Svalbardas pati šiauriausia žmonių gyvenama vieta, tačiau šį kartą ne apie buitį, o kodėl 4 kilogramai kviečių, pušų, žirnių ir pomidorų sėklų iš Lietuvos pirmą kartą istorijoje buvo nuvežtos į ten.
Jos keliavo į amžino įšalo žemėje įrengtą sėklų saugyklą, kuri sukurta tam, kad būtų saugomos geriausių pasaulio veislių atsarginės kopijos.
Saugykloje, kurioje sukauptas milžiniškas genetinis turtas, pilnu etatu dirba vienas žmogus, bei du jo pagalbininkai ir tie patys į čia atvažiuoja tik 3-4 kartus per metus, kai priimami nauji pavyzdžiai. Užtenka šiuolaikinių stebėjimo technologijų. Į vidų neįleidžiami čia nedirbantys žmonės. Buvo atsakyta net vienos šalies premjerui.
Pavyzdžiai iš privačių kolekcijų nepriimami. Nepriimamos ir genetiškai modifikuotų augalų sėklos.
10 faktų apie Svalbardo pasaulinę sėklų saugyklą
Jei kada nors žmoniją ištiktų didžiulė nelaimė – pasaulinis karas arba gamtinė katastrofa, ir išgyvenusiems tektų iš naujo kurti žemės ūkį, pakaks žinoti vieną žodį – „Svalbardas“.
Priežasčių įkurti Paskutinio teismo dienai numatytą saugyklą, kaip ją dažnai vadina žurnalistai, – net keletas, bet ne visas derėtų sieti su pasaulio pabaiga. Visų pirma, saugykla skirta prie skirtingų klimato sąlygų prisitaikiusioms kultūroms išsaugoti. Antra, tai tam tikros rūšies seifas: jeigu įvykus karui arba dėl stichinių nelaimių kokios nors šalys netektų nuosavų sėklų atsargų, jas būtų galima atkurti pasinaudojant saugykloje saugomais egzemplioriais, rašoma portale „Aggeek“.
Toliau – 10 faktų, kiek išsamiau supažindinsiančių su Svalbardo pasauline sėklų saugykla.
1. Saugykla neatsitikinai atsirado būtent Svalbarde
Jei vis dėlto įvyktų visuotinė katastrofa ir tektų atkurti šiuo metu vešančius augalus, be jokio abejo, tektų keliauti į Svalbardą. Pirmiausia, išsiaiškinime kurgi jis yra. Taigi, Svalbardas – labiausiai į šiaurę nutolusi Norvegijos Karalystės dalis, esanti vos per 1 125 kilometrus nuo Šiaurės poliaus. Arkties vandenyno sala buvo pasirinkta ne šiaip sau, o dėl amžinojo įšalo ir mažos žemės drebėjimų tikimybės, mat kaip tik šios aplinkybės leidžia gerokai sumažinti žemai temperatūrai palaikyti būtinos energijos sąnaudas.
Sėklų saugykla įkurdinta Svalbardo administraciniame centre – Longjyrbieno mieste, esančiame netoli tarptautinio oro uosto.
2. Saugyklos statyba atsiėjo tik 9,6 mln. dolerių
Vertinant pagal šiuolaikinius standartus, suma tikrai nėra ypač didelė. Projektas buvo įgyvendintas Norvegijos lėšomis, globojant Jungtinėms Tautoms. Be to, sėklų saugyklos statybą finansavo Rockefellerių fondas, Billas Gatesas, bendrovė „Monsanto“ ir kitos pasaulinio masto kompanijos. Objektas buvo pradėtas statyti 2006-ųjų viduryje, o jau 2008-ųjų vasarį įvyko oficialus saugyklos atidarymas.
„Paskutinei teismo dienai numatyta saugykla“ yra 120 metrų gylyje, uolos viduje, ir 130 metrų aukštyje virš jūros lygio. Taigi, sėklų saugykla yra taip aukštai ir tuo pačiu taip giliai uoloje, kad tikimybė, jog ją kada nors užlies jūros vandenys arba kad atitirptų amžinasis įšalas, praktiškai lygi nuliui. Saugyklos pastato durys turėtų atlaikyti sprogimus, jame įrengtos kameros su šliuzais, veikia judesių jutikliai, o metro storio sienos – gelžbetoninės, taigi, pajėgios atlaikyti net branduolinį smūgį arba žemės drebėjimą. Kaip ir buvo suprojektuota, norint patekti į saugyklos gilumą, tenka pereiti net penketą durų su kodiniais užraktais.
3. Sėklos saugomos pastovioje –18 °C temperatūroje
Sėklos taip pat supakuotos į užlituotus maišelius, pagamintus iš medžiagos, primenančios aliuminio foliją, ir sudėtos į specialius užplombuotus konteinerius. Jie laikomi ant saugykloje įrengtų stelažų. Taigi, sąveika su deguonimi ganėtinai apribota, todėl, taip pat dėl išsilaikančios žemos temperatūros labai sulėtėja metabolizmo ir augalų sėklų senėjimo procesai. Amžinasis įšalas, savo ruožtu, garantuoja, kad sėklos išliks daigios net ir tuo atveju, jeigu sutriktų saugyklos elektros tiekimas.
4. Sėklas saugykloje galima saugoti kone amžinai
Sėklų saugojimo terminą lemia konkreti rūšis. Pavyzdžiui, žirniai daigūs išlieka vos 20–30 metų, o štai saulėgrąžas ir kai kurias grūdines kultūras galima saugoti daugybę dešimtmečių ir netgi šimtmečių. Aišku, visos sėklos palaipsniui praranda daigumą ir miršta. Kad šito nenutiktų, dalis specialiai saugomų sėklų pavyzdžių bus atskirta ir pasėta į dirvą, kad sudygtų ir subrandintų naujų sėklų, laisvai galėsiančių pakeisti senąsias. Vykdant šią procedūrą sėklų saugojimo terminą pavyks ištęsti iki amžinybės.
5. Saugykloje gali tilpti net 4,5 mln. skirtingų rūšių pavyzdžių
Minėtina, kad saugoma po 500 kiekvienos rūšies augalo sėklų. Tai reiškia, kad daugiausia saugykloje galima sutalpinti 2,25 mlrd. atskirų sėklų. Čia ne tik telpa visi unikalių rūšių pavyzdžiai, saugomi įvairiose pasaulio šalyse veikiančiuose genetiniuose bankuose, bet tilps ir naujos, ateityje išvestų veislių sėklos. Visiškai užpildyta saugykla bus pats didžiausias sėklų fondas.
Šiuo metu saugykloje virš milijono pavyzdžių, atkeliavusių beveik iš visų pasaulio šalių.
6. Pirmiausia į saugyklą patenka maistui naudojamų augalų sėklos
Prioritetinėmis taip pat laikomos tos sėklos, kurias naudojant galima kultivuoti tvarią žemdirbystę, pavyzdžiui, tokią, kuria įmanoma verstis sausringose zonose. Šis faktas ypač reikšmingas besivystančioms šalims, kurioms svarbu užsitikrinti saugumą, susijusį su apsirūpinimu produktais. Aktualiu aspektu laikoma ir kultūrų įvairovė. Štai iškalbingas pavyzdys: nors per visą žemės ūkio istoriją į žmogaus mitybos racioną buvo įtraukta apie 7 tūkst. skirtingų rūšių augalų, dabar jų liko maždaug 150, o kad prasimaitintų, eilinis žmogus tenaudoja vos 12 rūšių augalų. Minėtina, kad kuo didesnis augalų rūšių skaičius, tuo didesnė tikimybe, kad juos pavyks adaptuoti prie pakitusių sąlygų.
Būtina atsižvelgti ir į rūšių įvairovę – juk vien tik ryžių pasaulyje priskaičiuojama apie 100 tūkst. rūšių. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl į saugyklą pirmiausia patenka kaip maisto produktai vartojamų augalų sėklos.
7. Sėklų saugykla – ne genetinis bankas
Nuo genetinio banko saugykla skiriasi tuo, kad joje įvairių gentinių bankų vardu saugomi skirtingų rūšių sėklų dublikatai. Juos gauti bus galima tiktai tuo atveju, jei pirminiuose fonduose saugomos sėklos dėl kokių nors priežasčių bus prarastos. Sėklų nuosavybės teisės ir toliau priklauso jas į saugyklą perdavusioms šalims. Be atitinkamo deponuojančiosios šalies leidimo nei Norvegijos valdžia, nei Svalbardo pasaulinės sėklų saugyklos vadovybė neturi teisės suteikti prieigos prie saugyklos fondo. Šiaip saugykla atidaro tiktai tada, kai yra papildoma naujais egzemplioriais ir tai įvyksta 3–4 kartus per metus.
8. Pirmosios sėklų į saugyklą nusiuntė Afrikos šalys
Pirmieji 7 tūkst. pavyzdžių iš 36 Afrikos šalių į Norvegiją atkeliavo iš Nigerijoje įsikūrusio Tarptautinio atogrąžų žemės ūkio instituto (IITA).
Specialistai iš IITA atrinko 330 kilogramų sėklų, įskaitant laukines ir sukultūrintas pupuoles, kukurūzus, soją ir žemės riešutus. Vėliau nuosavų kolekcijų siuntimu pradėjo užsiimti Kolumbijoje, Etiopijoje, Indijoje, Kenijoje, Meksikoje, Peru, Filipinuose ir Sirijoje veikiantys nacionaliniai sėklų bankai.
9. Sėklų į Svalbardą atsiuntė ir Ukraina
Ukraina į Svalbardo pasaulinę sėklų saugyklą yra atsiuntusi 2 633 kviečių, avinžirnių, palėžirnių, pupelių, lęšių ir kitų augalų sėklų pavyzdžių. Jas deponavusi institucija – Charkive įsteigtas Nacionalinis augalų genetinių išteklių centras. Pagrindinis jo uždavinys – sukurti Ukrainoje auginamų kultūrų kolekcijas. Šiuo metu Nacionaliniame genetikos banke yra 136,2 tūkst. pavyzdžių, kuriuos reikėtų sieti su 1 197 augalų rūšimis. Vis dėlto iš Ukrainos kilę pavyzdžiai sudaro tik 47,2 tūkst., t. y. 35 proc.
10. Saugyklos jau prireikė: iš jos jau teko imti sėklų pavyzdžius
Tik nemanykite, kad nepastebėjote, kaip įvyko globalinis kataklizmas. Tiesiog 2015-aisiais tam tikras kiekis sėklų pavyzdžių buvo paimta Sirijos prašymu. Sirijos mokslininkai paprašė atsiųsti sausringose zonose galinčių augti kviečių, avižų ir tam tikrų žolių sėklų. Paprastai Artimųjų Rytų agronomai pavyzdžius gaudavo iš Alepe veikusio Tarptautinio sausringų rajonų agronomijos tyrimų centro. Deja, 2012-aisiais dėl pilietinio karo centras persikėlė į Beirutą ir jo atsargos sumažėjo. Iškilus būtinybei skubiai papildyti Artimųjų Rytų fondą, mokslininkai paprašė grąžinti 130 sėklų dėžių iš 325, atsiųstų į Svalbardą prieš karą.
Pasaulinę sėklų saugyklą galima pagrįstai vadinti žmonijos atsargomis juodai dienai. Jeigu nutiktų kas nors baisaus, galėsime viską pradėti iš pradžių! Kad saugykla reikalinga, darosi aišku jau dabar, o turint omenyje klimato pokyčius, šio objekto reikšmė su laiku tik išaugs. Belieka viltis, kad jei ateitų pasaulio pabaiga, kažkaip pavyktų atverti duris į sėklų saugyklą.
