Viskas būtų gerai, jeigu visa tai būtų įgyvendinta vadovaujantis teisingumo principais, proporcingai atsižvelgiant į gamtosauginius, socialinius bei ekonominius interesus, kaip įprasta demokratinėse rinkos ekonomikos šalyse.
Deja, Lietuvoje buvo pasirinktas vos ne bolševikinis kelias. Dažnas miško savininkas atgavo nuosavybę su papildomais ženkliais apribojimais be realios galimybės jų užginčyti. Įstatymuose deklaruojama, kad savininkui turėtų būti atlyginama už patiriamus nuostolius, bet dauguma atvejų tai teliko popierinėmis deklaracijomis.
Nors prabėgo jau trys dešimtmečiai, situacija nesikeičia į gera. Gąsdindama Briuselio šmėklomis, aplinkosauginė biurokratija siekia dar ženkliau padidinti saugomų teritorijų plotus ir dar labiau varžyti žmogaus veiklą. Vėlgi deklaruojama, kad už nuostolius bus kompensuojama, bet neteko matyti jokių konkrečių siūlymų, kaip, kokiais atvejais ir iš kokių šaltinių valstybės išmokės kompensacijas.
Vienu iš gamtosauginių kozirių yra vadinamosios kertinės miškų buveinės, kurių jau įsteigta apie 800. Kertinių buveinių koncepciją pirmieji suformulavo švedai. Bet ar tikrai buveinės tapo gamtosaugine panacėja pas mūsų Baltijos kaimynus?
Švedijoje gerbiama privati nuosavybė ir galioja principas, kad miško savininkui pagal rinkos vertę kompensuojama už papildomus nuostolius. Tam Švedijos vyriausybė kasmet skiria didelius piniginius išteklius, pavyzdžiui 2022 metais paskirta apie 160 milijonų eurų.
Lėšos panaudojamos ne tik saugomų teritorijų steigimui, kai iš savininkų nuperkama jų miško žemė, apmokant 125 proc. valdos rinkos vertės, bet ir gamtosauginėms sutartims, kurios paprastai sudaromos 50 metų laikotarpiui ir savininkas valdoje pats įsipareigoja arba leidžia aplinkosaugininkams vykdyti įvairias sutartyje numatytas aplinkosaugines priemones.
Kertinės buveinės Švedijoje nelaikomos oficialiomis saugomomis teritorijomis, todėl kompensacijos už ūkininkavimo apribojimus nėra įteisintos. Tačiau savininkams beveik neįmanoma parduoti buveinėse iškirstos medienos. Dauguma medienos supirkėjų Švedijoje yra sertifikuoti FSC (ang. Forest Stewardship Council), o pagal Švedijos nacionalinį FSC standartą mediena negali būti įsigyjama iš buveinių.
Susidaro paradoksali situacija, kai savininkai gali patirti labai didelių nuostolių, jeigu norimos parduoti medienos augavietė yra kertinė buveinė. Tai privedė iki kovų teismuose. Beje, teismai dažnai priteisia valstybę sumokėti savininkui kompensacijas, atitinkančias patiriamus nuostolius.
Po keletą metų trukusių peripetijų, Švedijos miškų tarnyba nusprendė stabdyti kertinių buveinių inventorizaciją. Neišsprendžiami buveinių rebusai buvo viena iš pagrindinių priežasčių inicijuoti miškų politikos peržiūrą 2020 metais. Dabartinė dešinioji Švedijos vyriausybė itin kritiškai vertina susidariusią situaciją ir siekia apginti miško savininkų teises.
Tad ko iš švedų galėtų pasimokyti lietuviai? Kiek liūdnai galima konstatuoti, kad steigiant buveines Švedijoje nepavyko sklandžiai suderinti gamtosaugininkų ir miško savininkų interesų.
Lietuvoje tikrai bus daug problemų, jei bus ir toliau „štampuojami“ dideli buveinių plotai be adekvačių kompensacijų. Bet kokie apribojimai jau išskirtose buveinėse turėtų būti stabdomi, kol valstybė užtikrins teisingą atlyginimą už nuostolius. O naujos buveinės neturėtų būti steigiamos be savininko sutikimo.
Neabejotina, kad kertinės buveinės yra vertingos gamtai, bet nuosavybę atgavusio ar įsigijusio miško savininko nereiktų palikti kvailio vietoje. Jeigu valstybė pagaliau ras būdų atlyginti savininko patiriamus nuostolius – laimės ir gamta, ir savininkas, ir visuomenė.
