2021-03-03 05:30
Taip prasidėjo viena paskutiniųjų šią žiemą žvejų išvykų į Kuršių marias tikrinti po ledu pastatytų tinklų. Sekantį kartą tinklus jau teks ištraukti - ledas sparčiai tirpsta. Tačiau Dalius džiaugiasi, nes šiais metais po poros metų pagaliau marias sukaustė tikras ledas. Kaip jis pats sako šiemet jis ypatingai gražiai sustojo. Kai užėjo šaltis nebuvo jokio vėjo. Todėl kuršmarių ledas tapo lygus. Kitaip negu įprastai, kai užšąlą banguojantis vanduo ir ledas tampa tartum ką tik suartas laukas. Tokiu ledu važiuoti tampa daug sunkiau.
Dalius – vienas iš kelių dešimčių Kuršių mariose žvejojančių žvejų verslininkų. Jis – tikras Rusnės salos gyventojas. Čia gimęs ir užaugęs. Jis ne iš tos kategorijos žmonių, kurie nuolat kažkuo skundžiasi. Atvirkščiai – džiaugiasi visais iššūkiais su kuriais tenka susidurti Nemuno deltos gyventojams. Kaip jis pats sako – kuo daugiau per potvynį vandens ar kuo stipresnis vėjas mariose – tuo geriau. Nes gamtos stichijos – pats geriausias dalykas, su kuriuo gali gyventi žmogus.
Kai artėja potvynio laikas, Dalius daugybę kartų eina prie upės tikrinti vandens aukščio ir laukti to išganingojo vandens kilimo. Tikrieji rusniškiai nekeikia potvynio. Jie jo laukia ištisus metus. Turbūt dėl to Dalius ir pasirinko žvejo kelią. Nes tai amatas, kuriuo užsiimdamas gali susidurti su visa gamtos esybe.
Kai užšąla marios ir įprastos valtys nebegali nugabenti iki žuvingiausių vietų, tuomet į pagalbą pasitelkiamas vietinių žvejų išskirtinis transportas. Savadarbiai automobiliai skirti važiuoti ledu užgimė Rusnėje prie pusšimtį metų. Po to vienas kitas atsirado ir ant kitų Lietuvos vandens telkinių.
Šumacheriai konstruojami tam, kad galėtų sudėtingomis sąlygomis nugabenti žvejus į marias ir atgal važiuodami parvežti visą sugautą žuvį. Dažniausiai tam yra pritvirtinama dar ir priekaba.
Pradžioje šumacheriai atrodė kiek kitaip, negu dabartiniai. Jie buvo triračiai. O vietoje priekinio rato buvo įtaisyta slidė nuo sniego rogių. Vėliau ją pakeitė ratas. Dar po kurio laiko buvo nuspręsta, kad vis dėl to patogiausia yra keturi ratai.
Kiekvienas žvejys kuria unikalų šumacherį. Toks, kuris geriausiai atitinka jo poreikius ir ... charakterį. Nėra dviejų vienodų keturračių. Vieni mėgsta minimalistinio stiliaus, kiti – patogumais nenusileidžia vidutiniam automobiliui. Štai pvz. Daliaus sukonstruotas keturratis turi netgi galimybę prijungti grąžtą, kad nereiktų skylių gręžti rankomis. O kai ledas storas kaip šiemet – tai atima daug jėgų. Kituose galima sutikti uždarą kabiną ir net šildymą.
Dalius pirmąjį savo šumacherį pasigamino dar prieš ketvirtį amžiaus. Vėliau sekė dar porą pagamintų unikalių transporto priemonių. Šioji – paskutinė. Pagaminta prieš dešimtį metų. Iki to laiko važinėjo su paprastesniu šumacheriu. Lengvu ir varomu vienu tiltu. Tačiau užėjusi žiema su ypatingai sudėtingomis važiavimo sąlygomis paskatino konstruoti galingesnį aparatą, kuris įveiktų ir sunkiausias kliūtis.
Taip gimė dabartinis šumacheris. Jį žvejys gamino visą žiemą. Kaip pats sako, labai sunku pasakyti kiek užtrunka ir kainuoja tokio visureigio gamyba. Jeigu turi visas detales – galima ir per kelias savaites kasdien dirbant padaryti. Tačiau paprastai tų detalių tenka ieškoti auto laužynose, klausti per pažįstamus ar užsisakyti. O rasti reikiamą detalę nėra taip lengva. Štai todėl gamyba ir užtrunka visą žiemą.
Ta pati situacija ir su išlaidomis. Jeigu visas detales pirksi naujas – šumacherio vien savikaina siektų daugiau kaip 10 tūkst. eurų. Neskaičiuojant darbo sąnaudų. Tačiau ieškant dėvėtų detalių, dalį pačiam pasigaminant galima tilpti ir į kelis tūkstančius eurų. Tiesa, tai vien už medžiagas. Neskaičiuojant darbo. Todėl ir neparduotų šio kūrinio niekam – per daug darbo įdėta ir per daug brangus pačiam.
Kaina taip pat priklauso ir nuo konstrukcijos bei sudėtingumo. Štai Daliaus sukonstruotas ir turimas dar vienas šumacheris yra lengvesnis ir daug paprastesnis. Dėl mažesnio svorio su juo galima važiuoti ant plonesnio ledo, o įlūžus nereikia kitų pagalbos. Pats vairuotojas gali jį ištraukti ir judėti toliau. Su naujuoju reiktų jau ir pagalbos.
Svarbiausia ir brangiausia šumacherio dalis – ratai. Nuo jų priklauso kaip pavyks įveikti kliūtis, skęs ar laikysis ant vandens paviršiaus ir kaip lengva juos pradurti važiuojant iki marių.
Daliaus sukonstruotas keturratis saugiai įveikia 15 cm storio ledą. Gali ir plonesniu važiuoti, tačiau tuomet gali įlūžti. Tai nėra kažkas baisaus. Šumacheris neskęsta. Gaila tik laiko, nes jis nors ir laikosi vandens paviršiuje, tačiau pats užvažiuoti ant ledo negali. Reikia pagalbos užtraukiant.
Tačiau daugiau kaip metro aukščio ir beveik pusės pločio ratais visiškai nesunku įveikti sprindžio pločio ledo plyšius. Ratai tvirtai laiko ant ledo paviršiaus, nes prie jų pritvirtinti varžtai, kad būtų geresnis sukibimas.
Vieno rato gamyba užtrunka tris dienas. Tam reikia mažiausiai trijų didelio skersmens kamerų bei papildomos apsauginės medžiagos. Pradžioje ant rusiškos priekabos kameros užmaunamos dvi išilgai perkirptos zilo kameros. Jų paskirtis – apsaugoti pagrindinę kamerą nuo pradūrimo. Tuomet dedamas dar vienas sluoksnis. Dalius kameras apvynioja kilimine danga. Tai apsauga nuo saulės. Kad taip greitai nesuirtų guma.
Paskutinis sluoksnis – juostos skirtos viską sutvirtinti. Kartais tam naudojami sniego rogių vikšrai. Jeigu tokių nėra – tiesiog padangos išpjovos su varžtais. Dėl geresnio sukibimo. Ratlankiams Dalius panaudojo Audi markės ratlankius. Tiesa, juo teko patobulinti – privirinti papildomas detales.
Tokius ratus galima nusipirkti ir padarytus gamykloje, tačiau jie brangiai kainuoja ir jų laukti tenka labai ilgai. Todėl šumacherių konstruktoriai renkasi ratus gamintis patys, nors tai ir užtrunka daug laiko.
Pradžioje žvejus į marias nugabendavo ir jų laimikį atgal parveždavo arklių traukiamos rogės. Tačiau bent keletas gyvūnų per žiemą įlūždavo ir nuskęsdavo. Vėliau arklius pakeitė traktoriai. Tačiau jie irgi retkarčiais įsmigdavo. Vėliau prie traktoriaus būdavo pritvirtinami skersiniai su plūdurais, kurie jį laikydavo vandens paviršiuje, jeigu ledas neatlaikydavo jo svorio. O tokių atvejų buvo vis daugiau ir daugiau. Mat žiemos šiltėjo, o ledas – plonėjo. Reikėjo naujos transporto priemonės, kuri atitiktų pasikeitusius žvejų poreikius.
Tuomet rusniškiai ir sukūrė pirmuosius šumacherius. Tai buvo žvejų transportas skirtas judėti užšalusiomis Kuršių marioms. Iki šių dienų tai yra pagrindinė jų paskitrtis.
Tačiau kartkėmis šumacheriai naudojimi ir žmonių pervežimui per kuršmares. Tiesa, taip vežiojami irgi žvejai. Tik mėgėjai. Neretai iki jų mėgstamos žvejybos vietos marių viduryje būna keleto kilometrų atstumas. Todėl kai kurie šumacherių savininkai sugalvojo pavežėjimo paslaugą. Kažkas panašaus į Kuršių marių taksi. Už pristatymą iki norimos vietos jie imdavo nuo kelių iki kelių dešimčių litų. Sako, kad vienas konstruktorius buvo net tokį mikroautobusą pasigaminęs, kad tilptų daugiau keleivių.
Yra dar vienas šumacherių panaudojimo paskirtis. Tiesa – nelabai legali. Šiomis transporto priemonėmis kartais Kuršių marių ledu, bet dažniau – užšalusiu Nemunu gabenama cigarečių kontrabanda. Tuomet jo uždedamos kelios dėžės su nelegaliu kroviniu, kuriį pakrauna Rusijos pusėje ir viskas greitai pervežama į Lietuvos krantą. Vienas toks šumacheris iki šiol saugomas Pagėgių pasienio rinktinės muziejuje.
Paskutiniaisias metais šumacheriai naudojami vis rečiau ir rečiau. Dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, tai kad dabar dažna žiema apskritai būna be ledo. Todėl ir nėra jokio poreikio specialiems visureigiams. O antroji – dabar dažnas renkasi įsigyti gamyklinį keturratį ir juo važiuoti iki žvejybos vietos. Tiesa, jo pagrindinis trūkumas yra tai, kad keturratis skęsta. Todėl seniau žvejai skandindavo žirgus su rogėmis, o dabar – metalinius padargus.
Kasmet unikalių Kuršių marių žvejų transporto priemonių lieka vis mažiau ir mažiau. Šiuo metu jų veikiančių belikę turbūt tiek, kad užtektų suskaičiuoti abiejų rankos pirštų. Ir kasmet vis sumažėja. Praėjus dar dešimtmečiui turbūt visiškai jų nebeišvysime ant ledo.
Kol kas niekas nesirūpina jų išsaugojimu. Tačiau po dešimtmečių tai taps unikalus technikos paveldas apie kurio gamybą bus renkamos žinios ir atsiminimai. Ieškoma išlikusių apleistų ir sunykusių egzempliorių. Tad gal protingiau būtų dabar pasistengti juos išsaugoti ir tradicijai neleisti išnykti. Nes kaip dabar gėrimės senelių pintais kašikais ar austomis lovatiesėmis, taip kažkada gėrėsimės ir šia šumacherių tradicija.