Šalia vieno pomidoro išaugo bulvė. Spėju, ten ir buvo užkratas. Tėvukas iš taupumo ją paliko augti. Dar ir apkaupė. Sako, bulvė panaši į pomidorą. Kaupiamosios kultūros, turėtų tarpusavyje draugauti. Žinau, kad pomidorai ir bulvės priklauso tai pačiai bulvinių augalų šeimai.
Vėliau tik pagalvojau, kad ir ligos jų tos pačios. Pradėjau įtarinėti, kad bus bėda. Nes praeityje šalia pomidorų krapus auginau. Tik vėliau sužinojau, kad pomidorams krapų kaimynystė ir kvapas nepatinka. Dėl to ir derlius mažas būdavo. Šiemet kitame darže sau pomidorus auginu. Ten bent 5 metrai nuo bulvių ir krapų. Kuo puikiausiai dera. O tėvuko pomidorams jei bus kas negerai nuo tos bulvės tai pats pasimokys. Taip ir atsitiko. Spėju, kad nuo šios bulvės prasidėjo pomidorų maras. Aš pirmą kartą su juo susidūriau. Nežinojau, kaip pomidorams padėti.
Ant lapų atsirado juodos dėmės. Pomidorai masiškai puvo. Pradėjo džiūti lapai. Vėliau ir stiebai pasidarė dėmėti. Pažeistus lapus ir įpuvusius bei supuvusius pomidorus skyniau pilnais kibirais. Liga pasiekė tokią stadiją, kad pomidorų stiebai ties ligos pažeistomis vietomis net nupuvo ir nukrito. Galvojau viskas. Tėvukas neturės nei vieno pomidoro. Taip net neparagaus savų natūraliai augintų pomidorų. O taip jie kvepėjo...
Ieškojau informacijos ką tokiu atveju daryti. Socialiniai tinklai tiesiog mirgėjo nuo, su pomidorų maru susidūrusių žmonių klausimais: "Ką daryt? Kaip gydyti? Kaip jiems padėti?"
Nerūko ir tokių atsakymų: „Viskas. Tai MARAS. Rauk lauk. Niekuo nepadėsi. Viską išbandžiau ir niekas nepadėjo.“
Viena moteris rašė, kad yra vario sulfatas, bet juo nupurškus, šešias savaites negalima valgyti derliaus. Pagalvojau. O jau po šešių savaičių, nieko neatsitiks suvalgius. Manau vis tiek chemikalų „dozę“ gaučiau tik jau mažesnę. O kur sugadintos skoninės savybės. Ir pomidorai po šešių savaičių, pernoktų.
Paskambinu mamai ir sakiau, kad pomidorams šakės. Ji patarė nupurkšti kalio permanganatu. Savo vaistinėlėje radau visko. Kalio permanganato, jodo ir brilijantinės žalumos. Dar likusios nuo tada kaip vaikams nuo vėjaraupių tepiau. Pasidariau tris tirpalus. Vieną, litras vandens su keletu lašų jodo. Kitas su trupučiu kalio permanganato. O trečias – vanduo su trupučiu vadinamosios „zelionkos“. Trečdalį daigų purškiau su jodo tirpalu. Kitą trečdalį kalio permanganato tirpalu ir paskutinius su briliantinės žalumos tirpalu. Visi tirpalai padėjo. Nustojo pomidorai pūti ir pradėjo auginti naujus vaisius. Didesni paaugo ir sunoko. Geriausios skoninės savybės. Išliko tų kuriuos su briliantinės žalumos tirpalu purškiau. Jeigu tik pradžioje ligos būčiau žinojes su kuo nupurkšti, tai būtų išgelbėtas gausus pomidorų derlius.
