Rau­don­gū­žiai ko­pūs­tai au­ga kiek lė­čiau nei bal­ta­gū­žiai. Jie ne­reik­lūs ši­lu­mai ir jei dai­gai bū­na grū­din­ti, ge­rai pa­ken­čia ir trum­pa­lai­kes šal­nas. Ver­ta ži­no­ti, kad li­goms ir ken­kė­jams šie ko­pūs­tai at­spa­res­ni. Esant net ir pa­lan­kioms au­gi­mo są­ly­goms, rau­don­gū­žių gal­vu­tės už­au­ga pa­ly­gin­ti ne­di­de­lės, ta­čiau jos bū­na kie­tos, ge­rai lai­ko­si per žie­mą.

Šei­mos dar­že lys­vės kam­pe­ly­je jų ver­ta au­gin­ti jau vien to­dėl, kad iš jų grei­čiau­siai pa­ruo­šia­mos vi­sų mėgs­ta­mos sa­lo­tos. Gū­žė su­smul­ki­na­ma, įmai­šo­ma dar cit­ri­nos, sva­rai­nio ar obuo­lio rūgš­te­lės, o jei kas mėgs­ta – čes­na­kė­lio ar svo­gū­nė­lio, su­mai­šo­ma su grie­ti­ne ar alie­ju­mi. Dau­ge­lis dar ne­ži­no, kad rau­don­gū­žius ko­pūs­tus ir rau­gin­ti tin­ka. Pri­de­da­me dar su­tar­kuo­tų mor­kų, kmy­nų, drus­kos. Gra­ži spal­va pa­puoš sve­čių sta­lą, pa­ban­dy­ki­me.

Briu­se­li­o ko­pūs­tai – vie­na iš vė­liau­siai mū­sų kraš­te pra­dė­tų au­gin­ti dar­žo­vių, nors la­bai ver­tin­ga. Vi­ta­mi­no C, ka­lio, ge­le­žies juo­se tri­gu­bai dau­giau ne­gu bal­ta­gū­žiuo­se ko­pūs­tuo­se. Briu­se­li­o iš vi­sų ko­pūs­ti­nių dar­žo­vių dau­giau­siai ir bal­ty­mų, net 4 proc., ar­ba ne ką ma­žiau nei žir­niuo­se ir pu­pe­lė­se. Jų mais­tin­gu­mo ko­e­fi­cien­tas 6, kai mū­sų mėgs­ta­mų bal­ta­gū­žių ko­pūs­tų per pus mažesnis.

Briu­se­li­o ko­pūs­to gal­vu­tės grai­ki­nio rie­šu­to dy­džio, ant vie­no apie 60 cm aukš­čio ko­to to­kių už­au­ga po 40-50. Pie­tų sta­lui vie­no ko­pūs­tė­lio iš­ties pi­kan­tiš­ko sko­nio gal­vu­čių pa­kan­ka. Šiuos kopūstus leng­va po­rą mė­ne­sių iš­lai­ky­ti rū­sy­je, bal­ko­ne ir net vėlyvą rudenį lau­ke ne­nu­kirs­tus. Mat jie ir po nedidelių šal­čių tin­ka var­to­ti.

Ta­čiau ne­leng­va juos au­gin­ti. Rei­kia ži­no­ti, kad jų ve­ge­ta­ci­jos pe­ri­odas il­gas, apie 150 die­nų. Dai­gai au­gi­na­mi šilt­na­my­je ar­ba po prie­dan­go­mis, anks­ti so­di­na­mi į dir­vą. Briu­se­li­niai ko­pūs­tai, pa­ly­gi­nus su žie­di­niais, ge­riau pa­ken­čia saus­rą, ne­bū­ti­na jų taip daž­nai lie­ti. Ta­čiau jie mėgs­ta švie­są ir pa­so­din­ti per tan­kiai ar po me­džiais de­rės pras­čiau.