Lietuvoje pušynai užima apie 700 tūkstančių hektarų plotą, tai yra 38 proc. viso miškų ploto. Daugiausia pušynų yra Druskininkų (90, 6 proc. viso medyno ploto), Varėnos (85, 2 proc.), Valkininkų (74, 0 proc.), o mažiausiai – Kėdainių (1, 5 proc.) bei Pakruojo (2, 2 proc.) miškų urėdijose, rašoma portale „miskininkas.eu“
Didžiausios žemyne
Paprastosios pušys mėgsta šviesą, bet dirvožemiui nereiklios, auga ir sausuose smėlynuose, ir pelkėse. Jų šaknys ilgos ir gilios, atsparios vėjovartai ir šalčiams. Jaunos auga sparčiai, vėliau – lėtai. Spygliai ant šakelių laikosi dvejus–trejus metus, juose daug vitaminų, jais žiemą minta kurtiniai, ūgliais – briedžiai, sėklomis – geniai, voverės. Teigiama, kas Antrojo pasaulio karo metais Leningrado (dabar Sank Peterburgas) blokados metu žmonės jais gynėsi nuo skorbuto.
Paprastosios pušys žydi gegužės–birželio mėnesiais, moteriškieji skrobilai (kankorėžiukai) rausvi, o vyriškieji – geltoni, juose brandinamos žiedadulkės yra didžiausios iš visų šalyje savaime augančių medžių. Kankorėžiuose sėklos sunoksta po septyniolikos– aštuoniolikos mėnesių, tai yra kitų metų rugsėjo–spalio, o išbyra kovo–gegužės mėnesiais.
Paprastosios pušys užauga iki 25–40, kartais – 45–50 metrų aukščio, iki 0, 5–1, 2, kartais – 1,7 metro skersmens, vidutiniškai gyvena 300–400, sulaukia ir 500–600 metų.
Suomijoje auga paprastoji pušis, kuriai, kaip teigiama, yra 780 metų. Kita aštuntą šimtmetį pradėjusi pušis auga Švedijos Muddus nacionaliniame parke.
Net 6,09 metro kamieno apimties paprastoji pušis auga Miurvardo girioje (Muirward Wood) Škotijoje, 4,59 metro kamieno apimties šios rūšies medis – Kaplavos apylinkėse Latvijoje.
Teigiama, kad seniausia derėjusi pušis buvo sulaukusi 654 metų amžiaus (ji buvo nupjauta 1913 metais Dalarno lėno Svärdsjö apylinkėse, Švedijoje).
Aukščiausios ir storiausios Lietuvoje
Aukščiausia paprastoji pušis Lietuvoje yra Kiauneliškio dviviršūnė pušis – 44 metrų aukščio, 66 centimetrų skersmens arba 2, 08 metro apimties, šiek tiek pasvirusi ir maždaug 30 metrų aukštyje išsišakojusi į dvi viršūnes. Ji auga Kiauneliškio gamtiniame rezervate Labanoro girioje, maždaug tarp Kaltanėnų ir Labanoro. Manoma, kad medžiui apie 200 metų. 2006 metų kovo 22 dieną miško genetinių išteklių specialistas į ją įkopė ir išmatavo, bet tik 2014 metais buvo pripažinta aukščiausia Lietuvos pušimi. Antra pagal aukštį pušis, anksčiau laikyta aukščiausia, auga Alytaus rajone, Nemuno kilpų regioniniame parke, Punios šile. Jos aukštis 42, 5 metrai, kamieno skersmuo 65 cm. Manoma, kad jai apie 180 metų.
Bene storiausia Lietuvoje paprastoji pušis, kurios kamieno apimtis 4,27 metro, aukštis 34,8 metrai, auga Gelgaudiškyje, Šakių rajone. Nedaug nuo jos atsilieka 4 metrų kamieno apimties ir 32 metrų aukščio gentainė, auganti Kauno marių regioniniame parke, Rumšiškių miške, Kaišiadorių rajono savivaldybėje. Jos spėjamas amžius – 200 metų.
Plačiai naudojama
Gydymui naudojami pušų spygliai, kankorėžiai, jauni ūgliai, sakai ir jų produktai – terpentinas, derva, kanifolija.
Spygliuose yra daug vitaminų, todėl jų nuoviru gydo podagrą, skatina prakaitavimą, inhaliacijos padeda atsikosėti. Ypač naudingi pavasarį surinkti spygliai. Jie malšina skausmą, dezinfekuoja, padeda iš inkstų pasišalinti akmenims. Pušų preparatų negalima vartoti sergant inkstų, kepenų ligomis bei alergiškiems žmonėms.
Vaistinei žaliavai skinami išbrinkę pušų pumpurai ir spygliai. Liaudies medicinos žinovai pušų sakais pataria gydyti ilgai negyjančias žaizdas, šlapiuojančią egzemą, grybelį, naikinti nuospaudas. Esą sakai gydo skrandį, plaučius, širdį, blužnį, gimdą, stabdo kraujavimą, jų kvapas gerina kvėpavimą, kraujo, medžiagų apykaitą.
Pirtininkai ir iš pušų šakų riša vantas. Esą jos švelnesnės negu kadagių ir eglių, jų galima ir nešutinti, tik palaikyti karštame vandenyje. Patartina palaikyti ir šaltame, kad spygliai prisigertų vandens ir išskirtų daugiau aromatinių medžiagų. Tik prieš išbandant tokią vantą pirtyje vertėtų riešo vidinėje pusėje pasitikrinti, ar nesate alergiškas pušims: jei nuo spygliukų neliks paraudimų, galite ja pertis.
Minima mitologijoje
Paprastoji pušis dažnai minima lietuvių ir kitų aisčių genčių mitologijoje. Nuo seno pušys, kaip ir ąžuolai, eglės, liepos, uosiai, laikytos šventomis, ypač gerbtos turinčios išskirtinę išvaizdą; labai storos ir aukštos, susipynusiomis šakomis. Manyta, kad pušys, kaip ir kiti visžaliai medžiai, turi maginės galios palaikyti gyvybę, sveikatą, grąžinti jėgas…
Mitologijos tyrinėtojai pastebi, kad mūsų liaudies dainose našliai ir našlės neretai kreipdavosi į pušelę ar ąžuolą, prašydami nuraminti jų širdelę. Matas Pretorijus rašė, kad 17 amžiuje Šakūnų kaime, prie Rusnės, buvo šventa pušis, kuriai žmonės meldėsi ir aukojo aukas. Rašoma, kad dar tarpukariu Peiliškių kaime Viekšnių valsčiuje augo pušis, kuri išgydydavo žmones. Netoli Viekšnių miške buvusi kita nepaprasta pušis, ant kurios žmonės kabindavo padėkos ženklus – votus.
Gali „nuritinti akmenį nuo širdies“
Kaip teigė žymioji Eugenija Šimkūnaitė, pušys labai naudingos žmogui: stiprina plaučius, gyvybines galias, gydo energijos stoką ir apatiją, grąžina į sielą šviesą ir gyvenimo džiaugsmą, išsklaido liūdesį. Tai apatiškiems žmonėms labai naudingi medžiai.
Paprastosios pušys skleidžia lakiąsias medžiagas – fitoncidus, kurie šalina virusus, mikrobus ir dulkes. Todėl pušyne lengva kvėpuoti, juose geriau jaučiasi ligoniai, sergantys plaučių ligomis.
Pušynuose fitoorganinių medžiagų labai padaugėja birželio–liepos mėnesiais, tada juose gali blogiau jaustis sergantieji hipertonine, širdies išemine liga. Žydint pušims – gegužės–birželio mėnesį – alergiškiems žmonėms reikėtų vengti pušynų, o širdininkai, kurių kraujo spaudimas padidėjęs, juose jaučiasi gerai. Kitais metų laikais spygliuočių oras visiems normalizuoja kraujospūdį ir kraujotaką.
