Toks nusidėvėjęs technikos parkas negali užtikrinti siekiamo šalies ūkininkų našumo ir konkurencingumo lygio.
Žemės ūkis – ne verslas
Pastaraisiais metais technikos atnaujinimas Lietuvos ūkiuose pamažu įsibėgėja, bet dar nepasiekė reikiamo pagreičio. Viena iš priežasčių – verslumo stygius. Didelė dalis mažesnių ūkių savininkų Lietuvoje savo veikos vis dar nelaiko verslu, todėl jų investicijos į techniką nenuoseklios, o tai mažina augimo potencialą.
Žemės ūkis kaip verslas ir tikrai ne iš pačių lengviausių. Šis sektorius stipriai priklausomas nuo sunkiai prognozuojamų gamtos faktorių. Dėl nuolatinių žaliavų supirkimo kainų svyravimų būtina stipri kapitalo struktūra. Be to, žemės ūkis yra vienas imliausių investicijoms ir, didžiausia jų dalis tenka būtent technikai.
Ekspertai pastebi, kad žemės ūkio technikos atnaujinimo ciklas labiausiai priklauso nuo įrangos naudojimo. Vidutiniškai traktoriai ir kiti padargai nusidėvi per 7-10 metų. Sėkmingai vystomi didieji ūkiai, kurie šią techniką naudoja intensyviau, savo parką gali atnaujinti ir dažniau, pavyzdžiui, kas trejus ar penkerius metus.
Jei automobilį, kompiuterį ar kitus įrenginius esame įpratę naudoti tol, kol jie sugenda, žemės ūkyje taisyklė „kol važiuoja, tol naudoju“ turi svarbią išimtį: kiekvienas gedimas gali atnešti tiesioginius nuostolius. Sena technika linkusi dažniau gesti, o gedimas gali sutrukdyti laiku atlikti darbus. Tai lemia derliaus kokybę ir kiekybę, o galiausiai atsiliepia ir finansiniams ūkio rodikliams. Todėl žemės ūkyje laiku įgyvendintos investicijos, kaip ir kiekviename versle, užtikrina jo ateitį ir sėkmę.
Senas daiktas – „geras“ daiktas
Neretai tenka išgirsti ir tokius nuogąstavimus, kad šiuolaikinė technika yra mažiau patvari. Žemės ūkio sektoriuje, kaip ir kiekvienoje srityje, yra ir geros, ir prastesnės kokybės prekių bei paslaugų. Todėl svarbu gerai įvertinti, į kokio gamintojo techniką verta investuoti. Bet lygiai taip pat svarbu žinoti, kad technikos būklę ir jos veikimo kokybę ne ką mažiau lemia jos priežiūra ir apkrovos. Prieš 10–20 metų žemės ūkyje naudojama technika nebūdavo taip aktyviai naudojama ir taip smarkiai apkraunama kaip šiuo metu.
Be to, nereikėtų pamiršti ir modernių technologijų suteikiamų galimybių. Žemės ūkio technikos progresą galima būtų lyginti su mobiliųjų telefonų tobulėjimu: technikos valdymas tampa paprastesnis, funkcijos – unikalesnės. Lietuvą jau yra pasiekę trąšų barstytuvai, galintys barstyti trąšas pagal tręšimo žemėlapį arba pagal augalų momentinį monitoringą. Stambieji Lietuvos ūkiai jau naudoja traktorius, kurių nereikia vairuoti – šį darbą atlieka palydovinės sistemos. Užsienyje sparčiai populiarėja daržovių ravėjimo robotai, varomi saulės baterijomis. Ateityje perversmo laukiama iš dar vienos technikos srities – bepiločių skraidyklių, kurios bus naudojamos ne tik laukų stebėsenai, bet ir augalų tręšimui ar piktžolių naikinimui. Taigi, senos kartos technika šiuolaikinio ūkio poreikių patenkinti jau seniai nebegali.
Be ES paramos žemės ūkis sustos
Akivaizdu, ir modernios žemės ūkio technikos pasiūla, ir paklausa ateityje tik augs. Lietuvoje tai liudija ir kasmet vis daugiau lankytojų pritraukianti sektoriaus paroda „Ką pasėsi...“, šiemet vyksianti jau 23-ajį kartą. Ją galima palyginti su didžiąją automobilių paroda Ženevoje, kurioje pristatomos rinkos naujovės ir ateities tendencijos: vien EWA šių metų „Ką pasėsi...“ pristatys per 100 siūlomos technikos ir įrangos. Vis tik rinkoje dar yra skeptikų, kurie laikosi nuomonės, kad žemės ūkio sektorius Lietuvoje yra per daug priklausomas nuo Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos lėšų ir joms pasibaigus šis sektorius stagnuos.
Nėra abejonių, kad gaunama bendrijos parama yra svarbi, ypač mažesniems ūkiams. Jos pagrindinis uždavinys – suaktyvinti investicijas į žemės ūkio sektorių. Tačiau ilgalaikę žemės ūkio technikos paklausą palaiko ne pati parama, o auganti konkurencija, poreikis dirbti efektyviau. Pastarųjų metų EWA pardavimų rodikliai rodo, kad 70 proc. ūkių į agrotechnikos atnaujinimą investuoja patys, t. y. perka ją be ES subsidijų. O tai tik dar vienas įrodymas, kad mitais nesivadovaujantis žemės ūkio sektorius yra stipresnis ir kur kas perspektyvesnis.