„Išskiskiriame tuo, kad braškes auginame tik uždarame grunte – polikarbonatiniuose šiltnamiuose. Nebaisus lietus, sniegas, vėjas. Skirtumas 5-7 laipsniai tarp temperatūros lauke ir viduje. Auginame tik vieną rūšį. Auginame tik vieną prancūzišką rūšį, kur ankstyva ir veda gražias ir labai saldžias uogas“, – savo ūkį apibūdina T. Svilainis ir įvardina kodėl pasirinko šią veislę – klientai grįžta ir sako, kad uogos primena tas, kurias valgė vaikystėje.
Kalbant apie pačius šiltnamius, lysvės juose dviaukštes ir sustatytos taip, kad šešėlis nuo viršutinės nekristų ant apatinės ir išvedžioti žietkočių laikikliai. Tai vienas svarbiausių dalykų, kuris lemia gerą derlių. Tai leidžia išsaugoti uogas – prisirpusios braškės tiesiog nenulaužia žietkočių.
Kitas niuansas – išvedžiotos virvės, kurios atskiria lapus nuo uogų. Taip lengviau rinkti, lapai neliečia uogų ir jos nepūna.
Laistymas kapiliarinis – visas šiltnamis laistomas vienodai, tačiau viršutinėje eilėje vanduo garuoja greičiau ir vandens reikia daugiau. Kol kas tai reguliuojama rankiniu būdu, tačiau ateityje bus automatizuota. Laistoma ne tik per šaknis, bet ir per lapus, kas augalui būtina.
Dar vienas svarbus dalykas, be kurio pačių ankstyviausių uogų gali ir nebūti, tai šildymo kabelis po substrato maišais. Tai leidžia apsiginti nuo šalnų ir užauginti pačias ankstyviausias ir tuo pačiu brangiausias uogas.
Kitas unikalus dalykas – pietinė šiltnamių pusė uždengta šešėlį metančia plėvele. Ji šviesos srautą sumažina per pusę. Braškei reikia 25 laipsnių šilumos ir net karščiausiomis dienomis komfortiška dirbti šiltnamyje, derlius neperkaista.
Daigus ūkininkas veža pats tiesiai iš Prancūzijos. To reikia, kad tiksliai žinotų, ką užsakė, kokie daigai ir ko iš jų tikėtis.
„Vakarykščių uogų neparduodam. Šaldom, arba patys valgom. Realizuojame tik šviežias, nes jos desertinės ekstra klasės ir išvaizdos uogos. Kitaip jų negalėtume parduoti po 12-15 eurų už kilogramą. Klientai nesuprastų“, – verslo filosofiją apibūdina T. Svilainis.
