Nors iš pirmo žvilgsnio augalas nedaug tesiskiria nuo įprastų žolių, galite būti nustebinti ne tik skoniu, bet ir nauda sveikatai.
Naudingos, bet dar nepažįstamos
Valgomosios viksvuolės (lot.Cyperus esculentus) dažnai vadinamos žemės migdolais, mat jų gumbeliai savo netikėtu skoniu primena saldžius lazdyno riešutus ar migdolus. Kai kam jie atrodo net ir skanesni už pastaruosius. Deja, kol kas viksvuolės vis dar mažai lietuviams pažįstami augalai, nors yra maistingi ir skanūs – jais galima gardinti konditerinius gaminius, desertus, salotas ar valgyti vienus (šviežius arba džiovintus). Iš džiovintų viksvuolių gumbelių sumalti miltai yra vertingesni už kviečių, rugių ar grikių – juose gerokai daugiau ląstelienos, yra vitaminų E ir C. Be to, tinka ir netoleruojantiems glitimo. Įgudę „žemės migdolų“ augintojai ir ragautojai pataria iš viksvuolės gumbelių pasigaminti netgi kavos. Tereikia orkaitėje iškeptus riešutus sumalti kavamale, o vėliau jų miltelius panaudoti verdant kavą ar ruošiant kepinius bei desertus.
Lietuviški orai paverčia daugiamete
Lietuvoje viksvuolės plačiai nėra auginamos, nes jų gumbeliai neužauga dideli, o darbo sąnaudų reikalauja nemažai. Maistui naudojami po žeme augantys pailgi gumbeliai.
Augalas dera sudarydamss nedidelius pavienius kupstelius. Nors iš Viduržemio jūros regiono kilusi valgomoji viksvuolė yra daugiametis augalas, dėl griežtesnių temperatūrų skirtumų Lietuvoje dažnai auginamas kaip vienmetis. Užauga iki 30-50 cm aukščio, žemėje suformuodamos gelsvai rudus 10-15 mm ilgio gumbelius.
Patinka lengvos, derlingos ir pakankamai drėgnos priesmėlio dirvos. Viksvuolės gumbeliai sodinami maždaug gegužės viduryje į jau įšilusią žemę eilėmis kas 25-40 cm, 4-5 cm atstumu tarp gumbelių, 5-6 cm gylyje. Prieš sodinimą patariama dirvą patręšti perpuvusiu galvijų mėšlu, todėl galite pradėti ruošti žemę iš pat rudens. Sudygsta viksvuolės per 2-3 savaites ir gana greitai lapija nustelbia piktžoles, todėl rūpintis jų ravėjimu vėliau teks mažai.
Derlius – po pirmųjų šalnų
Maždaug spalio viduryje, po pirmųjų šalnų nugeltus augalo lapams, jau galima kasti išaugusius gumbelius. Kasama kastuvu, nuo šaknų nupurtant žemę. Gumbeliai nuplaunami, apdžiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, o žiemai laikomi medinėse dėžėse, sausoje vėsioje vietoje, maždaug 0-5 laipsnių temperatūroje.
Jei gumbeliai nedideli, tai kiek jų sodinti, kad būtų pakankamai? Gerais metais vienas gumbelis gali išauginti ir iki 300-500 riešutų. Auginantieji sako, jog 10-20 augalų krūmelių vienam žmogui pakanka.
Iš kur gauti sėklų?
Dorojant derlių, maistui rekomenduojama atrinkti mažus gumbelius, didesniuosius pasiliekant kitų metų sodinimui. Sėkliniai gumbeliai gali išlikti gyvybingi net trejus metus, tačiau svarbu juos tam tinkamai paruošti. Perplaukite kalio permanganato tirpalu, išdžiovinkite ir laikykite vėsioje vietoje medžiaginiame maišelyje ar stiklainyje, sumaišytus su smėliu, kad neperdžiūtų.
Deja, panašu, jog sėklų parduotuvėse Lietuvoje „žemės migdolų“ sėklų teks ilgokai ir nebūtinai sėkmingai paieškoti – tai turbūt viena pagrindinių tokio menko viksvuolių populiarumo priežasčių. Ieškokite didžiausiose prekybos internetu platformose arba paieškokite šių augalų augintojų socialinių tinklų grupėse. Paprastai daržo entuziastai yra linkę dalintis ne tik gero derliaus paslaptimis, bet ir retesnių daržovių ar augalų sėklomis.
