Iki šiol rudeninis feisbukas nemirgėjo laimikių nuotraukomis – sutrukdė karšta ir sausa vasara bei sausas ruduo. Įdomu tai, kad jei ankstesniais metais spalį grybavimo sezonas jau baiginėdavosi, dabar tik prasideda.
Valstybinės miškų urėdijos į klausimą, kur galima rasti grybų atsakė:
„Apklausus mūsų kolegas, įžvalgos tokios: Dzūkijoje, netoli Meškučių arba Ilgininkų, buvo rastas tik 1 baravykas, pagrinde – lepšiukai. Daugiausiai grybauta pamiškėse, o ne pačiam miške, nes vietose, kuriose miškas yra tankesnis ir mažai šviesos, beveik nieko neįmanoma rasti. Daugiausiai šiuo metu dygsta: pilkoji meškutė, lepšiukai, taip pat prasidėjo kelmučiai. Baravykų yra, bet labai nedaug. Daugiausia grybų pagal Facebook – prie Palangos.“
Profesionalus grybautojas žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius, gyvenantis Dzūkijoje, taip apibūdina tai, kas vyksta miške:
„Spalio pradžioje dzūkai nusirinkdavo savo pušynėliuose žaliuokes bei paskutinius rudeninius baravykus ir užbaigdavo grybavimo sezoną, o šiemet tikroji grybapjūtė dar tik prasideda. Jeigu visą vasarą ir rugsėjį grybavimo pasiilgusiems miestiečiams kartodavau, kad grybų nėra ir kuo toliau nuo Dzūkijos jie bandys grybauti, tuo didesnė tikimybė rasti kažką panašaus į valgomus grybus, tai dabar galiu drąsiai teigti, kad grybų Dzūkijoje yra, tik ne visi jų randa.
Pirmąjį spalio savaitgalį prie kelio iš Vilniaus į Druskininkus mačiau daugybė sustojusių grybauti miestiečių automobilių, o kiek dar jų įsuko gilyn į mišką, ieškodami dar neišgrybautų vietų.
Daugumos tokių pramoginių grybautojų, kuriuos mintyse vadinu „ūmėdžių pjaustytojais“, miške laukė tik nusivylimas. Nes populiariausiose grybavimo vietose – Dzūkijos nacionalinio parko miškuose apie Marcinkonis, Margionis, Puvočius ir Mardasavą, nuo Senosios Varėnos iki pat Merkinės, grybų beveik nėra. Tačiau artimiausiomis dienomis dygimas turėtų prasidėti ir ten, nes jauname pušynėlyje prie Mardasavo sekmadienio popietę užtikau vieną prasikalusią žaliuokę. O jos po vieną nedygsta – netrukus pasipils daugiau. Nors šį grybą Lenkijos ir Vokietijos mokslininkai vadina nuodingu ir pataria maistui jo nevartoti, lietuviai į tokius perspėjimus nekreipia dėmesio.
Svarbiausia yra nesupainioti žaliuokių su pačiu nuodingiausiu mūsų miškų grybu – žaliąja musmire.
Pietrytiniame šalies pakraštyje apie Druskininkus, Veisiejus ir Kapčiamiestį miškai rugsėjį mažiau nukentėjo nuo sausros, nes čia praplaukė lietaus debesų juosta tuomet, kai kitur nelijo 2-3 savaites. To pakako, kad brandžiuose pušynuose pradėtų dygti šilbaravykiai. Savaitgalį jie buvo pradėję smarkiai kirmyti, vos 1 iš 4-5 pavykdavo rasti visai sveiką. Bet sukirmijusius grybautojai jau nupjaustė, kitus pribaigė sraigės, o nauja šilbaravykių karta šios savaitės viduryje sudygo sveika ir drūta – vienas malonumas pjaustinėti.
Voveraičių jau beveik neradau, vos kelias išlupau iš žalių samanų, bet užtat žole apaugusioje pamiškėje pasisekė prisirinkti skaniausių rudens grybų – rudmėsių. Pakeptos svieste atskirai nuo kitų grybų jos turi nepakartojamą skonį, kurio kiekvienam tikram dzūkui kasmet norisi, bet ne kasmet pavyksta paragauti.
Baravykų randu nedaug, jų dygimo algoritmo šiemet dar neperpratau, o ir iš tų pavienių kas antras būna sukirmijęs. Dar labiau kirmija paberžiai, didesnių net peilis nekyla tikrinti. Bet užtat raudonikiai šiemet sveiki, iš tolo šviečia savo kepurėmis beržynėliuose. Pamiškėse pasipylė nauja kazlėkų karta. Didžiausi, žinoma, jau kirminų sudoroti, bet jei pavyks rasti ką tik prasikalusių ir netingėsite nulupti slidžias jų kepurėles, gali pavykti išsivirti ypatingai gardžią grybienę. Skanaus!“
