Paskutinis vasaros mėnuo daug kam labiausiai asocijuojasi su arbūzais. Ar iš tiesų tokį milžinišką pavojų kelia nitratai, kuriais nepaliaudami gąsdina nitratų testavimo aparatų gamintojai ir „natūralių“ produktų adeptai, pamėgino išsiaiškinti portalo gazeta.ru leidėjai.
Nitratai yra azoto rūgšties druskos. Žemės ūkyje jie naudojami kaip trąšos. Nitratų, tiesą sakant, esama ir žmogaus organizme: jie atlieka antimikrobinio komponento vaidmenį seilėse, taip pat dalyvauja širdies ir kraujagyslių sistemos veikloje – reguliuoja kraujospūdį.
Veikiami organizmo fermentų ir kai kurių žarnyne bei burnos ertmėje tarpstančių bakterijų pertekliniai nitratai tampa labiau toksiški. Jiems patekus į kraują, hemoglobinas virsta methemoglobinu, kuris negali pernešti deguonies ir anglies dioksido. Kai methemoglobino kiekis kraujyje pasiekia 30 proc. ribą, ima reikštis stipraus apsinuodijimo simptomai, dusulys, tachikardija (dažnas širdies plakimas), skausmas sprando srityje, silpnumas, pažemėja spaudimas. Tolesnis methemoglobino koncentracijos kraujyje didėjimas gali privesti ir prie mirties.
Būtina paminėti ir tai, kad rūgščioje skrandžio terpėje iš nitritų susidaro cheminiai junginiai, vadinami nitrozaminais. Pastarieji gali sukelti virškinimo sistemos organų vėžį.
Įdomu tai, kad galima nitritų žala organizmui susijusi, visų pirma, su jų šaltiniu. Kaip nurodoma vieno plataus masto, keleto metų duomenų analizei skirto epidemiologinio tyrimo išvadose, pavojingiausi yra tie nitritai (ir iš jų susidarantys nitrozaminai), kurie į organizmą patenka su perdirbtos mėsos gaminiais (juose jie užkerta kelią bakterijų augimui). Gaunant jų dažnai, didėja onkologinių susirgimų rizika
Laboratoriniai eksperimentai parodė, kad dalyvaujant mėsoje esantiems komponentams kenksmingų medžiagų susidaro greičiau. Vaisiuose ir daržovėse yra antioksidantų, blokuojančių tokias reakcijas. Dėl jų veikimo nitritai virsta azoto oksidu, lemiančiu kraujagyslių plėtimąsi ir padedančiu normalizuoti kraujospūdį.
Arbūzai nitratais tręšiami nokimo laikotarpiu, paaiškino daržovininkystės ir arbūzininkystės įmonėje dirbantis vyriausiasis specialistas Artiomas Sokolovas. Jei laikomasi agrotechnologinių nuostatų, arbūzai pasisavina tiek medžiagų, kiek būtina efektyviam jų augimui užtikrinti. Sunokusiame arbūze nitratų būti neturėtų, nes augalas jais maitinasi bręsdamas. Vadinasi, tie, kurie ypač baiminasi nitratų, turėtų rinktis labiausiai sunokusius arbūzus ir vengti žaliosios jų dalies – srities prie pat žievės. Kaip tik šioje vietoje bus susikaupę nitratų, jei arbūzas nepakankamai sunokęs.
Minėtina ir tai, kad nemažai nitratų gali būti ankstyvųjų veislių arbūzuose, nuo liepos pabaigos paprastai gabenamuose iš Vidurinės Azijos arba pietinių Rusijos regionų. Jie laistomi, kitaip nei tie, kurie auga sausose vietose, nepasižymi gerai išvystyta šaknų sistema, todėl nesugeba patys gauti reikalingų maisto medžiagų. Dėl šios priežasties jie gana gausiai tręšiami. Kalnuotose vietovėse augantys arbūzai priversti savarankiškai pasiekti vandenį ir kitas būtinąsias medžiagas, tačiau subręsta jie vėliau.
Kad ir kaip būtų, arbūzų vartojimas visgi neatsiejamas nuo tam tikros sveikatai keliamos rizikos.
Ant vaisių žievės gali būti likę medžiagų, kurias augalams teko panaudoti kaip apsaugą nuo grybelių ir parazitų. Minkštimo šios medžiagos nepasiekia, tačiau į žievę įsigerti gali. Dėl šios priežasties arbūzą, prieš vartojant, būtina kruopščiai nuplauti ir dėl visa ko negraužti jo žievės.
Būtina priminti, kad arbūzai išsiskiria aukštu glikeminiu indeksu, o tai reiškia, kad jų vartojimas lemia staigų kraujo cukraus koncentracijos padidėjimą. Štai kodėl cukriniu diabetu sergantiems asmenims arba tiems, kurie priskiriami šios ligos rizikos grupei, arbūzais reikia mėgautis itin saikingai.
Arbūzai, kaip žinia, – šlapimą varantys vaisiai, todėl jų turėtų vengti nėščiosios, taip pat inkstų ligomis sergantys asmenys. Gerokai padidinus inkstams tenkantį krūvį gali paspartėti inkstų akmenligės progresavimas.
Anot specialistų, arbūzų nereikėtų valgyti kaip deserto po sočių pietų, kadangi vaisiuose gausu angliavandenių, galinčių sukelti sunkumo jausmą skrandžio srityje. Arbūzus patariama vartoti kaip atskirą valgį; geriausia – pirmoje dienos pusėje. Suvalgius arbūzo vėlai vakare, gali pablogėti miego kokybė, atsirasti patinimų.
