Specialus projektas
Tai projektas apie žmones savo rankomis prisidedančius prie Lietuvos istorijos išsaugojimo. Jų pasakojimai, įžvalgos ir išgyvenimai.
STOGDENGYS
Alfonasas Edmundas Demereckas: ateityje šis verslas nebeatsigaus
Su Alfonsu Edmundu Demerecku susitikome Rusnėje. O tiksliau – etnografiniame Skirvytėlės kaime, kuris dabar jau virtęs tiesiog Rusnės miestelio gatve. Iki Rusnės teko keliolika kilometrų dardėti vingiuotu žvyrkeliu, nes patekimas į miestelį šiuo metu bent jau atvykėliui primena patį tikriausią rebusą. Nors rusniškių džiaugsmui gegužę buvo iškilmingai atidaryta į gyvenvietę vedanti estakada, ji netrukus vėl uždaryta dėl kelio darbų. Tad mums keliaujant į Nemuno deltą teko vadovautis geltonais kelio ženklais, vedančiais aplinkeliu.

Skaityti daugiau >

KEPĖJA
S. Lukšienė: čia paprastas darbas, ale ne visi kepa
Į 86-erių Salomėjos Lukšienės kiemą prašalaičiai  vargiai užklystų. Apie šią talentingą moterį  beveik jokios informacijos nerasite ir internete. Galbūt todėl, kad iki senos, tikrą lietuvišką kaimą primenančios jos trobos reikia dardėti žvirkeliu ir pasukti į tik vietiniams žinomą mažą keliuką. Būtent jis ir veda į S. Lukšienės vienkiemį.

Apie Salomėją ir jos gebėjimą kepti grikinę babką sužinojome iš Bijūnų bendruomenės narių. Bijūnai – tai skambaus pavadinimo kaimas visai netoli turistų taip mėgstamų Trakų. Tiesa, pati senolė gyvena tolėliau – Dulkiškių kaime. Šis kaimelis tarsi užmiršta Lietuvos vieta – net intensyviai naršant internete tokią gyvenvietę surasti sudėtinga, o gal net neįmanoma, nes jos neaptinka jokie internetiniai žemėlapiai ir navigacijos sistemos. Skaityti daugiau >
BATSIUVĖ
Batams silpnybę jaučiau visą gyvenimą
Dalia Grigoniene susitikome jos namuose, Ker navėje. Pašnekovės gyvenamąją vietą rasti  nebuvo paprasta, navigacijos padedami dar gerokai paklaidžiojome po gyvenvietę.

Dalia jau daugiau nei 17 metų siuva ir atkūrinėja viduramžišką tiek Lietuvos, tiek Vakarų Europos avalynę, todėl atrodo simboliška, kad gyvenimui pasirinko būtent Kernavę – senąjį pirklių ir amatininkų miestą.

Skaityti daugiau >

KAILIADIRBYS
V. Jakubauskas: tai būdavo katorga, o ne darbas
Tai būdavo katorga, o ne darbas“, –  šiandien sako jau 44 metus kailius dirban-  tis Virginijus Jakubauskas. Ir nors Vytauto Didžiojo laikais, anot pašnekovo, kailiadirbystė buvo itin gerbiama profesija, kurios imdavosi net nusigyvenę bajorai, dabar ji jau miršta.

Virginijus – vienintelis Lietuvoje likęs kailiadirbys, dirbantis pagal senąją technologiją: kailius raugia ąžuolo ar eglės žievių nuovire, plauna, džiovina ir skuta juos rankomis. Šią techniką vyras praktikuoja jau šešerius metus.

Skaityti daugiau >
PUODŽIUS
V. Valiušis: Aš gimiau ant molio krūvos
Vytautas – pirmasis išskirtinio DELFI projekto „Išlikę“ herojus. Su juo susitikome Utenos rajone esančiame Leliūnų miestelyje. Čia vyras įkūręs keramikos muziejų. Tik pavadinimas, svarsto jis, muziejui nelabai tinka, arčiau širdies – puodininkystės muziejaus vardas.

Vos pasisveikinus su Vytautu šis beda pirštu į prie muziejaus durų pakabintas nuotraukas ir pradeda pasakoti, kaip pats sako, sutrumpintą šios vietos atsiradimo versiją.

Skaityti daugiau >
KUBILIUS
A. Kundrotas: jeigu darbas mėgstamas, jis tikrai nevargina
Su Arvydu Kundrotu susitikome jo gana kukliose dirbtuvėse Anglininkų kaime, Kaišiadorių rajone. Kai paskambinau senojo kubilininkystės amato puoselėtojui, žiniasklaidos dėmesiu jis nenudžiugo – ilgai dvejojo, ar tikrai turės ką papasakoti. O įtampa, sakė, interviu metu ir po jo būna tokia didelė, kad reikia laiko nusiraminti.

Vis dėlto įtikinti Arvydą susitikti pavyko. Pažadėjome, kad nebus taip baisu, kaip jis mano. Tiesa, pašnekovas paprašė laiko pasiruošti. Paaiškino, kad ką tik sugrįžo iš Vokietijos, buvo trumpam emigravęs, o mums paskambinus namuose dar nebuvo spėjęs nė kojų apšilti.

Skaityti daugiau >

Amatininkai Lietuvoje
Apie projektą
Visuomenės raida, sparti technologijų pažanga ir pasaulinė globalizacija turi savo kainą – dalis senųjų amatų ir verslų beveik išnyko, o tai reiškia, kad iškilo reali grėsmė prasasti lietuvių tautos savitumą ir išskirtinumą.

Pastaruoju metu šie procesai tampa tikru iššūkiu išsivysčiusioms valstybėms, tarp jų – ir Lietuvai. Skelbiama, kad šiuo metu į tautinį paveldą įtraukta daugiau nei 1600 gaminių, kuriuos gamina daugiau nei pusė tūkstančio amatininkų. Nenuostabu, nes seniau tradicinių profesijų atstovai visą produkciją gamindavo rankomis, o specialybė ir jos paslaptys buvo paveldimos iš kartos į kartą.

Tokia nykimo tendencija piešia liūdną paveikslą – apie kai kuriuos profesijų atstovus ir jų kasdienybę netrukus bus galima išgirsti tik iš likusių gyvų senelių ar prosenelių pasakojimų, o vėliau viskas nuguls dulkėtuose istorijos archyvuose.

Būtent todėl DELFI kūrybinė komanda leidžiasi į IŠLIKUSIŲ paieškas. Tai projektas apie žmones savo rankomis prisidedančius prie Lietuvos istorijos išsaugojimo. Jų pasakojimai, įžvalgos ir išgyvenimai.

Kūrybinė projekto komanda kviečia iš arti pažvelgti į šių žmonių kasdienybę. Projekto metu ne vienas pašnekovas atvirai pasakys: „Tuo jau niekas neužsiima, niekam nebereikia“.

Jie iki šiol savomis rankomis žiedžia puodus, siuva batus, mezga tinklus, muša sviestą, krosnyje kepa duoną. Kokie buvo ir kaip šiandien gyvena kailiadirbiai, puodžiai, batsiuviai, žvejai, stogdengiai, laikrodininkai, klumpiai, verpėjai, siuvėjai ir kiti senųjų amatų bei verslų mylėtojai – naujuose DELFI komandos pasakojimuose.
Projektas iš dalies finansuojamas