Šiems agitatoriams visiškai nesvarbu tai, kad mediena daugeliui žmogaus vartojamų dalykų neturi lygiaverčio pakaitalo ar esami, dažniausia plastikiniai jos pakaitalai yra arba žalingi aplinkai, arba jų gamybai naudojami senkantys iškastiniai resursai, kaip metalai, nafta ar dujos. Tuo tarpu mediena yra ekologiškas, savaime atsikuriantis arba nesunkiai atkuriamas resursas, kuriuo galima nenutrūkstamai naudotis, rašoma pranešime.

Racionaliai, negrobuoniškai naudojant medienos resursus juos produkuojantis miškas išsaugo visas apsaugines, socialines bei ekologines funkcijas. Tačiau modernieji agitatoriai į tokias „smulkmenas“ nekreipia dėmesio. Jie emocingai aiškina, kad vienintelis „tikras“ ir „geras“ miškas yra sengirė, kurioje uždrausta bet kokia žmogaus veikla ir visa užauganti mediena paliekama supuvimui. Atseit tik šitaip sudaromos sąlygos biologinės įvairovės gausai bei miškų klestėjimui. Radikaliausi „specialistai“ porina, kad miškų jaunuolynus ir atkuriamus miškų plotus iš viso negalima vadinti miškais...

Tuo tarpu miškininkystės profesorių ir akademikų aiškinimų, kad pūvanti mediena išskiria anglies dvideginį ir ženkliai prisideda prie klimato atšilimo, o taip pat ligų bei kenkėjų invazinių plitimų, niekas išklausyti nenori.

Nors pagal tokias teorijas išeitų, kad moksleivius ar studentus negalima priskirt žmonėms, o „tikrieji“ žmonės vien senelių namų gyventojai. Šis „mokslas“ skelbiamas ne tik Labanoro girios ar Punios šilo žygiuose ir sostinės gatvėse, o netgi Seime ar Prezidentūroje. Tuo tarpu miškininkystės profesorių ir akademikų aiškinimų, kad pūvanti mediena išskiria anglies dvideginį ir ženkliai prisideda prie klimato atšilimo, o taip pat ligų bei kenkėjų invazinių plitimų, niekas išklausyti nenori. Iš tiesų, kokią čia reikšmę demokratiniuose rinkimuose turi kelių profesorių balsai prieš šimtus ir tūkstančius gatvės erelių balsų?!

„Kiečiausi“ kovotojai už sengires ir šviesią visų Lietuvos miškų ateitį miškų kirtimus yra išvadinę „ekologiniu banditizmu“, „rusišku verslu – iškirsk, parduok, pragerk“, o juos planuojančius ir vykdančius žmones – „žemiausio šliaužiojimo bebriniais kirminais, persisunkusiais korupcijos sultimis“. Pagal jų teiginius geriausias mums pavyzdys būtų Švedija, kuri savo miškų nekerta, o medieną įsiveža iš tokių kaip Lietuva „durnų“ šalių. Suprantama, kad su tokios leksikos ir tokių argumentų vartotojais žmogiškos diskusijos neįmanomos ir nereikalingos. Plūdimuisi ir melavimui nereikalingos nei žinios nei išsilavinimas, užtenka įžūlumo.

Įdomus būtų tik toks pastebėjimas. Švedija – viena iš intensyviausiai Europoje savo miškus kertančių šalių, paskutinį dešimtmetį vidutiniškai kirto apie 90 mln. m3 per metus (tame tarpe paskutiniais metais – apie 94 mln. m3), kas sudaro 75 proc. jos miškuose priaugančio metinio medienos kiekio). Mat švedai ir savo gerovės valstybę kūrė iš savų resursų, tarp kurių labai svarbią vietą užėmė ir mediena. Mes iškertame tik kiek daugiau kaip pusę metinio prieauglio, o ir miškuose turime įkūrę santykinai daugiau saugomų teritorijų nei Švedija.

Daugiausia žmogaus neliestų sengirių pasaulyje yra susikaupus Rusija Sibire. Taigi ten turėtų būti švariausias, ekologiškiausias ir didžiausios biologinės įvairovės kraštas. Teko jaunystėje tose sengirėse Irkutsko srityje gyventi ir dirbti du ilgus pusmečius. Jau nepriklausomybės laikais, 1994 m. teko vertinti Tiumenės srities miškų resursus. Srities plotas beveik 3 kartus didesnis už Prancūziją, gyventojų netgi mažiau nei Lietuvoje. Didelė teritorijos dalis – tūkstantmečius žmogaus neliesta taiga ir natūralūs pelkynai, iš 52 mln. ha miškų formaliai priskirti eksploatuotiniems apie pusė, bet ir didesnė jų dalis dėl kelių nebuvimo stovėjo neliečiami.

Baisu darosi dabar matant, kiek Lietuvoje užaugo rusiškos taigos mylėtojų, norinčių iš esmės keisti savų lietuviškų, gerai prižiūrimų ir puoselėjamų miškų veidą, įtikintų pasakomis, kad svarbiausias miško komponentas yra mirusi mediena ir ją gaminančios kinivarpos arba pūvančioje medienoje besirausiantys kirminėliai.

Įspūdžių iš Sibiro išliko daug. Kokį vieną kitą tūkstantį ha tų natūralių miškų turėti Lietuvoje pasižiūrėjimui būtų įdomu. Bet baisu darosi dabar matant, kiek Lietuvoje užaugo rusiškos taigos mylėtojų, norinčių iš esmės keisti savų lietuviškų, gerai prižiūrimų ir puoselėjamų miškų veidą, įtikintų pasakomis, kad svarbiausias miško komponentas yra mirusi mediena ir ją gaminančios kinivarpos arba pūvančioje medienoje besirausiantys kirminėliai. Nejau carinė „Ochranka“ ir sovietinė KGB vien iš savo „gerumo“ XIX a. sukilimų ir XX a. rezistencijos dalyvius prievarta trėmė į tą palaimintą sengirių kraštą? Nejau švedai ir suomiai dėl neišmanymo ar netyčia didžiausias savo saugomas teritorijas įkūrė šiaurėje, kur miškų beveik nėra ar jie dėl klimatinių sąlygų tokie menki, kad ir kirsti neapsimoka, o kitose savo krašto dalyse, kur auga produktyvūs medynai, tenkinasi daug mažesniais saugomais plotais?

Bet nepasiduokime emocijoms ir pasiaiškinkime ne su radikalais, o su oficialiosios gamtosaugos specialistais, kuo gi jiems neįtinka ūkiniai miškai, kodėl dabar bandoma gerai diferencijuotas pagal ūkinį režimą Lietuvos saugomas teritorijas, suskirstytas į rezervatus, nacionalinius bei regioninius parkus, draustinius ir kt. sudėti į vieną dėžę ir visose jose uždrausti miškų ūkinę veiklą.

Algirdas Antanas Brukas

Truputis savos istorijos

Nuo žmogaus atsiradimo pradžios mūsų krašte, jis naudojo visas miškų gėrybes ir visų pirma medieną. Tiesa buvo kažkiek šventų medžių ir šventų giraičių, kol, priėmus krikštą, jos buvo sunaikintos. Nuo XV a. prasidėjo ir labai intensyvi prekyba miško produktais su užsieniu. Carizmo laikais medžio poreikis dar padidėjo, o prisidėjo labai intensyvus dvarininkų miškų vertimas žemės ūkio naudmenomis.

Tik 1888 m pagal pirmąjį carinį miškų apsaugos įstatymą Lietuvos teritorijoje atsirado nedideli ploteliai apsauginių miškų, kuriuose buvo uždrausti kirtimai. Ir tarpukario Lietuvoje apsauginių miškų tebuvo 2881 ha (Lietuvos miškų statistika, 1937 m), o be jų kirtimai dar buvo draudžiami vasarviečių, sanatorijų, vaikų namų ir miestų parkų miškuose, sudariusiuose 1037 ha. Tad saugomų miškų tebuvo tik nepilni 4 tūkst. ha. Visi kiti miškai buvo ūkiniai.

Tik sovietmečiu, maždaug nuo 1960 m., prasidėjo intensyvesnis saugomų teritorijų steigimas. 1974 m įkurtas ir pirmasis nacionalinis parkas (dabar Aukštaitijos NP). Masiškai saugomų teritorijų (ST) plotai buvo padidinti po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m.

Taigi mūsų ST sistema buvo sukurta XX a. antroje pusėje. Absoliučios jų daugumos pagrindą sudarė buvę ūkiniai miškai. Niekam nekilo abejonių, kad ūkiniai miškai buvo mažiausiai pažeista gamtinė ekosistema Lietuvoje, lyginant su bet kokiomis kitomis žemės ūkio naudmenomis. Gal tik išlikę nesausintos pelkės galėjo konkuruoti su ūkiniais miškais. ST tinklo, kurio pagrindą sudarė nacionaliniai (NP) ir regioniniai (RP) parkai, kūrėjai bei planuotojai nepriklausomybės pradžioje vadovavosi ekologinių, socialinių ir ekonominių faktorių suderinamumo principais. Mes savo gan tankiai apgyventame krašte negalėjome kurti ST tokiais pat principais, kaip valstybės turinčios dideles negyvenamas erdves (kalnus, tundrą, kitokias negyvenamas dykras). Mūsų nacionaliniai parkai negalėjo lygiuotis nei plotu, nei režimu į seniausią pasaulyje Didžiojo Kanjono NP (JAV) nei į Sareko ir Sonfjallet NP Švedijoje, ar Lemmenjoki NP Suomijoje.

Todėl pas mus atsirado ne ST apskritai, o jų sistema su skirtingais ūkinės veiklos apribojimais nuo visiško ūkinės veiklos draudimo iki nežymaus ar tik atskirų veiklos rūšių ribojimo.

Todėl pas mus atsirado ne ST apskritai, o jų sistema su skirtingais ūkinės veiklos apribojimais nuo visiško ūkinės veiklos draudimo iki nežymaus ar tik atskirų veiklos rūšių ribojimo. Be to, kompleksinės ST, t. y. nacionaliniai ir regioniniai parkai buvo suzonuoti į atskiras funkcines zonas su skirtingais ūkiniais režimais. Tarp kitų juose išskirtos ūkinės zonos, kuriose nuo amžių gyveno žmonės, turintys savo nuosavybėje žemes bei miškus ir juose ūkininkaudami. (Pagrindinis ST sistemos kūrėjas prof. Paulius Kavaliauskas). Turint tokią racionalią jau ir juridiškai įteisintą sistemą, 1995 m. ruošiant ir priimant pirmąjį nepriklausomos Lietuvos miškų įstatymą, taikantis prie šios sistemos mūsų miškai ir buvo suskirstyti pagal funkcijas bei ūkinį režimą į 5 grupes: I, IIA, IIB, III, IV. IV-ji grupė ir yra ūkiniai miškai, kurie buvo lokalizuoti ne kur nors kitur, o gamtininkų suformuotose ūkinėse zonose. Taip buvo sudarytos prielaidos diferencijuotam daugiatiksliam miškų ūkiui ir normaliems darbiniams santykiams tarp gamtosaugininkų ir miškininkų.

Apie miškų valdymą saugomose teritorijose (ST)

Tiesa, kadangi miškai – pagrindinė ST dalis, įvairių diskusinių ar konfliktinių reiškinių tarp miškininkų ir gamtosaugininkų iškildavo, bet juos dažniausia pavykdavo išspręsti daro tvarka. Pavyzdžiui, daug diskusijų kildavo dėl miškų valdymo. Rezervatų miškai, kuriuose ūkinė veikla draudžiama, be diskusijų buvo perduodami valdyti gamtosaugininkams, o dėl kompleksinių teritorijų buvo nemaži ginčai. Kadangi jose buvo ir ūkinių miškų, logiškiau atrodė juos palikti miškininkų žinioje. Iš kitos pusės tą ūkinę veiklą galėjo perimti ir ją organizuoti patys gamtosaugininkai, turėdami iš to realią naudą. Praktikoje buvo išbandyti abu variantai. Paminėsiu pora konkrečių pavyzdžių.

1974 m įkūrus Lietuvos NP, jo miškus 17 metų valdė Ignalinos urėdija. 1991 iš urėdijos miškai perduoti NP administracijai ir ji juos valdė iki 2004 m. Tame laikotarpyje miškuose jokių esminių pokyčių neįvyko, bet gerokai „apšepo“ visa juose buvusi rekreacinė įranga, suprastėjo rekreacinių paslaugų teikimas. Anksčiau patvirtinti rekreacinių parko zonų plotai nuo 1206 ha buvo sumažinti iki 101 ha. Pradėta šnekėti, kad parko administracijai ūkinės funkcijos – nebūdinga veikla ir 2004 m miškai vėl perduoti valdyti urėdijai. Antras pavyzdys Kuršių nerijos NP. Nors ši teritorija galėjo tapti pirmuoju Lietuvos NP, bet dėl kai kurių įtakingų tuometinių gamtininkų nesutarimų taip neatsitiko.

Galbūt aš klystu. Juk iš tiesų pastaraisiais metais gamtosaugininkai į Kretuono ežero, Nemuno salas prie Merkinės ar net į tokias šventas vietas kaip Kuršių nerija ir Žuvinto rezervatas atgabena avis, ožkas ar net galvijus, kad nuėstų nepageidaujamą žolę ir krūmus.

Tada Miškų ministerijos iniciatyva 1976.06.04 buvo įsteigtas ne nacionalinis, o valstybinis miško parkas ir jame buvo uždrausti visi tiek plyni, tiek neplyni pagrindiniai kirtimai. 1991.04.23 šiai teritorijai suteiktas nacionalinio parko statusas. bet ją toliau valdė miškininkai. 1996 m Kuršių nerijos urėdija buvo panaikinta ir visi miškai perduoti parko administracijai, kuri šiuos miškus valdė beveik du dešimtmečius. Tačiau po dviejų Kuršių nerijoje kilusių didžiausių taikos metais Lietuvoje miško gaisrų, o taip pat atsiradus būtinybei kitokiems didesnio masto darbams (persenusių degraduojančių kalnapušynų atkūrimas arba jų vietoje aborigeninių paprastosios pušies medynų įveisimas, judančių ir atvirų kopų kraštovaizdžio išsaugojimas nuo apaugimo mišku ir kt.), 2015 m. Kuršių nerijos miškai perduoti tvarkyti Kretingos miškų urėdijai. Peršasi nekalta mintis, – gamtosaugininkams labiau prie širdies kontroliavimas, draudimai ir pamokymai iš aukštos tribūnos, o ne konkretūs darbai ir atsakomybės už juos prisiėmimas.

Galbūt aš klystu. Juk iš tiesų pastaraisiais metais gamtosaugininkai į Kretuono ežero, Nemuno salas prie Merkinės ar net į tokias šventas vietas kaip Kuršių nerija ir Žuvinto rezervatas atgabena avis, ožkas ar net galvijus, kad nuėstų nepageidaujamą žolę ir krūmus.

Mano mylimame Novaraistyje jau ne pirmą kartą plynai „nušniojami“ ataugantys beržynai, kad nepablogėtų gyvenimo sąlygos čia karaliaujančioms gervėms ir kt. pelkių paukščiams. Taigi, gamtininkai imasi konkrečių darbų. Karštai pritariu šiems darbams. Bet jų mastelis nedidelis, sėkmė garantuota tik nedideliuose plotuose, o kad pristabdyti neigiamus pokyčius biologinės įvairovės mažėjimo prasme tokiuose objektuose kaip Žuvinto rezervatas, dabar jau reikia ir labai brangios technikos ir daug lėšų. O juk tas blogėjimas atsirado ne dėl buvusios ūkinės veiklos, o dėl kadais gamtininkų padaryto jos uždraudimo. Truputį juokinga, kad paminėti geri darbai dabar dažniausia pateikiami, kaip naujausi atradimai ir keliami į aukštybes, kaip naujai išrastos „gamtotvarkinės priemonės“. Apie padarytas klaidas dėl perteklinių draudimų stropiai nutylima, o ir kaimo kerdžiai bei piemenukai gamtosaugininkais dar nepervadinami...

Tad įgyta patirtis rodo, kad gamtinių rezervatų miškus, kuriuose visiškai uždrausta ūkinė veikla, ar vykdomi tik gamtotvarkinio pobūdžio darbai, geriau valdyti patiems gamtininkams, o kompleksinių ST miškai, kuriuose vykdomi įvairūs darbai, turėtų likti kuruojami miškininkų. Be to akivaizdu, kad jau pribrendęs laikas I grupės miškus suskirstyti į du pogrupius: IA, kurioje uždrausta bet kokia ūkinė veikla ir IB, kurioje leidžiami gamtotvarkinio pobūdžio darbai, atkuriant prarandamus biotopus ar buveines.

Tęsinys kitoje dalyje. Aptarsime, ar įsisiautėjęs radikalizmas sugriaus miškų ūkį

Algirdas Antanas Brukas

Natūraliuose miškuose gaisrai nuolatinis ir netgi juos formuojantis veiksnys. Jie daug „žiauriau“ nei kirtimai sunaikina visą biologinę įvairovę, o juolab mirusią medieną. Taip gamta natūraliai apsivalo, bet ne tik nuo kenkėjų, ligų ir puvėsių, bet ir nuo to, kas turėtų išlikti. Po gaisrų miško atsikūrimas vyksta lėtai, dažnai su nepageidautina rūšių kaita. (Nuotr. - gaisras Kanados natūraliame miške).

Algirdas Antanas Brukas

Natūraliuose Sibiro miškuose gaisrų, ligų bei kenkėjų sunaikinti ir kol kas neatžėlę miškai gan patikimu tarptautinių ekspertų vertinimu užima dešimtis milijonų ha. Čia ilgam laikui neatsikuria biologinė įvairovė, neatliekamas CO2 susiurbimas, gaisrų atvejais prisideda išmetamos nuodingos medžiagos. Todėl natūralūs miškai netampa ištisinėmis sengirėmis, juose yra ir miško jaunuolynų, ir išdarkytų plotų, o medienos ištekliai paprastai mažesni nei tų pat geografinių sąlygų ūkiniuose miškuose. (Nuotr. Sibiro taigoje).

Apie autorių:

Lietuvos nusipelnęs miškininkas, garbės miškotvarkininkas, ilgametis Lietuvos miškotvarkos vadovas (1969-1996), buvęs miškų ūkio ministerijos sekretorius (1994-1997), žemės ir miškų ūkio viceministras (1996-1998) Algirdas Antanas Brukas pradėjo profesinę veiklą nuo eilinio matininko, giliai supratęs miškotvarkininkų, miškininkų lūkesčius, tapęs miškotvarkos, vėliau miškų žinybos vadovu, Algirdas Brukas pelnė visų Lietuvos miškininkų pripažinimą ir pagarbą. 1992-1996 metais jis buvo renkamas Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentu, 1996-1997 metais - viceprezidentu. Algirdas Brukas pasireiškė ne tik kaip sumanus vadovas, bet ir gilus miškininkystės profesinių dalykų žinovas, yra parašęs su kitais autoriais 10 knygų miško išteklių naudojimo, kadastro klausimais, yra daugybės straipsnių miškotvarkos, miško ūkio, gamtosaugos, medžioklėtvarkos klausimais autorius. Sudarė Lietuvos miškų vardyną.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (26)