdėti rankų sudėję. Kovo 5 dieną surengto reido Jašhari kaime metu nukauta 60 albanų, iš kurių trečdalis – civiliai. Prasiveržęs smurtas priminė pasauliui apie ką tik pasibaigusio karo žiaurumus. Šį kartą Vakarai neketino laukti dar vienos humanitarinės katastrofos. Įspūdį pablogino naujai sudaryta Jugoslavijos vyriausybė, kurią formavo Serbijos socialistų partija kartu su Serbijos radikalų partija. Ultranacionalistui Vojislavui Šešėljui tapus vicepremjeru tapo aišku, kad taikiai išspręsti konflikto nepavyks. Albanų sukilėliai ėmėsi partizaninės taktikos puldinėti Jugoslavijos pajėgas.

Gegužės mėnesį Jugoslavijos prezidentas S. Miloševičius su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu sutarė dėl ugnies nutraukimo. Aktyvus Rusijos įsitraukimas į konfliktą vidinės suirutės ir ekonominės krizės sąlygomis, o vėliau ir savo taikdarių siuntimas į regioną puikiai parodo Balkanų svarbą Kremliaus dienotvarkėje. Paliaubos baigėsi, kai KIA užėmė Orahovač miestelį ir apiplėšė bei su žemėmis sulygino vienuolyną, kuriame buvo laikomos stačiatikių šventųjų Kosmo ir Damiano relikvijos, o vienuoliai deportuoti į karo belaisvių stovyklą. Serbai kaipmat atsakė ugnimi.

1998 m. spalio 13 dieną Šiaurės Atlanto organizacijos taryba pagrasino autorizuoti oro operacijos virš Jugoslavijos pradžią, jeigu nebus pasirašytos paliaubos. Paliaubos buvo pasirašytos, tačiau tai neatgrasė abiejų pusių nuo smurto. Sausio 15 dieną 45 albanų ūkininkai Račako kaime buvo suvaryti į kalno viršų ir sušaudyti. Skerdynės priminė baisiausius ką tik praūžusio karo siaubus. Būtent Račako žudynės vėliau bus panaudotos kaip pagrindas S. Miloševičaus teisme kaltinant jį nusikaltimais žmoniškumui.

Šaltinis Vidapress. Subombarduota Kinijos ambasada Belgrade 199 m.

Situacijai toliau blogėjant Belgradas 1999 m. kovo 23 d. paskelbė visuotinę mobilizaciją. NATO tą pačią dieną pradėjo oro kampaniją virš Serbijos. Per 4 mėnesius trukusią operaciją aljansas atliko 38 tūkst. antskrydžių prieš Jugoslavijos taikinius, nukauta per 1000 karių. Taikytasi į karinius, pramonės taikinius, tiltus ir kitą infrastruktūrą, „Human Rights Watch“ skaičiavimu, neišvengta apie 500 civilių aukų. Gegužės 7 dieną kilo didžiulis tarptautinis skandalas, kai per klaidą subombardavus Kinijos ambasadą Belgrade žuvo 3 Kinijos piliečiai.

1999 m. liepos 3 d. S. Miloševičius galiausiai pasidavė tarptautiniam spaudimui ir sutiko su ugnies nutraukimo sąlygomis, o dar po devynių dienų ant Kosovo žemės jau pasirodė pirmieji iš 30 tūkst. taikdarių iš 34 valstybių.

Greita NATO intervencija neleido karui peraugti į dar vienas masines žudynes. Aukų skaičius, nors ir tragiškas, nė iš tolo neprilygsta pirmajam Jugoslavijos karui – 13 548 aukos, iš kurių daugiau nei du trečdalius sudarė Kosovo albanai. Serbija ir Rusija mėgsta kritikuoti neva neteisėtą NATO vaidmenį imantis veiksmų be JT rezoliucijos, tačiau veiksmai sulaukė stiprios, nors ir nevienareikšmės, tarptautinės paramos. JT Generalinis sekretorius Kofi Annanas pripažino, kad veiksmai buvo teisėti, nors JT ir turėjo atlikti lemiamą vaidmenį sprendimų procese.

Jugoslavijos pajėgos vykdė suplanuotą teroro ir etninio išvarymo kampaniją prieš Kosovo albanus. Kampanija, dažnai apibūdinama „etniniu valymu“ siekta išvyti kuo daugiau, jei ne visus Kosovo albanus iš Kosovo teritorijos, sugriauti jų visuomenės pamatus ir neleisti sugrįžti
Nepriklausomos tarptautinės Kosovo komisijos išvada ataskaitoje „The Kosovo Report“.

Visgi, paliaubos neužtikrino ilgalaikio sprendimo regione ir po beveik dešimtmečio ginčų, žlugusių diskusijų, protestų ir etninio smurto bangų Kosovas 2008 metais paskelbė nepriklausomybę, kurią iki šiol pripažįsta ne visas pasaulis. Didžioji dalis vakarų valstybių, įskaitant Lietuvą, Kosovą laiko savarankiška valstybe, tačiau Rusija, Kinija ir gausus būrys kitų nepriklausomybės nepripažįsta. Toks neapibržtumas garantuoja, kad regionas išliks karštu dar ilgą laiką.

„Žiūrint istoriškai, pavyzdžiui, nuo pat XIX a., kai randasi nacionalizmas, silpsta Osmanų imperija ir prasideda sukilimai Graikijoje, Serbijoje, tas regionas buvo nestabilus. Iš vienos pusės, dėl savo tokio nacionalizmo ir dėl labai didelio etniškumo tas regionas lieka toks labai karštas. Pastaruoju metu ten Kinija pradeda vaidinti didelį vaidmenį – išnuomotas Pirėjo uostas, tiesiami geležinkeliai, mėginama susijungti su Bosnija ir Hercegovina. Bosnija stringa su reformomis, iš kitos pusės, neaišku, ar Europos Sąjunga jai talkininkaus“, – kalbėjo K. Kilinskas

0