Su kaminkrėčiu negalima pyktis – kitaip bėdą prisišauksi. Sėkmė lydės šio amato atstovą susitikus gatvėje. O dar geriau bus, jei pirštu patrinsi kaminkrėčio sagą arba jį patį apsikabinsi ir išsisuodinsi – tuomet tai jau tikrai prisiviliosi laimę...
Padėtis – bloga
Mažai kuri kita profesija apipinta tokiais gražiais prietarais. Gal dėl to, kad reta, nors tikrai labai reikalinga.
Paežerių kaime (Šeimenos sen.) gyvenantis Rimantas Radzevičius juokiasi, kad jo apsikabinti klientai neskuba. Tačiau dėl to vyras nesikremta, svarbiausia kaminkrėčiu dirbančiam R. Radzevičiui – kad žmonės rūpintųsi savo artimųjų saugumu ir tinkamai prižiūrėtų dūmtraukius.
O padėtis šioje srityje, anot Rimanto, mūsų rajone (o greičiausiai ne tik mūsų) yra tragiška.
– Žmonėms atrodo, kad jei kaminas traukia, tai jo valyti nereikia. Bet dūmtraukis valomas ne dėl to, kad netraukia, o tam, kad neužsidegtų, – aiškino kaminkrėtys.
Valyti neskuba
Vilkaviškio rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos duomenimis, pastaraisiais metais kaminų gaisrų skaičius smarkiai išaugęs. Šį kūrenimo sezoną gelbėtojai jau keliolika kartų važiavo budėti prie ugnies fontanais spjaudančių dūmtraukių, kad liepsna neišsiplėstų ir nesupleškintų namų. Ir per šias Kalėdas rajono ugniagesiai į pagalbą buvo iškviesti tik vieną kartą: kai užsidegė kaminas Šiaudiniškių kaime.
Ugniagesiai nuolat primena, kad kaminus privaloma išsivalyti mažiausiai du kartus per metus. Deja, kaminkrėtį ant stogo retas kuris iš mūsų yra matęs. Pats Rimantas sako važinėjantis ir po rajoną, ir po Lietuvą, bet niekuomet važiuodamas nepastebėjęs kaminą valančio žmogaus.
Tai kada jie ant stogų lipa? Naktimis? Ar sekmadieniais per mišias? – juokėsi vyras. – Žmonės sako – valiau kaminą prieš porą metų, tai dar kokius metus pratempsiu... O yra kas ir dešimt metų nevalo ar dar ilgiau. Bet požiūris turėtų keistis, – kalbėjo R. Radzevičius.
Aptinkuoti neužtenka
Pustrečių metų kaminkrėčiu dirbantis paežerietis sako, kad dūmtraukių žmonės ne tik neišsivalo, bet ir apskritai neprižiūri.
– Bloga padėtis tiek kaime, tiek miestuose. Imkime patį Vilkaviškio centrą. Senutėlio daugiabučio kaminą, kurio ilgis 2, 5–3 metrai, nuo viršaus iki stogo aš galiu nuardyti rankomis. Reikia tik gero vėjo, ir plytos nulakstys. Bet kai savininkai keli, tai tikro šeimininko ir nebėra, – traukė pečiais vyras.
R. Radzevičius pats nemažai kaminų yra išardęs ir permūrijęs, apskardinęs. Vyras sako, kad namų, kurie skaičiuoja penktą dešimtį ir daugiau metų, kaminus būtina permūryti.
Kaminkrėtys pasakoja, kad didžioji dalis dūmtraukių sovietmečiu buvo mūrijami ne iš karščiui atsparių raudonų šamotinių, o iš baltų silikatinių plytų.
Taisyklė paprasta: krosnį kūrenti reikia tik kuru, o ne plastiku, gumos atliekomis ar senais batais.
– Balta plyta nuo drėgmės ir šalčio pradeda trupėti. Neduok Dieve, jei dar užsidega kaminas, plytos sutrūksta. Tai žmogus ima ir jį aptinkuoja. Bet aptinkavimas iš lauko neduos jokio rezultato, tas tinkas netrukus ištrupės. O kas su dūmtraukiais darosi palėpėse, apskritai niekas nežiūri, – kalbėjo pašnekovas.
Vyras sako, jog kartais bevalydamas kaminą tiesiog nuardo lengvai nuimamas plytas ir nusileidęs žemyn perduoda jas savininkui.
– Žmonės bumba, sako – ką tu čia pridarei, man kaminą nuardei! O aš atsakau – džiaukis, kad nuardžiau, kad plytos nenukrito kam nors ant galvos! Ir patariu susitvarkyti kaminą, – kalbėjo Rimantas.
Kūrenti – tik kuru
Pas gyventojus R. Radzevičius atvažiuoja su automobiliniu bokšteliu – taip kur kas patogiau, ir stogo nelaužai. Su savo technika kaminkrėtys gali pakilti iki 5–6 aukšto. Vyras juokėsi, kad gali pavaduoti gelbėtojus: esant reikalui ir katinuką iš medžio iškeltų, o kartą kilo iki ketvirto aukšto, kad įlipęs per balkoną iš vidaus atrakintų užtrenktas buto duris.
Vos pakilęs virš stogo R. Radzevičius gali pasakyti, kuo šio būsto šeimininkai kūrena krosnį: plastiko atliekomis, drėgna mediena ar geru kuru. Nuo pastarojo jei ir prisikaupia suodžių – jie būna sausi ir lengvai nubyra. Tačiau jei į krosnį primesi šlapių malkų – kaupiasi dervos, geriasi į plytas, tada kamino išvalyti neįmanoma.
– Daugelis galvoja, kad, pavyzdžiui, beržinės malkos yra labai geros. Bet beržas turi daug dervos, todėl jo malkas reikia džiovinti bent trejus metus, kitaip kaminas prisineš suodžių, – aiškino Rimantas.
Kaminkrėtys turėjo klientų, kurie savo krosnis kūrė presuotu klijuotu popieriumi, baldų plokšte. Šios medžiagos dega puikiai, tačiau nuo tokio „kuro“ poros metų senumo krosnys buvo taip priaugusios dervos, kad jų buvo neįmanoma išvalyti.
– Nuvykęs pas vieną klientę kaminą valiau keturias valandas. Moteriškė kūreno plastikiniais buteliais! Išlupau visą įdėklą, dalį jo teko pakeisti, nes buvo taip apsivėlęs lydyta plastmase, kad išvalyti niekaip nepavyko, – pasakojo pašnekovas.
Taigi taisyklė labai paprasta: krosnį kūrenti reikia tik kuru, t. y. briketais, kokybiškomis anglimis ir sausomis malkomis, o ne plastiku, gumos atliekomis ar senais batais.
Padeda krakmolas
Kad dūmtraukis neapsineštų suodžiais, labai svarbu krosnyje palaikyti aukštą temperatūrą. Jei ji bus žemesnė kaip 65 °C, ant sienelių rinksis kondensatas, kaupsis derva. Jei per karšta – atsidarykite langus ar kurkite kas antrą dieną, pataria kaminkrėtys.
Nuo senų laikų sakoma, kad kaminą gerai pravalo krosnyje sukūrentos bulvių lupenos.
– Taip, žinau tokį metodą, – pritaria Rimantas, – bet tų lupenų reikia labai daug. Geriau ant žarijų užpilti paprasčiausio bulvių krakmolo. Aš pats per sezoną jo į krosnį supilu 1–2 kilogramus, – sakė Rimantas.
Kartais žmonės kaminus patys valosi į pakurą pildami specialių prekybos centruose nusipirktų priemonių. R. Radzevičius sako, kad geri yra visi būdai, kurie duoda efektą. Išskyrus vieną.
– Reikia parašyti raudonomis raidėmis: draudžiama kaminus išsideginti patiems. Kai kurie gyventojai įkiša laikraštį ir išdegina suodžius. Pats pažįstu tokių žmonių: jie sako, kad tada geriau traukia... O aš atsakau: vieną kartą gali nelikti per kur traukti, kai visas namas supleškės. Toks būdas „valyti“ kaminus yra pats kvailiausias ir pavojingiausias, – kalbėjo vyras.
