Kai ateina vanduo. Žmonės

Siauru sausumos ruožu privažiuoju prie sutartos vietos išsiliejusios Šyšos upės pakrantėje. Anapus – to paties pavadinimo kaimas. Kaip ir kasmet, šiemet jis visiškai atskirtas nuo „didžiosios sausumos“. Į jį patekti galima tik valtimi ir tik tada, kai neplaukia ledai. Štai todėl teko laukti pusę dienos. Ižas tik dabar susilpnėjo tiek, kad būtų galima prasibrauti pro ledo lytis.

Brendu per užlietą pakrantę valties link. Kiek per dideli guminiai iki krūtinės smukčioja, todėl jaučiuosi truputį nerangiai. „Statyk koją kairiau, ten ne taip gilu!“, - šūkteli man valties šeimininkas Vaidas bandant pasiekti jos smaigalį. Bandau įžiūrėti tą duobę, bet visur matau tik lygų vandens paviršių. Tuo mes ir skiriamės. Man potvynis – pavojinga zona, kur reikia kiekviename žingsnyje būti įsitempusiam. Vaidui tai – savas kiemas ir įprastas gyvenimas. Jis – vienas iš potvynio žmonių.

Potvynį išgyventi padeda šimtmečiais kaupta patirtis

Prieš šiųmetinį potvynį žiniasklaida dosniai dalino patarimus gyventojams kaip reiktų jam pasiruošti. Buvo siūloma nusipirkti maisto atsargų, medikamentų, įsigyti valtį ir pasirūpinti atsarginiais elementais, jeigu dingtų elektra.

Pamario gyventojams šie patarimai jau seniai nebeaktualūs. Žalgirių kaimo gyventoja Regina, sako kad vietiniai visuomet pasiruošę potvyniui. Viską jau seniai susitvarkę, kad kuo paprasčiau jį išgyventų. Potvynis vietiniams gyventojams yra ne šių dienų netikėtumas, o dalis įprasto gyvenimo.

Namai jau nuo neatmenamų laikų šiose vietose statomi ant natūralių paaukštėjimų arba dirbtinių sampilų. Kai kurie ūkiniai pastatai pakeliami taip, kad pro jų apačia lengvai galėtų pratekėti vanduo. Tokių pastatų ir dabar vis dar galima išvysti.

Tačiau pagrindinis apsisaugojimas ir dabar lieka tas pats – gyvenamąjį namą statyti kuo aukštesnėje vietoje. Jeigu ji per žema – dirbtinai supilti pakylėjimą. Dabar naujakuriai tam naudoja kartais net ir statybinį laužą. Kiekvienas stengiasi kuo aukščiau pakelti ne tik gyvenamąjį namą, bet ir tvartus. Kad net ir per didžiausią potvynį jo neapsemtų.

Kapines potvynis aplenkia

Dar brangesnė vieta potvynio gyventojams – kapinės. Jeigu namus didesnis potvynis dar kartais užlieja, tai amžino poilsio vietos – niekada. Įrengiant kapines kartais buvo organizuojamas ištisos talkos ar prievolės. Žmonės vežimais veždavo smėlį ir supildavo aukštumą būsimiems kapams.

Net tradiciniai rūsiai čia kiek kitokie negu likusioje Lietuvos dalyje. Jie kasami ne po žeme, o įrengiami paviršiuje ir tada užpilami žemėmis. Tam, kad patekęs potvynio vanduo nesugadintų laikomų daržovių.

Seni ir dideli medžiai šalia upių bei sodybų taip pat susodinti ne vien dėl grožio. Taip apsisaugoma nuo ledų lyčių daromos žalos. Medžiai jas sustabdo. Mat kartais nukenčiama ne nuo potvynio vandens, o ledo lyčių jėgos, kurios plaukdamos apsemtose teritorijose gali pridaryti dar didesnės žalos. Istorijoje pasitaikė atvejų, kai lytys nugriovė ne tik gyvenamuosius namus ar ūkinius pastatus, tačiau yra sugriovę net ir tiltą.

Kodėl potvynio žmonės nesirūpina malkomis?

Rusnės krašto žmonės per šimtmečius įgudo gyventi potvynio sąlygomis. Tai kas užėjūnams atrodo keista ir sunkiai suprantama, jiems tai visiškai įprasta. Štai, kad ir valtis šalia viduryje miško stovinčių sodybų. Vasaros metu iki artimiausio vandens telkinio, kur ja galima plaukioti – bene keli kilometrai. Šiomis valtimis naudojamasi tik per potvynį. Jos švartuojamos prie namų durų arba vartų. Ir jų pagalba pasiekiama sausuma.

Laukdami potvynio gyventojai visus daiktus pakelia nuo grindų. Ką įmanoma – sukrauna ant spintų, suneša į palėpę. Vietiniai jau žino iki kurios vietos maždaug pakyla vanduo. Bet pasiruošia ir blogesniam variantui.

Vandeniui užliejus namų grindis ant jų klojamos lentos, euro padėklai ar net padangos. Tam, kad nesušlapus būtų galima vaikščioto po kambarį. Didžiausia problema iškyla, kai vanduo namuose pakyla aukščiau kelių. Tuomet apsemiamos krosnies pakuros ir tampa neįmanoma kūrenti pečiaus. Tokiais atvejais vyrai antrame aukšte kamine iškerta skylę ir įrengią laikiną pečiuką arba pastato metalinę krosnelę, kad būtų įmanoma nors kiek pasišildyti.

Užtat nuslūgus potvyniui vietiniai gyventojai gali pasidžiaugti, kad nereikia rūpintis malkomis kitam sezonui. Nereikia nieko kirsti ar pirkti. Užtenka susirinkti potvynio suneštą medieną. O jeigu pasiseks, tai duobėje su užsilikusių vandeniu dar ir žuvį galima rasti vakarienei.

Žibintuvėlis iš runkelio

Vietiniai gyventojai juokais sako, kad laukiant potvynio miegoti reikia nuleidus nuo lovos ranką. Kai ranka sušlaps – vadinasi, potvynis jau apsėmė namus…

Realybėje laukdami potvynio gyventojai nuleidę rankas nuo lovų tikrai nemiega. Tačiau jie keliasi kas keletą valandų ir vis tikrina kiek pakilo vanduo. Kiekvienas jų turi savo „vandens matavimo stoteles“. Tai gali būti darže įsmeigtas pagaliukas, betoninė krantinė ar obelis sode. Jeigu pastebi, kad vanduo grasina užlieti namus ar ūkinius pastatus – iškart imasi jį gelbėti.

Vidmanto Balkūno nuotr. / Karvės ganosi apsemtose Sausgalvių kaimo pievose. / 2021 m.

Dar prieš potvynį kai kurie gyventojai bulves rūsiuose supila į nedidelius maišus, kad būtų galima greitai ir patogiai išnešti. Seniau bulvės buvo laikomas sampiluose. Todėl, dar iki vandens pasirodymo, žmonės stengėsi jas išsikasti ir padėti į saugią vietą. Taip gyventojai stengėsi saugoti kiekvieną maisto kąsnį.

Potvynio žmonės pripratę prie iššūkių ir prisitaikymo sunkumams. Neretai išvertus stulpus ir nutraukus laidus žmonės likdavo be elektros. Dabar galima pasišviesti žibintuvėliais, o seniau gyventojai patys gamindavosi savadarbius šviesos šaltinius. Kartais net iš labai neįprastų priemonių.

Vidmanto Balkūno nuotr. / Šuo brenda Šyšos kaimo apsemta pieva. / 2021 m.

Aurelija, iš kone kasmet vandens nuo pasaulio atskiriamos sodybos Šyšos kaime, pasakoja, kad dar ir dabar mokėtų pasidaryti tokį žibintą. Tam tereiktų išskobti runkelį, į jį įstatyti pagaliuką apsuktą lininiu siūlu ir ertmę užpilti taukais. Toks žibintas, kad ir nestipriai, bet šviečia gan ilgą laiką. Tiesa, derėtų atkreipti dėmesį, kad tinka tik avies taukai. Užpylus kiaulės ar kitais riebalais senovinis žibintuvėlis greičiausiai nepavyks.

Laikas, kai šunys gyvena palėpėse

Šunys palėpėse ar katės medžiuose potvynio metu nėra retas vaizdas. Tačiau jie retai nukenčia nuo polaidžio vandens. Šunimis pasirūpina šeimininkai, o katės prireikus nesunkiai perplaukia iki sausumos.

Kiek sunkiau yra galvijams. Jiems pats pavojingiausias yra staigus potvynis. Ypač, jeigu jie jau buvo išleisti į bundančias pavasario ganyklas. Štai Aurelija iš Šyšos kaimo pasakoja, kaip kadaise taip nuskendo visa avių banda.

„Vanduo kilo labai greitai. Avys ganėsi kiek toliau pievoje. Girdėjom, kad bliauna, bet pasiekti per kylantį vandenį negalėjom. Iš kelių dešimčių avių bandos parbėgdamos išsigelbėjo gal tik dvi ar trys avys. Likusios paskendo...“, - savo prisiminimais dalinasi moteris.

Paprastai statant tvartus iš anksto yra įrengiamos aukštesnės pakylos gyvuliams saugotis nuo vandens potvynio metu. Jeigu tokios pakylos nėra, kylant vandeniui sunešamas šienas, šiaudai ir taip bent laikinai gyvuliams nereikia šlapti.

Į marias išplaukę rugiai

Pasitaiko ir tokių atvejų, kai nė net ir pakeltos grindys negelbsti. Aureliją prisiminė kitą nutikimą, kai kartą vanduo pakilo tiek, kad net tvartą apsėmė. Veršelį pasiėmė į namus, nes būtų paskendęs, o karvės tris dienas stovėjo neguldamos. O kai jau vanduo nuseko ir pagaliau galėjo atsigulti – nėjo jų net pamelžti. Iš nuovargio jos kurį laiką negalėjo visiškai atsikelti.

Kiaulės apsėmus tvartus taip paprastai neišsisuka. Jeigu vanduo pakyla aukščiau, jos dažniausiai išgyvena, bet vėliau miršta nuo plaučių uždegimo.

Tačiau daugiausiai ir dažniausiai nukenčia patys mažiausi. Beveik kasmet per potvynį sunaikinami bičių aviliai su jose gyvenančiomis bitėmis. Jų namus nuplauna vanduo arba sudaužo ledonešis.

Per potvynį nukenčia ne tik gyvuliai. Pievoje pasodintus žiemkenčius per polaidį apėmė vanduo. Vėliau paspaudė šaltis ir užėjo ledas. Javai į jį įšalo. Dar nespėjus ištirpti ledui atėjo antroji polydžio banga ir su savimi į marias nusinešė visus į ledą įšalusius javus...

Kai išėjęs į tualetą gali grįžti tik kitą dieną

Potvynis kartais atneša ir linksmų istorijų. Aurelija prisimena net keletą jų. Kartą, per eilinį pavasarinį potvynį, kaimas ir vėl iš visų pusių buvo atkirstas vandens. Iš vienos pusės ištvinusi upė, o iš kitos – užlietos pievos. Net pas kaimynus nueiti reikėdavo apsiauti guminius iki pusiaujo arba plaukti valtimi.

Ir štai tokiu laikotarpiu į jų duris pasibeldžia nepažįstamas žmogus. Visas šlapias ir nesiorientuojantis. Aurelija juo pasirūpina – padžiauna drabužius, duoda šiltos arbatos ir pradeda aiškintis iš kur jis atsirado. Pasirodo, kad vyras su draugais šventė Šilutės pakraštyje esančiuose garažuose. Kai baigė – jau buvo gerokai apsvaigęs. Palikęs sugėrovus, išėjo, kaip jis manė, namo. Šviesos link. Tik ta šviesa degė ne Šilutės mieste, o Šyšos kaime. Nesuvokiamu būdu jis nenuskendęs įveikė mažiausiai 5 kilometrus apsemtomis ir kanalais išvagotomis pievomis ir pasiekė patį potvynio epicentrą.

Panašiai po kurio laiko Aurelija sulaukė ir kito svečio. Iš gretimo kaimo. Vyriškį į sėkmingą nuotykį taip pat įstūmė alkoholis. Su draugais linksmai šiltoje troboje sėdėjo prie butelaičio. Greičiausiai jau ne pirmo ir ne antro. Jau sutemus jį pašaukė gamta. Ieškodamas ramios vietelės vyras perlipo pylimą. Po kurio laiko suprato, kad nebežino kurioje pusėje liko jo bičiuliai. Ėjo ten kur manė juos esant. Suklydo. Perbridęs apsemtas pievas jis kaip ir pirmasis atsidūrė gretimame kaime.

Aurelija prisiminė ir sau nutikusią linksmą istoriją. Nors tuo metu ji neatrodė tokia juokinga kaip dabar. Kartą į kaimą iš Šilutės ji grįždinėjo užlietomis ir ką tik užšąlusiomis pievomis. Ledas dar nebuvo tvirtas, neretai traškėjo ar lingavo. Manydama, kad vandens iki kelių ir jeigu įlūš – nieko nenutiks ji ramiai nuėjo kone pusę kelio. Tada pamatė nedidelį kupstelį ir jį paspyrė. Paaiškėjo, kas tai apsnigta kelio stulpelio lentutė, rodanti kilometrų skaičių. Iki tol buvęs nerūpestingas pasivaikščiojimas plonu ledu tapo rimtu panikos priepuoliu supratus, kad vandens ne iki kelių, o iki kaklo.

Kai visuomenė padaro iš tavęs auką, o tu tyliai džiaugiesi gyvenimu

Nemaža dalis žmonių gyvenančius potvynio zonoje laiko vargšais ir nuskriaustais likimo. Neretai ir žiniasklaidoje formuojama jų, kaip aukos vaizdinys. Tačiau išties vietiniai gyventojai nė kiek nesigaili čia gyvendami. Nekart darytos apklausos parodė, kad tik labai maža dalis jų keistų gyvenamą vietą.

Kone kasmet užliejamo Žalgirių kaimo gyventoja Regina sako, kad potvynio nelaukia, bet ir nebijo. Čia atskiruose namuose gyvena jos mama Kleopa, ji, sūnus Antanas ir kiti giminaičiai. Niekas nesiruošia kraustytis. Ir nenori. Potvynis – dalis jų gyvenimo.

Gretimoje gatvėje gyvenantis Vaidas pritaria Reginai. Potvynis čia įprastas dalykas. Niekas jo nebijo. Visi yra pasiruošę. Tai kasdienybė.

Rusnės salos gyventojai, pastačius estakadą jau sausom kojom ir ratais pasiekia savo namus. Jiems potvynio iššūkiai jau istorija. Tačiau aplinkiniams kaimams gyvenimas niekuo nepasikeitė. Jie ir toliau beveik kasmet apsemiami. Pvz. Šyšos kaimo rekordas – daugiau kaip 7 mėnesiai. Tiek laiko vienais metais jie buvo pasiekiami tik valtimi arba amfibija.

Užtat rusniškiai ir apylinkių gyventojai šiemet kaip niekad džiaugiasi potvyniu – žalos jiems jokios nepadaro, o ledonešio vaizdai – įspūdingi. Dešimtys žmonių kasdien būriuojasi stebėti deltos pakrantėse stebėti ledų ir vandens judėjimo.

Potvynis vietiniams gyventojams tarsi lietus sausumos žmonėms. Per didelis gal kiek ir erzina, bet ne tiek, kiek visiškas jo nebuvimas. Ir sunkiai rasime Nemuno deltos gyventoją, kuris sutiks visiems laikams atsisakyti šio potyrio. Kad ir neilgai trunkančio. Tai dalelė jų vidaus. Jau šimtmečius.