Šiųmetis ruduo grybautojams sukėlė liūdesį: nepalankios oro sąlygos net parodą „Senes 2022“ privertė perkelti. Deja, net nusistojus sausiems orams pakrantės regionuose pavykdavo prisigrybauti nebent raudonųjų auksabaravykių (Aureoboletus projectellus). Į Latviją šios rūšies grybai atkeliavo iš Šiaurės Amerikos ir pirmą kartą buvo pastebėti prieš maždaug dešimt metų. Iš pradžių radinys pradžiugino – juk grybai valgomi ir išties gardūs. Minėtina, kad 2014-aisiais Latvijos mikologų draugijos sprendimu raudoniesiems auksabaravykiams buvo suteiktas metų grybo titulas. Deja, dabar specialistai vis labiau baiminasi, kad būtent šie grybai išstums tenykštes, latviškas rūšis.
Raudonasis auksabaravykis, lygiai kaip jo latviškieji giminaičiai, yra baravykinių šeimos valgomas mikorizinis grybas. Jo grybiena sudaro abipusiškai naudingą simbiozę su augalų (žolių ir medžių) šaknimis, t. y. mikorizę. Augalas iš grybo gauna vandens ir mineralinių medžiagų, o pats iš augalo pasiima angliavandenių, vitaminų. Latvijos mikologai spėja, kad raudonasis auksabaravykis yra „draugiškesnis“ nei latviški grybai, todėl pirmasis gali „kolonizuoti“ augalą, atimdamas iš vietinių rūšių grybų galimybę išgyventi. Pasak mikologės Dianos Meiere, dirbančios Latvijos gamtos muziejuje, kol kas anksti daryti išvadas apie raudonojo auksabaravykio įtaką vietinių rūšių grybams, kadangi jokių tyrimų dar neatlikta. Tikėtina, kad raudonieji auksabaravykiai gali pradėti konkuruoti su geltonaisiais kazlėkais ir pušyniniais baravykais, tačiau jų keliamos grėsmės mastas kol kas neaiškus.
Specialistė pripažįsta, kad tokiu atveju, jei raudonieji auksabaravykiai pradėtų kelti rimtą grėsmę kitoms rūšims, su jais kovoti būtų praktiškai neįmanoma. Reikalas tas, kad grybo micelis (grybiena) susijungia su medžių šaknimis, todėl, norint išguiti grybus, reikėtų sunaikinti visus medžius.
„Teks susitaikyti ir vien stebėti, kaip viskas vyks“, – sako D. Meiere.
Kaip buvo rašyta leidinyje „Ir“, Latvijoje rimtai kovojama tiktai su viena invazine rūšimi – Sosnovskio barščiais, nors jų, be abejo, yra kur kas daugiau. Vardijant kitus pavojingus „atėjūnus“, galima paminėti rykštenes (jos išskiria tam tikras medžiagas, trikdančias kitų augalų augimą), ispaninius šliužus, sirinius klemalius (augančius grupėmis ir neleidžiančius vešėti kitiems augalams), erškėčius (augančius pajūryje ir ardančius kopas).
Lietuvos Aplinkos ministerija kol kas didelio pavojaus, kad šie grybai užgoš vietines veisles, nemato:
„Invaziniai grybai oficialiai Lietuvoje yra užfiksuoti nuo 2007 metų Kuršių Nerijoje. Čia jie ypač išplito. Tarp žmonių dar yra vadinami „balsevičiukais“, pagal girininko, kuris pirmas juos pastebėjo, pavardę. Manoma, jog į Lietuvą jie pateko iš Šiaurės Amerikos su iš ten atvežtais sodinukais arba mediena. Invaziniai grybai labai greitai plinta. Šiuo metu jų randama jau ir Dzūkijoje, ir Aukštaitijoje. Patys žmonės stipriai prisideda prie šių grybų plitimo, prisirinkę jų, plačiai išbarstydami jų nuvalytas liekanas.
Teiginiai, jog šie invaziniai grybai prisideda prie vietinių grybų nykimo, yra tik prielaidos, nepagrįstos jokiais tyrimais.
Išsiaiškinimui šių teiginių reikėtų atlikti išsamius tyrimus su požemine mikroze. Kol kas nei Lietuvoje, nei Latvijoje tokie tyrimai nebuvo atlikti.“
