Moteris pataikė „ant bangos“, kai įvairiais lygiais ima atsiskleisti trumpųjų maisto tiekimo grandinių privalumai.
Trumposios maisto tiekimo grandinės
Viena iš ES Žaliojo kurso sudėtinių dalių – strategija „Nuo lauko iki stalo“, kuria siekiama pereiti prie tvarios maisto sistemos. Tai pirmiausia trumposios maisto tiekimo grandinės, kai ūkininko ūkyje užaugintas ar pagamintas šviežias produktas pasiekia vartotojus trumpiausiu keliu.
Trumpųjų maisto tiekimo grandinių privalumai dar labiau atsiskleidė per COVID-19 pandemiją, kai valstybės ir jų piliečiai įvertino, kaip svarbu patiems apsirūpinti kokybišku maistu.
Tokia MB kaip „Lilės sūriai“ galėtų gauti Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos paramą pagal priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“ ir tiekti produktus tiesiai vartotojui. Paramos būtų galima gauti prekybai vietos ūkyje, tiesioginiam produktų pristatymui vartotojams, mobiliai parduotuvei įrengti ar internetinei parduotuvei sukurti. Kuriantieji trumpąją maisto tiekimo grandinę gali gauti 120 tūkst. Eur vienam projektui. Žemės ūkio ministerija planuoja patobulinti šią priemonę ir praplėsti trumpųjų maisto teikimo grandinių mechanizmą.
Tokia parama yra paremta bendradarbiavimu žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo srityje, todėl paraišką būtina teikti su partneriais, t. y. projekte turi dalyvauti ne mažiau kaip 2 subjektai. Pareiškėjais ir partneriais gali būti ūkininkai, užsiimantys žemės ūkio, maisto produktų gamyba ir (arba) perdirbimu ir (arba) rinkodara, privatūs juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio, maisto produktų gamyba ir (arba) perdirbimu ir (arba) rinkodara, privatūs juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio ir maisto produktų prekyba, viešieji juridiniai asmenys, veikiantys žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros srityse (gali būti partneriais ir tarpininkais).
Paramos lėšomis galima kurti logistikos centrą – remiama statinių, susijusių su žemės ūkio produkcijos gamyba ir sandėliavimu, statyba, nuomotis prekybos patalpas, pirkti pakavimo ir fasavimo bei perdirbimo įrangą, mobiliąją „parduotuvę ant ratų“, mokėti už transportavimo išlaidas: kurą, nuomą, paslaugas, taip pat mokėti darbo užmokestį pardavėjui ir projekto vadovui.
Orientuojasi į kokybę
„Kokybiškas maistas“ – tokius žodžius pokalbio metu dažnai kartojo L. Liutkevičienė, neseniai pradėjusi platesniam vartotojų ratui tiekti saldaus pieno sūrius. „Pati mėgstu skaniai pavalgyti ir vertinu kokybišką maistą. Tokios pačios nuostatos laikausi ir gaminant sūrius – orientuojamės ne į kiekybę, bet kokybę“, – tvirtino sūrių gamintoja.
Moters kelias sūrių gamybos verslo link nebuvo trumpas. Nuo pat jaunystės ūkininkavusi ir skaniais sūriais namiškius ir draugus lepinusi L. Liutkevičienė prieš keletą metų pasiryžo steigti šeimos verslo įmonę „Lilės sūriai“. Nors didesnės apimties sūrių gamybą pristabdė pandemija ir karantinas, sūrių gamintoja jaučia, kad eina savo keliu. „Lilės sūriais“ prekiaujama ne tik turgavietėse bei prekyvietėse, bet ir prekybos tinkle „Aibė“.
„Man didžiausia dovana, kai matau, kad mano sūrius įvertina vartotojai, kad jiems skanu. Tai didžiausias mūsų darbo įvertinimas“, – atviravo ji.
Sūriai – gyvenimo dalis nuo jaunystės
Jauna šeimą sukūrusi Lilija kartu su vyru apsigyveno Kėdainių rajone, vienkiemyje. Nieko kito neliko, kaip pradėti ūkininkauti. Kuo tik nesivertė jauna ir darbšti pora: laikė karves, viščiukus, žąsis, motinines kiaules... Vienu metu augino tūkstantį mėsinių viščiukų.
„Nesibaidėme jokių darbų, vienas kitą paremdami kabinomės ir kūrėmės, kaip skruzdės po šapelį nešėme į savo namus, gerinome savo buitį“, – pasakojo kėdainiškė.
Ji užsiminė, kad augo Kėdainių mieste, tačiau įsikūrusi kaime nesibodėjo kaimiškų darbų. Priešingai – kaimiška aplinka labai patiko ir teikė džiaugsmo, įkvėpimo dirbti ir kurtis.
„Viskas labai tiko ir patiko: oras, gamta, karvės, paršiukai, ožka, arklys. Pati roges, vežimą mokėjau pasikinkyti, jokių darbų nebijojau, viską mokėjau ir visa tai man patinka“, – su džiugesiu prisiminė L. Liutkevičienė.
Energinga moteris sakė mėgstanti šeimininkauti ir virtuvėje. „Pati mėgstu pieno produktus, tad daug ką gaminau iš pieno, taip pat ir sūrius. Jų ragaudavo ir draugai, kaimynai, jiems patiko, tad pasiryžau sūrių pasiūlyti ir platesniam ratui, o vėliau – ir sukurti šeimos verslą. Dabar suprantu, kad kitaip ir negalėjo būti, nes tie sūriai buvo mūsų gyvenimo dalis“, – linksmai pasakojo sūrių gamintoja.
Tobulino receptūras
Įdomu tai, kad pirmąjį saldaus pieno sūrių gamybos receptą jai pasufleravo armėnų tautybės giminaitis. Jis iš Lilijos ėmė pieno ir gamino saldaus pieno sūrį – panyrą. Kartu pamokė šeimininkę, kaip pasigaminti pačiai tokį sūrį. Pagal armėno patartą receptą sūris gavosi kietesnis, sūresnis, moteris jį sulietuvino, ir sūris gavosi minkštesnis ir ne toks sūrus.
Vėliau receptūros tobulėjo, o sūrių gamintoja ieškojo vis kitokių skonių. Dabar vartotojus pasiekia 9 rūšių saldaus pieno sūrių, kurie gaminami be jokių priedų, iš nenugriebto pieno. Tai tikri natūralūs kaimiški sūriai.
„Pusę metų bandžiau ir ieškojau, kaip ištobulinti desertinius sūrius, galvojau, kaip pagaminti skanius rūkytus sūrius, kokius parinkti prieskonių mišinius, pjuvenas rūkymui, kaip skaniai pagaminti keptus sūrius. Pikantiškas gavosi keptas sūris su baziliku ir česnaku. Pastebėjau, kad mūsų receptus dabar ima kopijuoti kiti gamintojai“, – savo ieškojimais dalijosi darbšti moteris.
Sūrius veža į prekybos tinklą
L. Liutkevičienė teigė, kad prieš kuriant šeimos verslą rinka jau buvo išbandyta, tad buvo drąsiau steigti įmonę. „Matėme, kad mūsų sūriai vartotojams patinka, tad pasiryžome plėsti gamybą.
Dirbame prekyvietėse, turguose, tiekėme į restoranus, siuntėme į Angliją, bet dėl pandemijos ir karantino tai užsidarė“, – apgailestavo pašnekovė.
Tačiau atsivėrė kita sūrių realizacijos galimybė – prekybos tinklas „Aibė“. „Kiekviena rytą sūrius pasveriu, surūšiuoju ir vairuotojas išvežioja. Ceche turime įrangą, kuri vakumuoja. Sūnus, kuris yra baigęs verslo vadybą, padeda išrašyti sąskaitas, pildo deklaracijas. Vyras iš pieno gamintojų ūkių atveža žaliavą“, – sutelktomis šeimos pajėgomis džiaugėsi įmonės vadovė.
Ji užsiminė, kad jų sūriais susidomėjo ir kitas prekybos tinklas. Moteris norėtų sūrius tiekti ir mokykloms. Jau bendradarbiavo su Kėdainių rajono Josvainių gimnazija, kuri stengiasi mokiniams tiekti sveikesnį maistą, tačiau dėl karantino tai nutrūko. Kėdainiškė viliasi, kad gyvenimui stojus į normalias vėžes, kokybiškų sūrių reikės ir mokyklos, ir restoranams, ir kt.
Įdarbino vietos gyventojus
Moteris pasidžiaugė, kad pieno perdirbimo įrangai įsigyti ir cechui įsirengti lengvatinėmis sąlygomis gavo valstybės remiamą paskolą smulkiam verslui. „Pati pradžia, kai įkūrėme įmonę, buvo sunki. Tapus pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais (PVM) pabrango mūsų produkcija. Prekyvietėse ir turguose daug konkurentų, ten prekiauja maži ūkininkai, kurie nemoka PVM, tad jų produkcija pigesnė“, – apie iškilusius sunkumus pasakojo ji.
Pieno perdirbimo cechą įsirengę sūrių gamintojai darbo suteikė ir vietos gyventojams. „Pernai per pirmąjį karantiną turėjome 7 darbuotojus. Kai karantino neliko ir pagyvėjo prekyba, pradėjome atsigavinėti, įdarbinome daugiau žmonių – iki 11. Tačiau vėl karantinas ir vėl sunkumai. Gamyba susitraukė, dabar per dieną perdirbame 400–500 litrų pieno, nors gamybos pajėgumai siekia iki 2 tonų. Bet mes laikomės, laukiame, kada pagerės. Paskelbėme prastovas, laukiame paramos, norime išsilaikyti“, – optimizmo nepraranda mažosios bendrijos vadovė.
„Lilės sūrių“ gamyba patenkinti ir vietos pieno gamintojai, iš kurių ūkių sūrininkai perka pieno žaliavą. Savo karvių jie jau nebelaiko, pasak L. Liutkevičienės, užsiimti pieno gamyba, rūpintis galvijais ir kartu gaminti sūrius būtų labai sudėtinga.
„Nelengva suderinti galvijų priežiūrą ir produktų gamybą, nebent turėtume kelias karvutes. Pieno atsivežame iš ūkininkų, jiems mokame stabilią kainą – ir žiemą, ir vasarą. Pienui atsivežti turime specialų tam skirtą transportą su reikiama įranga“, – aiškino pašnekovė.
