Šie metai ypatingi – dėl sausos vasaros tokio grybų dygimo kaip ankstesniais metais nebuvo ir patys ištrokštieji baravykai bei voveraitės pasirodė gana vėlai. Visgi, prasidėjus lietums, jų jau galima prisirinkti sočiai vakarienei.
„Grybų randama visų tipų miškuose, ir spygliuočiuose, ir lapuočiuose, kiekiai – negausūs, bet jau pasitaiko daugiau vietų, kur galima rasti baravykų, pilkųjų meškučių, lepšių, kelmučių, dar pasitaiko voveraičių. „Grybingesni“ regionai, kur galima rasti daugiau baravykų ir kitų grybų: Šakių regioninis padalinys, Jurbarko regioninis padalinys, Šilutės regioninis padalinys“, – rašoma Valstybinės miškų urėdijos atsakyme į Delfi klausimą, kaip gyvuoja grybai miškuose.
Kalbant apie Vilnių, verta pasižvalgyti Maišiagalos, Bartkuškio miškuose, Rūdininkų girioje.
Žurnalistas ir grybautojas Romas Sadauskas-Kvietkevičius apie padėtį Dzūkijoje:
„Dzūkija dar nematė stiprių šalnų, beveik kasdien trumpai palyja ar bent gili rasa naktį iškrinta, rytais pamiškes ir upių slėnius apgaubia rūkai, todėl ir vėlyva grybapjūtė neskuba pasibaigti. Jaunuose Kapčiamiesčio girios pušynėliuose prisirinkau žaliuokių, bet teko nemažai pavargti pjaustant sukirmijusias, kol tarp jų atrasdavau sveiką. Atrodo, dar nespėjo iš po spyglių kupsto prasikalti, tvirta, žemėta, bet perpjaunu kotą – vienos skylės. Kas renka ne tik žalias, bet ir pilkas, prisikrauna po kelis kibirus, bet man ir pintinės žalių sriubai išsivirti ir užsisūdyti pakanka.
Rudmėsių dygimas jau visai pasibaigė. Porą savaičių kas antrą dieną apeidavau tą patį pamiškės griovio pakraštį ir jų prisirinkdavau, o dabar ten tik kazlėkų pridygę. Kas netingi parsinešęs namo lupti jų kepures ir paskui bandyti atplauti pajuodusius pirštus, tvirtina kad jauni kazlėkiukai yra vieni skaniausių grybų ir virti, ir kepti, ir marinuoti. Aš juos keptuvėje pamaišau su baravykais, nes šių vis nepavyksta pakankamai visam patiekalui prisirinkti. Pastarąjį grybavimą radau 12, bet iš jų 7 buvo sukirmiję, o pora taip peraugę, kad tiko tik džiovinimui.
Didžiojo baravykų dygimo, kai juos galėdavom rauti net sukaitę, išpildavom pintinės turinį į bagažinę ir godumo apimti dar kartą grįždavom į mišką, šiemet šilinėje Dzūkijoje nebuvo ir jau nebus. Dabar kur ne kur pavieniai baravykai dar sudygsta, daugiausia prie takų ar skirtingo amžiaus miško sandūroje, bet pasikliauti jokiais dėsningumais neverta. Tai daugiau sėkmės dalykas – galite nieko nerasti arba prisirinkti pusę pintinės.
Likusią jos dalį dar pavyks užpildyti šilbaravykiais, jei tik nebūsite labai išrankus ir nenusigręšite nuo sraigių jau paragautų grybų. Niekam ne paslaptis, kad šilbaravykiai labai kirmija, o vėlyvo dygimo šilbaravykiai – ypatingai greitai. Nuo kirminų gali būti nukentėję net visai jauni, iš pažiūros sveiki ir tvirti grybai. Skylutės kote gali būti beveik neįžiūrimos, bet perpjovus kepurę pasimatys, kad grybas jau nelabai tinkamas žmonių maistui.
Jeigu drėgnas laikotarpis be šalnų tęsis ir po Vėlinių, Dzūkijos grybautojai viliasi, kad vėl pradės dygti voveraitės. Dabar jų Dzūkijos šiluose visai mažai, todėl Druskininkų savivaldybės Leipalingio miestelyje miško gėrybes superkantis Dainius Šidlauskas jų supirkimo kainą padidino iki 10 eurų. Ir vis tiek retai kas atneša po kelis šimtus gramų pririnkę. Šilbaravykių supirkimo kaina sumažėjo nuo 1,50 iki 1,30 euro, bet Leipalingio apylinkės miškuose jų dygsta gerokai mažiau, negu apie Marcinkonis ar Kapčiamiestį. Dar pigiau kainuoja makavykai – vos po 0,50 euro už kilogramą. Pirmarūšiai balti baravykai superkami po 4 eurus, didesni geltoni – 2,50, o už peraugusių ir jau formą prarandančių kilogramą gautumėte po eurą.“
