Pavasarį lysvėse vienas pirmųjų išdygsta žieminis česnakas. Žali laiškai pasirodo anksti, vos tik žemė sušyla iki 10 laipsnių. Nors ši kultūra gana atspari šalčiui, kas yra jos neabejotinas privalumas, ji turi ir didelį trūkumą – pernelyg reaguoja į maistingų medžiagų trūkumą, dirvožemio drėgmės svyravimus, grunto rūgštingumą ir kitus dirgiklius. Beje, pirmas požymis, kad augalas jaučiasi nepatogiai – pageltę jo laiškai. Pagelsti česnako lapai gali dėl daugelio priežasčių.
Ankstyvas sodinimas rudenį. Jeigu česnakai pasodinami labai anksti, jie dar iki šalčių sudygsta ir pirmosios šalnos juos „pakanda“. Pavasarį nutirpus sniegui galima pastebėti pageltusius laiškus. Kad taip nenutiktų, česnakus būtina sodinti ne anksčiau, kaip likus dviem savaitėms iki šalnų.
Nepalankios oro sąlygos. Oras yra neprognozuojamas. Gali nutikti taip, kad pavyzdžiui, pavasarį, kai česnakas jau paaugo, sugrįžę šalčiai gali sušaldyti šią kultūrą.
Drėgmės trūkumas ar perteklius. Česnakas gana gerai pakelia drėgmės trūkumą, o štai vandens užsistovėjimas gali juos paveikti blogai. Norint išsaugoti šį augalą, būtina iš anksto teisingai paruošti lysvę – iškasti gilesnius griovelius, paruošti vandens nutekėjimą.
Pernelyg giliai pasodinti svogūnėliai. Česnaką geriausia sodinti penkių-septynių centimetrų gylyje. Jeigu pasodinsite juos giliau, tai pavasarį, kai nakties temperatūra pakankamai žema, augalo šaknys blogai funkcionuos, dėl to gali sutrikti maitinimas. Tai neišvengiamai paskatins laiškų pageltimą.
Maistingų medžiagų trūkumas. Intensyvaus augimo laikotarpiu česnakui ypač reikia azoto, kalio ir magnio. Trąšos – tokiu atveju vienintelė galimybė padėti augalui.
Netinkamas dirvožemio pH. Česnakas gerai auga neutraliam grunte, todėl prieš sodinimą svarbu patikrinti dirvožemio rūgštingumą ir, jeigu reikia, pakoreguoti jo pH.