Ištrauka iš knygos „Sūduvos girios”, skelbiama portale miskininkas.eu.

Pirmajame statute (pagal 2001 m. vertimą skyrius vadinosi „Apie gaudimvietes, apie girias, apie drevinį medį, apie ežerus, apie bebrynus, apie apynynus, apie sakalų lizdus“) reguliavimas siekė ne kokių nors gamtosaugos tikslų, kaip dabar kai kas iš naivumo ar iš nežinojimo bando pavaizduoti, o gynė žemės savininkų, pirmiausia Didžiojo kunigaikščio, feodalų ir bajorų interesus, taip pat reguliavo jų tarpusavio santykius ir santykius su paprastais žmonėmis. Aiškiausiai, tiksliausiai ir griežčiausiai sureguliuoti medžioklės klausimai.

Pirmojo (1529 m.) statuto pirmajame straipsnyje sakoma, kad sugautas svetimoje žemėje prie užmušto žvėries medžiotojas „turi būti nuvestas pas urėdą ir urėdo (kalbama ne apie miškų urėdą) turi būti nuteistas mirti, kaip kiti vagys“. Tačiau buvo „kaklo“ bausmės išsipirkimo galimybė bei dar įvairių sąlygų ir išlygų.

LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras. Jam valdant XV antroje pusėje Sūduvos dykra buvo išskirstyta karališkiesiems dvarams ir atsirado pirmieji į girininkijas panašūs dariniai.

Pirmasis Lietuvos statutas (parašytas kanceliarine slavų kalba)

Pavyzdžiui, savo žemėje sužeistą žvėrį net privalu buvo vytis į svetimą žemę, kurį ten pribaigęs galėjai pasiimti sau. Feodalas, siunčiantis savo žmones medžioti į valdovo ar kito feodalo žemes, turėjo sumokėti žemės savininkui smurtinę (1200 grašių) ir kartotinę, t. y. tokią pat dydžio baudą į Didžiojo kunigaikščio iždą. Antrame statuto straipsnyje buvo įteisintos žvėrių kainos, pagal kurias skaičiuotas žalos atlyginimas (už stumbrą – 1200 grašių, briedį – perpus mažiau, šerną – 100 grašių, stirną – puskapį, t. y. 30 grašių).

Matome, kad tuometinė valstybė stumbrą įvertino 40 kartų svarbesniu žvėrimi nei stirną. Bausmės už naminių gyvulių vogimą buvo gerokai mažesnės (12 str. 8 pastraipa): už jautį – 50 grašių, už karvę ir meitėlį – 30, už avį – 12 grašių.

Stebėtinai didele suma įkainoti medžiokliniai sakalai ir medžiokliniai šunys. Geriausi medžiokliniai sakalai prilygo stumbro kainai – 1200 grašių, o prasčiausi (jei tikėti abejotinu vertimu – vanagėliai ir startsakaliai) – 100 grašių. Už pėdsekio šuns arba skaliko pavogimą ar užmušimą, taip pat už bebrinį šunį – 720 grašių, už „Milano briedinį“ šunį net 1200 grašių, o ir pigiausias kiškinis vižlas buvo vertinamas 180 grašių.

Pagal servitutinę įėjimo į mišką teisę įeiti į Didžiojo kunigaikščio ir visų kitų savininkų girias prie savų bartinių medžių, pievų ar ežerų (įėjimo teisė buvo išlikusi nuo labai senų laikų ir ją galima laikyti paprotine) buvo leidžiama, bet draudžiama su savimi turėti žvėrių gaudymo priemones ir šunis. Tik drevininkams buvo leidžiama nešiotis kirvius ir kitus drevių darymo įrankius.

Tačiau miškų savininkams buvo draudžiama LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras. 36 Sūduvos girios savintis tuos „įėjimus“ ir juos (pvz., pievas ar ežerus) prijungti prie savo valdų. Priešingai – už tokio ežero išžvejojimą ar pievos nušienavimą, arba pasikėsinimą tai daryti sukeliant muštynes nukentėjusiam turėjo būti sumokėta minėto dydžio smurtinė ir valdovui – kartotinė. Labai aiški atsakomybė ir už drevinių medžių bet kokį žalojimą: ar tai būtų pušis, ar ąžuolas, jei dreviniame medyje buvo bitės, pažeidėjas turėjo sumokėti 60 grašių, o jeigu bičių nebuvo, bet vien jo drevė.