Kurortas, reabilitacija, o kartais ir ligoninės palata – bonsų savininkai į Alytuje esantį japonistikos žinovo Kęstučio Ptakausko Ryto Rasos sodą medelius atveža klausdami patarimo, kaip juos prižiūrėti, o neretai – ir prašydami gelbėti. Pasitaiko, kad medelių „ligoninėje“ vienu metu gydoma ir pusė šimto bonsų.
„Jo Ekscelencijos prezidento bonsai medelis atvyko į Ryto Rasos sodo reabilitacijos centrą. Pavasario pabaigoje grįš pas savo šeimininką“, – tokiu įrašu K. Ptakauskas neseniai pasidalino savo „Facebook“ profilyje.
Tai – jau trečias G.Nausėdos medelis, kuriam reikėjo alytiškio pagalbos. Ryto Rasos sode žiemoja baltoji pušis, prezidento gauta dovanų iš Japonijos. „Medelio problema, kad jis buvo laikomas kambario sąlygomis, šilumoje, o žiemoti jam reikia lauke. Prie žemesnės temperatūros bonsą reikėjo pratinti palaipsniui“, – pasakoja Kęstutis. Prezidento baltosios pušies bonso amžius – apie 60 metų.
G.Nausėda bonsais domisi jau seniai. 1987 metais jis pirmą kartą atvažiavo į Alytų, kur vyko bonsų ir japonistikos paroda, tuomet ir susipažino su jos organizatorumi K.Ptakausku. Vėliau lankėsi visose alytiškio organizuotose bonsų ir Japonijos meno parodose, kurios vyko Dzūkijos sostinėje ir Vilniuje.
Ryto Rasos sode šiuo metu taip pat prižiūrimas ir prezidento žmonos Dianos Nausėdienės auginamas bonsas – skroblo medelis. Jį padovanojo K.Ptakauskas. „Medelis – kaip kūdikis. Prie jo kasdien reikia prieiti, aukoti laiką, juo rūpintis, bet toli gražu ne visada bonsų savininkai įvertina, kiek galės skirti tam laiko“, – pastebi alytiškis, auginantis bonsus, tituluotus prizinėmis vietomis prestižiniuose Europos bonsų konkursuose.
„Kam reabilitacija, o kam ir reanimacija – priklausomai nuo to, kokios būklės bonsas atvežamas. Kartais turiu ir 50 medelių, kuriems reikia pagalbos. Per visą laiką numirė tik vienas, bet jis jau buvo atvežtas praktiškai negyvas“, – pasakoja Ryto Rasos sodo šeimininkas. Kaip reabilituojami bonsai? Pasirodo, pirmiausia Kęstutis augalą persodina, parenka optimalias laikymo sąlygas, jei reikia –naujai formuoja. To paprastai ir užtenka, kad medelis atsigautų.
Netrukus į Ryto Rasos sodą turėtų atvykti pedagogės ir verslininkės Austėjos Landsbergienės auginamas alyvmedžio bonsas. Jo problema taip pat yra per šiltos laikymo sąlygos, medelis buvo netinkamai persodintas.
„Lietuvoje yra tikrai nemažai žmonių, kurie augina bonsus. Šiam užsiėmimui reikia daug kantrybės, žinių, tačiau kartu jis ir suteikia labai daug gerų emocijų, bendraujant su gamta. Žinoma, kaip ir kiekvienas hobis, bonsų auginimas reikalauja investicijų. Pirkti medžiagą, iš kurios formuosi medelį, yra brangu. Rasti jos Lietuvoje – nerealu, juk mes ne kalnuose gyvename. Be tokios rimtos medžiagos negali net galvoti apie konkurenciją su Europos bonsų augintojais. Tačiau visada gali auginti bonsus sau, mokytis tai daryti, nes kelias į meistrystę yra labai ilgas“, – sako K. Ptakauskas.
Jis džiaugiasi, kad turi daug gabių mokinių, savo dešine ranka vadina alytiškį Gytį Volungevičių, gražių medelių savo kolekcijoje turi Vilma Verseckienė, viena pirmųjų Alytuje pradėjusi auginti
bonsus.
„Labai džiaugiuosi, kad šiemet su mokiniais dalyvavome Europos bonsų kongrese Vokietijoje, susiformavo labai intelektuali grupė“, – sako K. Ptakauskas.
Į Ryto Rasos sode vykstančius mokymus atvažiuoja mokiniai iš visos Lietuvos ir net užsienio šalių.
Šiai veiklai, žinoma, sutrukdė ir pandemija, ir karas Ukrainoje, tačiau, kita vertus, bonsų auginimas savaime yra ir atsvara stresui, nerimui. „Medis yra viskas, jei sunku – išeik į mišką ir prisiglausk
prie medžio“, – pataria Kęstutis. Alytiškiui yra tekę apie savo veiklą pasakoti net Pravieniškių pataisos namuose. Mažyčius bonsai medelius, kurie auga nedideliuose vazonėliuose, o savo išvaizda primena šimtamečius medžius, augina iki gyvos galvos kalintys nuteistieji.
Pastaruoju metu K. Ptakauskas daug laiko skiria gamtos fotografijai, džiugina savo nuotraukomis parodose ir socialiniuose tinkluose, jose – į žiemos ramybę panirę bonsai ir sparnuotieji jų lankytojai Ryto Rasos sode lesyklose.
