1991 m. sausio mėnuo Lietuvoje amžiams liks pažymėtas kraujo dėme. Po lemtingų įvykių prie televizijos bokšto sunkiai atsigaunanti tauta sausio 16 dieną pasitiko Arkikatedros aikštėje raudodama dėl kritusių gynėjų. Aplink Aukščiausiąją Tarybą toliau augo gynybiniai įtvirtinimai, buvo kasami prieštankiniai grioviai. Aukščiausioji Taryba kreipėsi į JTO – prašė apginti Lietuvoje demokratiškai išrinktą valdžią ir atsiųsti JTO komisiją.
Visai kitoje pasaulio dalyje šiuos įvykius, prigludęs prie radijo imtuvo, atidžiai sekė JAV jūrų pėstininkų leitenantas Darius Novickis. Paryčiais jį pažadino bendražygio skubiai ir su jauduliu ištarti žodžiai: „Karas prasidėjo.“
Vėsioje Arabijos žiemos naktyje virš jų galvų jau kilo spiečiai pirmųjų koalicijos lėktuvų ir bombonešių. Pasaulio akys buvo prikaustytos prie įvykių Kuveite – viename karščiausių pasaulio taškų prasidėjo Persijos įlankos karas, visam laikui pakeitęs šio itin svarbaus regiono ateitį.
Tai buvo viena didžiausių karinių operacijų istorijoje, kurioje dalyvavo 34 šalių pajėgos, o finansinę paramą operacijai, be jų, dar skyrė Vokietija ir Japonija. Jungtinės Tautos suteikė aiškų mandatą išlaisvinti okupuotą Kuveitą, o JAV prezidentas George‘as H. W. Bushas iškėlė Irakui ultimatumą. Po jo prasidėjusi triuškinanti karinė operacija tiesiog nušlavė bet kokias nuožmaus Irako diktatoriaus Saddamo Husseino viltis pasipriešinti, o sumuštos ir pažemintos irakiečių pajėgos buvo priverstos rinktis – dezertyruoti ar pasiduoti.
Šio konflikto priežastys buvo užprogramuotos brutalių ir regioną suskaldžiusių konfliktų antroje XX a. pusėje.
Saddamo avantiūra Kuveite netrenkė tarsi iš giedro dangaus. Irako ir Kuveito santykiai – ilgi, painūs ir komplikuoti, puikiai atspindintys viso regiono situaciją. Daug naftos ir pinigų mažame žemės lopinėlyje, į kurį pretenduoja būrys priešiškų kaimynių, – tobulas receptas nesibaigiantiems konfliktams vykti.
Irakas atliko itin svarbų vaidmenį Šaltojo karo šachmatų partijoje. Ilgą laiką Bagdadas puoselėjo glaudžius santykius su Sovietų Sąjunga, juos vainikavo 1971 metais pasirašyta slapta karinės technikos tiekimo sutartis. Maskva stengėsi kuo arčiau prisivilioti Iraką iš karto po to, kai neteko artimiausio sąjungininko regione – Egipto diktatoriaus Gamalio Abdel Nassero šiam mirus. Itin šiltus santykius su JAV palaikantis režimas Irane taip pat skatino sovietų paramą Irakui, kaip atsvarai regione.
Rytų Europos studijų centro ekspertas Linas Kojala DELFI teigė, kad sovietai sėkmingai išnaudojo savo įtaką regione per šią valstybę. „Apibendrintai galima pasakyti, kad Irakas buvo pragmatiška valstybė. Aišku, ypač antroje Šaltojo karo pusėje akivaizdžiai buvo remiamasi Sovietų Sąjunga, tikintis sovietams būtent Vidurio rytuose išlaikyti įtaką per šią šalį, nes tuo metu Iranas buvo artimas amerikiečiams, priešingai, negu yra dabar“, – sakė ekspertas.
Tačiau Persijos įlanka nėra sutverta ilgalaikiams aljansams išlaikyti. 1979 metais Iraną sudrebino revoliucija, įžiebusi iki šiol besitęsiančią neapykantą Vašingtonui. Tais pačiais metais Irake prezidentu ir Ba‘athistų partijos lyderiu tapo Saddamas Husseinas.
Sekuliari ir suvienytos arabų valstybės siekusi Ba‘athistų partija su Saddamu priešakyje įžvelgė didelį pavojų Teherane, kuriame valdžią perėmę šiitų dvasininkai skelbė revoliucines, islamistines idėjas. 40 proc. Irako gyventojų sudarė šiitai.
„Sakyčiau, jie buvo tarsi sovietų satelitas, bet plačiąja šio žodžio prasme. Tikrai gebėdavo balansuoti ir siekti savo pragmatinių interesų. Nebuvo visiškai priklausoma nuo sovietų valstybė. Ir netapo, aišku, visiškai priklausoma nuo amerikiečių“, – teigė L. Kojala.
Irakas 1980 m. rugsėjį smogė Iranui ir įsiveržė į Kuzestano regioną – pradėjo beveik 8 metus trukusį kruviną konfliktą.
Tikslių skaičių nėra, bet manoma, kad karas pareikalavo iki milijono gyvybių (100 tūkst. civilių), atnešė per trilijoną dolerių nuostolių ir įžiebė Irako kurdų sukilimą, kurį Saddamas brutaliai užgniaužė nuodingomis dujomis išnuodijęs ištisas savo šalies gyvenvietes.
Dėl atsiradusios didžiulės priešpriešos su Iranu JAV vis glaudžiau šliejosi prie Irako. Priešiško ir įsigalėjusio Irano su užvaldytais Persijos įlankos naftos ištekliais vaizdas sėjo paniką Vašingtono strategų galvose ir vertė ieškoti kompromisų Bagdade. Pradėta teikti karinė parama.
„Aišku, kad buvo didelė baimė, jog Iranas įsigalės regione, ir dėl savo geopolitinės padėties Irakas atliko tą tokį „buferio“ vaidmenį. Tam tikra prasme saugojo Saudo Arabiją nuo galimos Irano invazijos, jeigu Irakas kristų. Tuo atžvilgiu tai buvo labai reikšminga amerikiečiams. Žinoma, kad Saudo Arabija amerikiečiams faktiškai daugeliu atžvilgiu, daugelyje istorinių etapų buvo vienintelė sąjungininkė tame sudėtingame regione“, – kalbėjo L. Kojala.
Irakas taip ir nesugebėjo įsiveržti į kalnuotas Persijos aukštumas, o Iranas dėl tų pačių kalnų ir tolimos logistikos iššūkių nepajėgė įsiveržti į Irako gilumą. Nepaisant visų pastangų, intensyvių susirėmimų ir kruvinų mūšių, karas baigėsi 1988 m. žemėlapio linijoms nė kiek nepajudėjus. Abi šalys buvo nusiaubtos, o jų ekonomikos ritosi į bedugnę.
Finansuoti karines avantiūras Saddamui nebuvo lengva. Abi kariaujančios pusės siekė neleisti priešui pelnytis iš lengviausio įmanomo šaltinio – naftos, o tai lėmė tanklaivių skandinimo vajų. Dėl blogos geografinės padėties Irakas negalėjo naudotis jūra savo naftai transportuoti, todėl turėjo remtis Kuveito pagalba naftai eksportuoti. Savo ruožtu, Irakas pradėjo Irano tanklaivių skandinimo kampaniją.
Tanklaivių karo metu pažeista ar nuskandinta daugiau kaip 100 juodąjį auksą gabenusių laivų, žuvo 400 jūrininkų. Desperatiškoje padėtyje atsidūręs Saddamas ėmė skolintis iš artimiausių kaimynių – Saudo Arabijos ir Kuveito. Abi sunitiškos valstybės bijojo šiitiško Irano įsigalėjimo ir buvo suinteresuotos Irako sėkme, tačiau karui pasibaigus skolų našta niekur nedingo ir paralyžiavo bet kokias šalies atkūrimo galimybes.
„Irakas turėjo didelių finansinių problemų po karo su Iranu, – DELFI dėstė L. Kojala. – Irakas okupavo Kuveitą, nes negalėjo grąžinti tų skolų, kurias buvo pasiėmęs ir iš Kuveito. Apskritai jų ekonominė situacija buvo sudėtinga.“
Saddamo galvoje Kuveitas ir Saudo Arabija buvo skolingi Irakui dėl to, kad šis apgynė juos nuo Irano ambicijų, todėl šalys neva turėjo nurašyti pinigines skolas. Šios to daryti net nesiruošė –santykiai tarp kaimynių ėmė sparčiai blogėti.
Negana to, konfliktą kurstė teritorinės pretenzijos. Osmanų imperijos laikais Irakas ir Kuveitas sudarė vieną teritoriją, o šalis atskyrė 1922 metais tuo metu teritoriją valdžiusių britų nubrėžta linija smėlyje. Ta linija lėmė, kad Irakas iš esmės neteko prieigos prie jūros, ir su šiuo faktu Saddamas nebuvo linkęs sutikti.
Bagdado pyktį kėlė ir Kuveito naftos prekyba. Po karo sunkiai atsigaunantis Irakas siekė kuo daugiau pasipelnyti iš naftos produkcijos. Kad būtų įmanoma naftos kainą išlaikyti 18 dolerių už barelį, OPEC šalys turėjo laikytis naftos gavybos kvotų.
Tačiau Kuveitas ir JAE savo produkcijos apsukas spaudė iki dugno. Kuveitas tai aiškino siekiu padengti nuostolius, kuriuos patyrė gabendamas Irako naftą tanklaivių karo metu. Kainos krito iki 10 dolerių už barelį, o tai reiškė 7 milijardus JAV dolerių nuostolio Irakui, – šitai prilygsta visam 1989 metų šalies biudžeto deficitui. Šalis nepajėgė užtikrinti būtiniausių gyvenimo sąlygų, apie dusinančių skolų mokėjimą nebuvo galima nė pagalvoti. Irakas Kuveito veiksmus pavadino ekonominiu karu.
Konfliktą dar labiau audrino ginčas dėl Rumailos naftos telkinio, esančio prie abiejų šalių sienos. Tai – didžiausias naftos telkinys Irake ir trečias didžiausias toks pasaulyje. Irakas kaltino Kuveitą, kad šis gręžia naftą iš jo telkinio naudodamas horizontalius požeminius gręžinius.
Situacijai sparčiai blogėjant Irakas puolė ieškoti užtarimo tarp tų šalių, kurios rėmė jį vykstant konfliktui su Iranu. JAV skatino tokį žingsnį siekdama, kad glaudesni ryšiai įtvirtintų Iraką Vakarų įtakos sferoje.
1989 m. situacija dar atrodė valdoma. Irakas su Saudo Arabija pasirašė nesikišimo ir neagresijos paktą, o Kuveitui sutiko tiekti geriamą vandenį. Tačiau atšilimas ilgai netruko.
1990 m. vasarą Irakas dar kartą išdėstė skundą OPEC dėl Kuveito naftos gavybos kvotų pažeidimo ir atvirai pagrasino panaudoti karinę jėgą. Saddamas permetė 30 tūkst. karių į pasienio ruožą. Jis tikėjo, kad ruošiamas prieš Iraką nukreiptas sąmokslas: Kuveitas pradėjo oficialias kalbas su Iranu, o Irako varžovės regione Sirijos lyderiai svečiavosi Egipte.
Liepos 25 dieną Irako diktatorius susitiko su JAV ambasadore April Glaspie. Šio susitikimo pasekmes vargu ar įmanoma išmatuoti. JAV diplomatei atrodė, kad ji dėsto įprastą JAV poziciją arabų šalių konflikto atveju: kad JAV neturi noro veltis į vidines arabų tarpusavio rietenas.
Tačiau Saddamas išgirdo tai, ką norėjo, – kad JAV nesikiš į šalių konfliktą, ir suprato tai kaip žalią šviesą invazijai. Nepraėjus savaitei Irako pajėgos užplūdo mažąją kaimynę su nesustabdoma jėga.
„Aš manau, kad Husseinas pagrįstai manė, jog amerikiečiai dėl Kuveito nekariaus. Ir į tokį konfliktą nesivels. Jis, manau, kartojo Vietnamą, sakydamas, kad jie tiesiog nepasiryš veltis į tai, kas gali užtrukti labai ilgai ir neturi potencialių, aiškių rezultatų. Amerikiečiams Kuveitas nėra suvokiama kaip strategiškai reikšminga vieta, tad visuomenės nuomonė dėl karo turėtų būti priešiška, o taip iš dalies ir buvo. Ir karo metu, ir prieš jį buvo daug jėgų, jų atstovai sakė, kad neturėtų veltis. Manau, kad ta diplomatės pozicija tuo metu atspindėjo vidinius amerikiečių politinius debatus“, – teigė L. Kojala.
„Diplomatai paprastai turi labai mažą manevro laisvę savaip interpretuoti Vašingtono pozicijas, tad manau, kad ji tuo metu tiesiog atspindėjo prezidento nuomonę, jog pirmiausia tai yra vidinis reikalas. Amerikiečiai irgi, mano nuomone, tikėjosi, kad Irakas nenaudos karinės jėgos, kad tai galbūt yra galios žaidimai ir nebūtinai jie virs į karą“, – pasakojo pašnekovas.
Po lemtingojo susitikimo Irakas ėmėsi veiksmų – vos per 12 valandų Kuveitas buvo pervažiuotas, nors atskiri daliniai dar priešinosi keletą dienų. Iš karto po invazijos Irako pajėgos iššlavė Kuveito centrinį banką, susirinko 1 000 000 000 JAV dolerių vertės banknotų, tačiau dėl JT sankcijų jie greit tapo beverčiais.
G. H. W. Busho administracija iš pradžių dvejojo, ar imtis ryžtingų veiksmų. Čia ypatingą vaidmenį atliko Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher, raginusi veikti drąsiai ir priminusi nuolaidžiavimo politikos kainą 1930-aisiais. Įtvirtinęs savo poziciją Persijos įlankoje Saddmas galėjo užvaldyti 65 proc. pasaulio naftos išteklių.
Rugpjūčio 12 d. Saddamas „pasiūlė“ išspręsti visas Artimųjų Rytų okupacijas vienu metu, taip norėdamas susieti Palestinos, Libano ir Sirijos teritorijų klausimus. Tačiau G. H. W. Bushas jau buvo pasiryžęs veikti – reikalavo besąlygiško pajėgų pasitraukimo iš Kuveito. Pradėta burti tarptautinė koalicija.
Lapkričio 29 d. JT rezoliucija 678 skelbė: visos Irako pajėgos iki sausio 15 dienos turi palikti Kuveitą, antraip koalicijos pajėgos galės panaudoti visas reikiamas priemones joms patraukti.
Irako veiksmai pasėjo paniką Saudo Arabijos karaliaus rūmuose. 26 milijardus dolerių už karą su Iranu skolinga valstybė siaubė jų kaimynę, o vertingiausi ir neginami saudų naftos gręžiniai jam buvo ranka pasiekiami. JAV paskelbė operacijos „Dykumos skydas“ pradžią ir ėmė siųsti savo pajėgas į karalystės smėlynus.
„Saudo Arabija, manau, bus kita, ir tai natūralu. Sakykime, jeigu Kuveitas užkariaujamas ir paliekamas, kyla grėsmė, kad Irakas nesustos ir judės toliau. Juo labiau kad jo galia kontroliuojant Kuveitą būtų išaugusi ir didelė. Tiek dėl naftos, tiek dėl teritorijos strategiškai reikšmingos. Ir dėl daug kitų priežasčių. Saudo Arabijos interesas buvo pirmiausia stabdyti. Dėl to jie priėmė tokį ne visai natūralų, ne visai lauktą sprendimą leisti amerikiečių kariams būti jų teritorijoje. Meka, Medina ir amerikiečių kariai – nebūtinai tai, kas yra natūralu ir tikėtina“, – DELFI sakė RESC ekspertas.
Amerikos lietuvis Darius Novickis savo akimis matė besiklostančią situaciją ant smėlio. Tuo metu jaunas ir ką tik Jūrų pėstininkų akademiją Kalifornijoje baigęs leitenantas buvo vienas pirmųjų, kuriuos JAV atsiuntė į Saudo Arabiją. Jam dar einant šarvuočių mokyklos kursus Saddamas įsiveržė į Kuveitą, o jo dalinys buvo dislokuotas pasienyje. Dar nebaigęs mokslų jaunuolis žinojo: vyks tarnauti į tuo metu pasaulyje karščiausią tašką.
„Aš jau turėjau įsakymą prisijungti prie pirmo bataliono, septinto pulko, bazėje Kalifornijoje. Žinojau, kad būsiu paskirtas. Jie buvo pirmieji, kurie išvyko iš Amerikos“, – sakė lietuviškai puikiai kalbantis ir dabar Vilniuje gyvenantis veteranas. Operacijoje Kuveite jam teko vadovauti 50 jūrų pėstininkų būriui, už tai vėliau gavo apdovanojimą.
Sausio 15 dieną D. Novickis sužinojo apie tragiškus įvykius Vilniuje ir dėl to labai nerimavo. Vyras turėjo nešiojamąjį radijo imtuvą ir gaudė kiekvieną žinią iš Lietuvos. Tačiau įvykiai ant žemės neleido užsigalvoti.
„Kai prieš miegą gulėjau miegmaišy ir įsijungiau radiją, transliavo kariuomenės žinias, kalbėjo, kad prezidentas Bushas ir Jungtinės Tautos bando laikytis to galutinio termino. Iki to laiko mes visus tuos mėnesius ilgai ir rimtai treniravomės, vyko pratybos, bet aš dar negalėjau pasakyti, ar tikrai bus karas, ar ne. Ir tada, kitą dieną, jei neklystu, naktį, jau pradėjo oro kampaniją“, – sakė D. Novickis.
Suburta 34 šalių koalicija buvo didžiausia nuo Antrojo pasaulinio karo, iš beveik milijono dalyvavusių karių – trys ketvirtadaliai buvo iš JAV.
Išsekus ultimatumo terminui sausio 16 d. pakilo pirmieji koalicijos lėktuvai, „Dykumos skydas“ perėjo į „Dykumos audros“ fazę. 42 dienas ir naktis trukęs nesibaigiantis bombardavimas maišė Irako pajėgas su žeme. Surengta per 100 tūkst. antskrydžių, kurių metu numesta 88 500 tonų sprogmenų.
Įspraustas į kampą Saddamas griebėsi desperatiškos taktikos – šovė SCUD raketas į Izraelio teritoriją tikėdamasis išprovokuoti žydų atsaką ir taip įvelti Izraelį į konfliktą. Jis vylėsi, kad Izraelio įsitraukimas atgrasins arabiškus koalicijos partnerius nuo bendradarbiavimo. G. H. W. Bushas įtikinėjo Izraelio premjerą Yitzhaką Shamirą nekeršyti ir pažadėjo duoti „Patriot“ oro gynybos sistemų. Ore jau buvę Izraelio naikintuvai apsisuko ir grįžo į bazes. Saddamo klasta neišdegė.
O prasidėjusi oro kampanija smogė žaibiška, nežemiška jėga.
„Nė negalėjau įsivaizduoti tokio dalyko. Mūsų budėtojas, seržantas, pažadino mane anksti ryte, dar buvo tamsu. Jis pranešė, kad karas prasidėjo. Aš ten buvau nuo spalio, du su puse mėnesio. Kartais matydavom lėktuvų, vyko pratybos su lėktuvais, bet jų būdavo vienas ar kitas, keli sraigtasparniai. Čia – kur tik pažiūrėdavai į dangų, visur mirksėjo šviesos. Viskas aiškiai girdėjosi“, – DELFI pasakojo pašnekovas.
„Mes buvome labai arti sienos. Ir visą mėnesį, kol prasidėjo žemės karas 24 dieną, net jautėsi tas bombardavimas. Matydavai – lėktuvai mirksi, o tada, kai meta bombas, išjungia šviesas, nes neria žemiau ir nenori, kad juos priešas matytų ir galėtų pataikyti. Tada matai sprogimus, naktį – ypač. Bet smogdavo dieną naktį, be sustojimo. Negaliu įsivaizduoti, kas tų irakiečių karių galvose turėjo būti. Man jų gaila. Nes tokia jėga... Aš, kaip žmogus, pradėjau jų gailėtis, nes tos bombos tik krenta ir krenta ant jų“, – prisiminė D. Novickis.
Koalicijos pajėgos demonstravo aiškų pranašumą ore, tačiau ant žemės buvo tikimasi rimto pasipriešinimo. Skaičiuojama, kad iki karo pradžios Irakas turėjo ketvirtą didžiausią kariuomenę pasaulyje: apie milijoną karių ir 800 tūkst. rezervininkų, 650 tūkst. sukarintų organizacijų narių, 4500 tankų, 484 kovos lėktuvus ir 232 kovos sraigtasparnius. Negana to, kariuomenė buvo užgrūdinta ilgo karo su Iranu ir puikiai žinojo kovos lauką.
Tačiau koalicijos pajėgos buvo gausios ir gerai pasiruošusios. Prasidėjusi operacija ant žemės yra 3–4 didžiausia JAV kariuomenės operacija istorijoje.
Kol darbavosi aviacija, D. Novickis ir žemės pajėgos laukė signalo. Iš Irako periodiškai atskrisdavo raketų, artilerijos, dėl to daliniai nuolat judėdavo ir keisdavo pozicijas dykumoje.
„Saudo Arabijoje dykumos tokios tikros – kur pažiūrėsi, vien lygumos. Mes ten kas keletą dienų judėdavom kitur. Visa mūsų brigada, visa Task Force, susipakuodavom ir pajudėdavom kitur. Buvo vienintelis kartas, kai mus bombardavo, bet tai nebuvo arti. Aš budėtojau tą naktį, man reikėjo pranešti, kad skrenda raketos, kai jie pradėjo šaudyti. Mūsų pozicijai nekliuvo, iki pat įvažiavimo į Kuveitą mūsų niekas nekliudė“, – pasakojo karo veteranas. Jam apie virš galvos skrendančias SCUD raketas asmeniškai pranešti teko ne kam kitam, o savo viršininkui, bataliono vadui Jamesui Mattisui, dabar jau buvusiam JAV gynybos sekretoriui D. Trumpo administracijoje. Apie J. Mattisą lietuvis atsiliepė tik labai šiltais žodžiais.
„Apšaudydavo dažniau, kai vyko naktiniai reidai, kai mūsų haubicos privažiuodavo arčiau smogti, tai jie kartais gaudavo. Mes buvome stovykloje, išsikasdavome apkasus, ir kiekvieną kartą, kai pavažiuodavome, tai ne tik šarvuočius pastatydavome. Mes dažnai juos įkasdavom truputį ir apdengdavom kamufliažu tam, kad jeigu irakiečiai turėtų dronus (jau buvo ir tais laikais tokių mažų, kurie filmuoja), jeigu naktį būtų kokia ataka, mes galėtumėme šokti į tas duobes“, – sakė D. Novickis.
Didelis dėmesys buvo skirtas pasiruošti galimai Saddamo pajėgų cheminei atakai. Cheminį ginklą šis naudojo prieš Irano pajėgas ir vėliau prieš kurdų sukilėlius Irake. Buvo žinoma, kad jis ne tik turi, bet ir yra pasiryžęs tai panaudoti.
„Kai mokiausi, tai dar prieš šarvuočių mokyklą ėjau 6 mėnesių jūrų leitenantų kursus. Tada dar nebuvo to karo, bet mes daug laiko su kaukėmis dirbome. Per pratybas, kai reikėdavo pulti, tai neprilygo žaidimams, – būdavo metamos ašarinės dujos. Reikėdavo užsidengti, nes vykdavo atakos tam mūšio miestelyje. Eini pastate, ir instruktoriai meta ašarines dujas. Mokėmės to“, – prisiminė pašnekovas.
Įtampa tikrame mūšio lauke neprilygo jokioms pratyboms.
„Kai mes jau buvome Saudo Arabijoje, dar rimčiau pradėjome į tai žiūrėti. Iš vokiečių turėjome tokį šarvuotį FOX. Jo technologija buvo labai tinkama cheminiams dalykams matuoti. Mes ir kiekvienam šarvuoty turėjom tokius paprastus, bet veiksmingus prietaisus – perlauži, pamatuoji orą ir žinai, kur yra chemikalų. Mums pradėjo duoti naujesnius nuo chemikalų saugančius kostiumus, uniformas. Darė ir skiepus, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. – Aš gavau skiepą nuo botulizmo. Buvo manoma, kad botulizmo užkratas gali būti uždėtas ant raketų ir metamas. Jei neklystu, kas 4 ar kas 6 valandas turėjau gerti specialią tabletę. Saddamas turėjo nervus veikiančių dujų, jos tokios stiprios, kad net nebeturėtum laiko. Jeigu būtų metę, būtum tuojau numiręs. Ta tabletė suteiktų užtektinai laiko susileisti priešnuodį: mes prie kaukių turėjom tokias dideles adatas – šauni jomis sau į šoną. Arba jei jau guli, tai kitas tau suleidžia. Buvau įsitikinęs, kad kovosime su chemikalais. Visada sakydavau: jeigu nulipi nuo šarvuočio, gali pamiršt bet ką, bet tik ne du dalykus – savo šautuvą ir kaukę. Labai rimtai į visa tai žiūrėjome.“
Skaičiuojama, kad Kuveite Irakas buvo sutelkęs beveik pusę savo kariuomenės – 23 divizijas. Prasidėjus operacijai ant žemės visas Kuveitas išlaisvintas per 100 valandų. Po nesustojančio talžymo iš oro Irako pajėgos buvo visiškai palūžusios. „Kol neprasidėjo karas, mes tikrai manėm, kad jie bus labai rimti kovotojai. Kai įvažiavom, pasirodė kitaip. Manau, tas visas mėnuo, kai iš lėktuvų vis krito bombos, atėmė entuziazmą ką nors daryti“, – prisiminė D. Novickis.
„Tie patys kariai atrodė be jokios valios, norėjo tai kuo greičiau baigti. Prisimenu, iš lėktuvo mesdavo tokius lapelius, kur parašyta – pasiduokite. Neva Amerika atvažiuos, jūs pasiduokite ir parodykite šitą lapelį. Pamenu, mačiau net 4 irakiečius, laikančius 1 lapelį: bijojo, jeigu jo nelaikys, gal mes juos sušaudysime. Norėjo pasiduoti. Aišku, čia mano patirtis. Buvo vietų, kur vyko arši kova. Netoli oro uosto irakiečiai labai norėjo kovoti. Negalima sakyti, kad 100 proc. pasidavė. Bet buvo kitaip, nei maniau“, – prisiminė pašnekovas.
Nepamirštamą įspūdį lietuviui paliko irakiečių ginklai ir technika, kurių kokybė pasirodė apverktina. Surūdiję ginklai, pasenusi, neprižiūrėta technika atrodė daug prasčiau, nei laukė koalicijos pajėgos. Irako kariuomenė po karo su Iranu buvo suvargusi. „Maniau, kad sovietų ginklai bus stipresni. Bet kai pradėjom juos judinti... Kai mes jau buvom Kuveite, pasibaigus karui, ir vaikščiojome tarp tų visų tankų, daug iš jų, pasirodo, buvo iš Kinijos. Daugiau negu sovietų. Jie buvo panašūs, bet, kai pradėjau žiūrėti, atrodė labai blogai išlaikyti, neprižiūrėti. Jeigu pamatytum amerikietį, laikantį surūdijusį ginklą, tai jau būtų problema. Kalbama apie discipliną. Ant tavo šautuvo visai negali būti jokių rūdžių, o ten taip apleista atrodė. Įsivaizdavau, kad bus daug didesnis priešas, negu buvo“, – kalbėjo D. Novickis.
Karys prisiminė radęs vieno irakiečių kario nuo chemikalų saugančią kaukę, kurios abu akių stiklai buvo išdaužti, o joje prikišta maisto atsargų. Atrodo, patys irakiečiai nebuvo pasiruošę cheminio ginklo atakai. „Jei vėjas papūstų, jie patys nukentėtų. Nežinau, kiek jie buvo pasiruošę tą daryti. Mes nekovojom su tais elitiniais jų daliniais, respublikos sargybiniais, idlitais, čia buvo paprasti šauktiniai, manau“, – sakė pašnekovas.
Operacija buvo užbaigta per 3 dienas. Pirmą dieną D. Novickio dalinys judėjo per dykumą be sustojimo. Antrą dieną teko stabtelėti ir išminuoti seriją minų laukų. O trečią dieną privažiuota iki pat Kuveito, tačiau į miestą nesiveržta. Buvo leista pačių kuveitiečių pajėgoms išlaisvinti savo šalį.
JAV pajėgos suklaidino Irako gynybą – buvo tikimasi invazijos iš jūros. Duota užuominų, kad jūrų pėstininkai laipinsis pajūryje, o pagrindinė jėga smogs vieninteliu greitkeliu, vedančiu iš Saudo Arabijos. Iš šiaurės Irako pajėgos būtent greitkeliu atvažiavo ir be vargo užėmė Kuveitą. Buvo laukiama panašaus manevro. Tačiau koalicija pasuko kita kryptimi – padarė lanką per vakarus ir apvažiavo kliūtis plyna dykuma. Tačiau koordinuoti šimtatūkstantines pajėgas nebuvo paprasta.
„Kaip tik buvo neseniai atsiradęs GPS. Kai pradėjom pratybas, tai GPS dar neveikė normaliai, turėjom keletą valandų per dieną, kai galėjom naudoti, nes dar nebuvo visų reikiamų palydovų. Prisimenu tokį įspūdį: kur tik pažiūri į priekį, į dešinę į kairę ar atgal, visur tokia masė pajėgų. Mūsų Task Force turėjo tankų batalioną, du šarvuotus pėstininkų batalionus. Ir gale buvo artilerijos batalionas. Gal net du. Šalia mūsų buvo kitas, toks pat Task Force „Papa Bear“. Jie irgi turėjo viską. Tikrai gali sakyti, kad nebuvai vienas. Žinojai, kad tiek lėktuvų buvo, – laukia su bombomis“, – prisiminė D. Novickis.
Vyras prisipažįsta jautęs didžiulį palaikymą ne tik iš JAV piliečių (jie siuntė laiškus ir siuntinius su skanėstais), bet ir iš visos tarptautinės bendruomenės. „Važiavome per dykumą ir sukoordinuota buvo taip, kad žinojome: čia – šarvuotis, už 100 m – irgi šarvuotis. Kai kas nors pajuda, tu irgi pajudi, – kalbėjo karininkas. – Žinojai, kad jei tas pasitraukia, tai ir tu pasitrauki truputį. Aišku, jei pašauki artileriją, tai jie atvažiuoja arčiau, nes būna gana toli. Mūsų artilerija buvo be vikšrų, tai jie tempė juos, todėl užtruko važiuojant per tą smėlį. Arba, būna, privažiuoji kokį beduiną arba arabų ūkininką, jis gano šimtus ožkų ar avių, tada tas šarvuočių srautas „apglėbia“ jį, apvažiuoja.“
Didžiulį įspūdį kariui paliko degantys naftos laukai, kuriuos užkūrė besitraukiančios Irako pajėgos. Privažiavus minų laukus teko kuriam laikui sustoti. Tuo metu koalicijos pajėgas tiesiog apgaubė tirštas, drėgnas ir juodas it smala degančios naftos debesis.
„Antrą dieną irakiečiai pradėjo deginti tuos šulinius. Tai tikrai atrodė netikėta: vidury dienos nieko nebuvo matyti. Mes visą dieną nejudėjom dėl keleto priežasčių. Trečią dieną vėjas pradėjo pūsti dūmus kitur, bet ta nafta... jos buvo visur. Lijo nafta. Ten tokiais kiekiais degė“, – sakė D. Novickis.
„Ketvirtą dieną dar vyko karas, nešiojom nuo chemikalų saugančias uniformas, tada mus pašaukė pulkininkas Mattisas. Surinko visus karininkus ir pasakė: 100 valandų praėjo, prezidentas Bushas pranešė, kad pasibaigė. Nuoširdžiai galiu pasakyti, viskas pasirodė daug lengviau, negu maniau, negu ruošėmės. Mes manėm, kad turėsim labai daug aukų“, – sakė jis.
G. H. W. Bushas priėmė sprendimą veikti griežtai pagal JT suteiktą mandatą – išlaisvinti Kuveitą ir sustoti ties Irako siena. Saddamas buvo pažemintas, bet jam buvo leista likti valdžioje.
D. Cheney buvo prezidento George'o Busho jaunesniojo viceprezidentas ir aktyvus Irako karo šalininkas 2003 metais.
„Man atrodo, kad galime ieškoti sąsajų su šiandiena, – teigė L. Kojala. – Prisiminkime, ką Obama sakė Sirijos atveju. Kai prasidėjo karas ir atrodė, kad Assadas tuoj tuoj kris, jis sakė, kad mes turime remti tuos, kurie nori nuversti Assadą, nes Assado natūraliai nepalaikom: jis yra brutalus diktatorius, bet tai turi išsispręsti tarp jų pačių. Jie patys turi priimti sprendimą. Tą pačią gaidelę įžvelgiu ir čia. Juk tuo metu prasidėjo sukilimas prieš Husseiną Irake. Ir netgi buvę kariai, kurie kariavo tam pačiam kare su amerikiečiais, grįžo į savo šalį ir irgi sukilo, kurdai sukilo, ir tikrai atrodė, kad galbūt nusilpęs ir galios įvaizdį praradęs ką tik sutriuškintas Husseinas tuoj tuoj kris. Galbūt nereikia tam papildomų paskatų, kurios sukurtų įvaizdį, kad čia gal trečiosios šalies intervencija į vidaus reikalus ir gal ta būsimoji šalies valdžia yra nelegitiminė.“
„Antras dalykas – manau, labai svarbu buvo mandatas. JT Saugumo tarybos. Pasako – išvaduojam Kuveitą. Apie jokį Saddamo ar Irako nuvertimą ar valstybės perversmą nekalbama. Vadinasi, tu netenki paramos, greičiausiai netenki tos didžiulės savo koalicijos, natūralu, kad užsitrauki milžinišką kritiką, nes pažeidžiama tarptautinė teisė, jeigu einama į Iraką. Ir jeigu įeinat ten vieni, kiek užtruksit? Kas ten bus? Matyt, visi puikiai suvokė, kad taip Saddamo nepaimsi, nenuversi ir naujos valdžios nesukursi, ką paskui ir įrodė 2003 metai bei vėlesni įvykiai, – dėstė L. Kojala. – Matyt, tas supratimas, kad nebus tarptautinės paramos, nežinia, ką ten sukursi, irgi buvo labai reikšmingas. Ir trečia, manau, vyravo lūkestis ir nuomonė, kad Saddamas yra nusilpęs. Galbūt nenuverstas, bet jis liks lokaliu lyderiu ir nebesugebės atkurti jokios regioninės hegemonijos, juo labiau – kelti grėsmės kitiems. Tada gal ir nėra tokio didelio prioriteto jį imti ir nuversti.“
Saddamas pasirodė esąs tvirtesnis: išlaikė valdžią, atkūrė savo pozicijas ir grįžo prie regiono terorizavimo užmačių.
