Kai ateina vanduo. Gamta

Atmata sukaustyta jau keletą dienų. Joje vandens nesimato nė lašo. Nėra ir jokio judėjimo. Niekas nepasikeitė nuo vakar ar užvakar. Visoje vagoje vien tik kelis kilometrus besitęsiančios susistūmusios ledų lytys. Staiga pasigirsta keletas duslių garsų. Vėliau dar keletas garsesnių. Netrukus vis dažniau ir garsiau ima girdėtis lūžtančios ledo lytys. Kai kurios jų pradeda nežymiai stumtis pirmyn. Dar po keleto minučių pajuda ir visa milžiniška ledų sangrūda. Ledas traška, lipa į krantą, lūžta pirmieji medžiai. Nenusakoma masė ledo su gaivališka jėga pajuda Kuršių marių link. Upė atsidarė. Tai pirmasis potvynio pabaigos ženklas. Tačiau praeis dar keletas savaičių, kol užlietos pievos išsivaduos nuo vandens.

Potvyniai Nemuno deltą skalauja dukart per metus

Nemuno deltą potvyniai užlieja dukart per metus. Rudenį jis kyla nuo didelių liūčių. Tuomet dėl didelio vandens kiekio upė neišsitenka savo krantuose ir išsilieja į aplinkines pievas. Rudeniniai potvyniai vyksta daug rečiau už pavasarinius ir jie būna daug silpnesni.

Pavasariniai potvyniai prasideda, kai atšyla oras ir Nemune pajuda ledai. Iš visų intakų suplaukusios lytys susistumia pamaryje. Jos užstringa susidūrę su seklumomis arba įsiremia į Kuršių marių ledą. Taip susiformuoja ledų sangrūda, kuri tartum sudaro kamštį. Toliau plaukdamos ledo lytis stumiasi ant kitų arba lenda po jomis. Taip upė gali būti užkemšama iki dugno. Nemuno vaga atitekėjęs vanduo neturi kur dėtis ir lipa į krantą.

Pasitaiko, kad rudens ir pavasario potvynis susilieja ir tampa vienu. Tuomet dalis gyvenviečių ir pievų gali būti atskirtos nuo pasaulio daugiau negu pusę metų.

Nemuno deltoje netikėtą potvynį gali sukelti ir staiga nuo marių papūtęs labai stiprus vėjas. Tuomet jis vandenį tiesiog supučia į pievas. Toks potvynis kyla labai greitai ir netikėtai – per kelias valandas. Tiesa, jis nesitęsia ilgai. Pasikeitus vėjo krypčiai vanduo grįžta į marias ir upes.

Kartais, kilus potvyniui, atšąla. Vanduo dar nebūna grįžęs į upės vagą, todėl pievose susiformuoja ištisa ledo plynė. Jeigu šaltis laikosi ilgesnį laiką – atsiranda galimybė namus pasiekti ledo keliu. Tai yra draudžiama, tačiau kartais tai būna vienintelė susiekimo su miestu galimybė.

Pats sudėtingiausias laikotarpis būna, kai susiformuoja kelių centimetrų ledo sluoksnis. Jis dar per plonas, kad išlaikytų viršumi einantį žmogų, o valtimi plaukti jau irgi neįmanoma. Toks metas vietinių vadinamas šaktarpiu arba apibūdinamas posakiu „nei ledu, nei bradu“.

Praėjusiame amžiuje potvyniai griovė namus, tiltus ir skandino žmones

Aurelija, su kuria geriam arbatą jos virtuvėje potvynio apsemtame Šyšos kaime sako, kad šiųmetis potvynis niekuo per daug nesiskiria nuo kitų. Ji prisimena vieną didžiausių praėjusio amžiaus potvynių: „Vat, jeigu dabar būtų 1994-ieji, tai šioje virtuvėje sėdėdami ant taburečių kalbėtume užpakalius sumerkę į vandenį“, - sako nuo pat vaikystės potvynio zonoje gyvenanti moteris.

Šilutės viešosios bibliotekos fondo nuotr.

Šilutės viešosios bibliotekos fondo nuotr.

Šilutės viešosios bibliotekos fondo nuotr.

Išties praėjusiame šimtmetyje būta net keleto išskirtinių potvynių. Vienas – kaip tik Aurelijos minėtaisiais 1994-aisias. Tuomet potvynio vanduo apsėmė kai kurių gyventojų namus tiek, kad vanduo siekė krosnių prakuras. Tapo nebeįmanoma nei maisto gaminti, nei namų pasišildyti.

Šilutės viešosios bibliotekos fondo nuotr.

Kiti du ypač dideli potvyniai vyko 1924-ai s ir 1958-ais metais.

Amžiaus pradžios spaudoje aprašoma kaip buvo ruošiamasi gresiančiam potvyniui. Buvo tvirtinami pylimai, suderinama informacijos perdavimo apie ledonešį tvarka, numatomi visiems suprantami pavojaus signalai, sergantys žmonės perkeliami į ligonines, į pagalbą kviečiami kariai sprogdintojai ir net ruošiamos laikinos valgyklos žmonėms, kurie nukentės nuo potvynio.

Šilutės viešosios bibliotekos fondo nuotr.

Šilutės viešosios bibliotekos fondo nuotr.

Tačiau pasiruošimas tik šiek tiek sumažino žalą. Potvynio būta tokio didelio, kad jis buvo vadinamas tvanu. Jo metu ledonešis sugriovė sodybas, ūkinius pastatus ir net Šlažų tiltą. Potvynio metu buvo apsemta net dalis Šilutės miesto. Kai kur gyventojai gelbėjosi lipdami ant stogų, nes kitos vietos jau buvo apsemtos.

Šilutės viešosios bibliotekos fondo nuotr.

Šilutės viešosios bibliotekos fondo nuotr.

1958 metais vykusį potvynį hidrologai laiko didžiausiu XX a. potvyniu visame Nemuno baseine. Jo metus vanduo įveikė pylimus ir užliejo ne tik įprastai apsemiamus kaimus, bet ir dalį Rusnės miestelio. Gyventojų evakuacijai buvo pasitelkta kariuomenė. Tiesa, tais metais per potvynį nežuvo nė vienas žmogus.

Nuo ko priklauso potvynio stiprumas

Potvynius ir jų stiprumą prognozuoti gana sunku. Tačiau yra kelios priežastys, nuo kurių priklauso ar potvynis įvyks ir ar vanduo stipriai kils.

Potvyniui kilti reikalingas sniegas. Tuomet turi įvykti gana staigus ir stiprus atšilimas. Jeigu sniegas tirpsta pamažu pvz. kelias savaites – potvynio tikėtis neverta.

Tačiau net ir esant storai sniego dangai ir staigiam atlydžiui, kaip kad šiemet, potvynis gali niekuo neišsiskirti nuo kasmet vykstančių. Tai vyksta dėl sausos ir mažai įšalo turinčios žemės. Tuomet tirpdamas vanduo tiesiog susigeria į žemę ir nepatenka į upelius bei upes.

Didžiausias praėjusio amžiaus potvynis kilo todėl, nes rudenį stipriai lijo, žemė pažliugo, o tada stipriai pašąlo. Susiformavo didelis žemės įšalas ant kurio vėliau krito sniegas. Pavasarį jam tirpstant įšalas neleido gertis vandeniui į žemę, todėl jis visas tekėjo į upes. Taip susiformavo milžiniškas vandens kiekis, kuris savo piką ir pasiekė Nemuno deltoje.

Ledų sangrūdas sprogdina ir pila ant jų durpes

Kovoti su potvyniu beveik neįmanoma, tačiau įmanoma jį šiek tiek sumažinti arba pagreitinti. Siekiant, kad nesusidarytų ledų sangrūdos į upes yra siunčiami ledlaužiai. Jie plaukdami skaldo ledą ir taip mažiną riziką susidaryti sangrūdoms. Tiesa, paskutiniais dešimtmečiais ledlaužiai jau nebeplaukioja nei Nemunu, nei Kuršių mariomis. Išskirtinais atvejais panaudojama nebent parankinė technika.

Jeigu ledų sangrūdos vis dėl to susidaro, tuomet bandoma jas ardyti. Tai galima daryti dviem būdais. Dažniausiai išjudinti bando kariškiai padėdami sprogmenis ledų sangrūdose. Sprogimo jėga kartais pavyksta išjudinti jų masę ir ledai gali pajudėti.

Kitas, kiek rečiau naudojamas būdas – durpių pylimas. Ledas padengiamas plonu sluoksniu juodu dirvožemio. Taip sugeriama daugiau saulės spindulių ir greičiau prasideda tirpsmas.

Tačiau nė vienas būdas nėra toks efektyvus apsisaugoti nuo potvynių, kaip polderių sistemos.

Polderių sistemos jau šimtus metų saugo nuo potvynių

Kovoje su potvynio vandeniu ledų sprogdinimą, durpių pylimą galima būtų palyginti turbūt su lengvais šaunamaisiais ginklais. O polderių sistema rimtai pretenduoja į sunkiosios artilerijos vaidmenį.

Polderis – tai pylimų, kanalų sistema, kurių dėka galima valdyti vandens lygį užliejamose teritorijose. Yra dviejų tipų polderiai. Vasaros ir žiemos. Pastarojo paskirtis – tam tikrą teritoriją išlaikyti neužlietą ištisus metus. Dažniausiai žieminio tipo pylimai įrengiami aplink gyvenvietes. Tokiame polderyje yra nedidelė kanalų sistema. Jeigu vanduo dėl liūčių ar kitu būdu patenka į tokią teritoriją – jis iškart išpumpuojamas į upę.

Vasarinio polderio sistema kiek sudėtingesnė. Jos paskirtis apsaugoti ganomas pievas ir dirbamus laukus nuo vandens šiltuoju metų metu, kol jame vyksta ūkinė veikla. Kitu metu vanduo netgi pageidautinas, potvynio sąnašos patręšia žemę, sudaro sąlygas maitintis migruojantiems paukščiams ir sudrėkiną dirvą.

Vasaros polderis yra žemiau upės vandens lygio. Tai tarsi milžiniškas dubuo iš visų pusių supamas pylimų arba natūralių kliūčių. Jis prisipildo nuo potvynio, kritulių ar sniego tirpsmo vandens. Potvyniui slūgstant, upėje vandens lygis žemėja. Tuomet aukščiau esantis polderio vanduo ima spausti šliuzą, šis atsidaro ir vandens perteklius teka į upės vagą.

Kai vandens lygis upėje susilygina su lygiu polderyje, šis jau nebegali būti pašalinamas sava eiga, todėl automatiškai įsijungia siurbliai, kurie po truputį, kanalais atitekėjusį vandens perteklių išstumia į upę.

Stirnos ėdančios iš rankų ir bebrai medžiuose

Laukinėje gamtoje potvynio metu gyvūnais niekas nepasirūpina. Tačiau vietiniai gyventojai sako, kad po nuslūgus vandeniui niekada neranda jų kritusių kūnų. Jie sugeba išgyventi pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.

Vandeniui apsėmus pievas ir laukus stirnos, kiškiai ir kiti gyvūnai tampa daug drąsesni. Jie nesibodi eiti į gyventojų kiemus, o kartais net ėsti iš rankų daržoves. Supranta, kad be savo baimių įveikimo nepavyks išgyventi.

Stirnos apsuptos vandens nebijo plaukti. Kartais joms tenka įveikti nemažus atstumus norint pasiekti kitą sausumą. Plaukdamos pavasariniu potvynių vandeniu jos stipriai atšąla ir išeikvoja visas jėgas. Todėl kartais galima užtikti šlapią, iš šalčio drebantį ir pajudėti negalintį gyvūną šalia vandens. Jeigu tokį užtikote – nepulkite gelbėti jo. Paprastai stirnom tereikia laiko atsigauti ir jos pačios nueina savo kelias.

Jeigu stirnos gali įveikti nemažus atstumus ir pasiekti krantą, tai bebrams kartais tenka sunkesnė dalia. Nors jie ir vandens gyvūnai, tačiau užklupus potvynio vandeniui jie gelbstisi netgi lipdami į medžius. Tokį vaizdą vietiniai gyventojai yra nekart matę plaukdami valtimi per užlietas pievas.

Polaidžio metu taip pat galima sutikti ir kitą labai retai matomą gyvūną - kurmį. Šie paslaptingi gyvūnėliai, pasirodo, puikiai ne tik po žeme rausiasi. Jie tampa neįtikėtinai vikrūs ir kai reikia gelbėti nuo vandens. Kurmis yra puikus plaukikas. Tačiau tą galima sužinoti tik gyvent potvynio zonoje.