Poros metų duomenimis, už šį ūkininką didesni žemės valdytojai tik Ramūnas ir Česlovas Karbauskiai.
Pasak R. Majero, dabar sunku, nes ūkiai apkraunami papildomais mokesčiais, paramų dydžiai juokingi ir neprilygsta užsienio šalių praktikoms. Žmogus pasigenda aiškios Lietuvos žemės ūkio politikos krypties bei pačių ūkininkų vienybės.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, R. Majeras nuosavybės teise valdo daugiau nei 2 tūkstančius hektarų, antra tiek nuomojasi. Ūkyje laikoma 1000 melžiamų galvijų, dar tiek pat prieauglio.
Jam priklauso Kauno rajono žemės ūkio bendrovė „Daugėliškiai“. Taip pat Majero šeima turi miltus gaminančią įmonę.
R. Majero ir jo šeimos ūkio pagrindinės sritys – gyvulininkystė ir augalininkystė. Veikla per daug metų nusistovėjusi. Pusę pajamų atneša pienas, kitą pusę – augalininkystė, kurios pagrindas cukriniai runkeliai. Tiesa, ūkininkas teigia, kad kuo toliau, tuo auginti saldžiuosius šakniavaisius vis mažiau pelninga. Darbo daug, technika brangi, trūksta kvalifikuotų žmonių.
Kultūrų kaitaliojimas – reikalingas
Ūkyje per pastaruosius metus sumenko cukrinių runkelių plotai, nes buvo sumažintos jų kainos, be to, pakeltas bazinis cukringumo procentas, tai vėlgi lėmė cukrinių runkelių pajamingumo mažėjimą.
„Dabar cukrinius auginame dėl sėjomainos, o ne dėl to, kad ta kultūra verta dėmesio. Už rapsą ir grūdus galima didesnį pelną gauti. Gal vėliau kažkas dar pasikeis. Runkeliams anksčiau buvo skirta 700 ha, dabar - 450, 30 procentų pasėliai pakito“, – bendraudamas su DELFI sakė R. Majeras.
Didelę ūkininkavimo patirtį turintis vyras tikina, kad kultūrų kaitaliojimas reikalingas, tačiau nevadina, kad tai yra dideli pokyčiai. Darbas ūkyje visuomet nepastovus, sėjamos kultūros kiekvienais metais kažkiek kinta atsižvelgiant į sezono orus bei padėtį rinkoje. Priklausomai nuo to, kas pelningiau, tos kultūros ir auginamos. Nuo orų gali keistis ir pasėlių struktūra, tačiau, kaip sako pats ūkininkas, radikalių pakeitimų ūkyje šiuo metu nevyksta.
Paukštyno nestatys
Paskutiniu metu Lietuvos žemės ūkyje pastebima madinga tendencija, kuomet ūkininkai imasi statyti paukštynus. R. Majeras skeptiškai žiūri į šį variantą, ūkininkas mato daugiau rizikos nei naudos.
„Aš asmeniškai paukštynų statyti neketinu. Domėjausi tuo, čia yra rizika. Ne pačiuose paukštynuose, o kiek tas ūkininkas bus priklausomas nuo pašarų, jų kainų, nuo perdirbėjo? Klausimas, už kokią kainą tą nepeštą vištą parduosi?
Perdirbimas yra kitas veiklos etapas. Ūkininkas nepajėgs padaryti to, ko reikalauja šių dienų mažmeninės prekybos rinka, todėl paukštynas atsiduria tarpinėje grandinėje, kur yra daug faktorių, kurių negalima kontroliuoti. Klausimas, kaip jis sugebės apginti savo interesą šiame versle? Ypač, kai viskas monopolizuota, tiek prekybos tinklai, tiek perdirbėjai. Tą ir valdžia pradeda suprasti“, – įsitikinęs R. Majeras.
Atsilikome nuo latvių ir estų
Čia pat ūkininkas pripažįsta, kad ir pieno sektoriuje, kuris Majero ūkyje sudaro pusę pajamų, yra daugybė vingių ir ne visada lengvai išsprendžiamų užduočių. Santykiai su pieno perdirbėjais visada įtempti, ypač, kai kalba pasisuka apie kainas. R. Majero ūkyje realizuojama apie 20 - 24 tonas pieno per parą. Net ir vieno cento pokytis per mėnesį lemia apie 8 tūkst. eurų pajamų.
Be to, kalbant apie pienininkystę, norint ūkiui eiti į priekį, reikia pastoviai gerinti sąlygas, rūpintis įranga bei tvartais. Tačiau nestabili situacija rinkoje bei krizės tikimybė gali stabdyti ūkio augimą.
„Turime modernią melžimo įrangą, aikšteles, šaldytuvus – viskas gerai. Bet mes neturime tvartų. Kuomet buvo paskutinė Rusijos krizė, buvome kaip tik pasistatę melžimo aikštelę. Ateina laiškas iš perdirbėjų, kad nuo pirmadienio mes iš jūsų nebeimsime pieno. Tu pasiimi kreditus, ir gauni tokį laišką, tai ištinka šokas. Po šio įvykio nedrįsau tęsti pastatų rekonstrukcijos.
Bet žiūrint į perspektyvą, darbo jėgos klausimus, gerinti pastatų būklę yra neišvengiama, kai kuriuos reikia ir perstatyti. O tai milijoninės investicijos. Rinkose nuolat vyksta pokyčiai, reikia būti labai atsargiam, kad nepapultume į spąstus kai prasideda sunkmetis“, – sako R. Majeras.
Ūkininkas suvokia, kad šiais laikais nereikia tikėtis, jog žemės ūkio politikoje bus pastovumas. Bet vyras mano, kad stabilumas ir kryptis turi būti. Kas liečia pienininkystę, R. Majeras pirštu beda į netolimą užsienį ir padaro savo išvadas.
„Estai, pavyzdžiui, prieš 20 metų pastatė dideles fermas ir baigė tą diskusiją, kas mažas, kas didelis. Jų bandos dydis vienas didžiausių Europoje, produktyvumas irgi. Resursai naudojami efektyviai. Latviai tai padarė prieš 4-6 metus. Buvo pastatytos didelės fermos, net su dujų jėgainėmis. Jie žengė tą žingsnį, padidėjo bandos dydis, išaugo pieno produkcijos apimtys ir kokybė. Jie suprato, kad mažos fermos neefektyvu.
Pas mus ūkininkui duoda 400 tūkst. eurų paramą pasistatyti fermą. Kokią galima pastatyti fermą už tokią kainą? Efektyviai dirbančiam ūkiui, turinčiam 1000 ar daugiau galvijų reikia mažiausiai 5 milijonų eurų. Gali, žinoma, nusipirkti kažkiek įrangos, tačiau tai nėra strateginiai sprendimai ir pinigai nueina pravalgymui. Estai ir latviai turi, o mes nieko nesiimame. Visi supranta ir mato, kad mažėja smulkių ūkių karvių skaičius ir patys ūkiai jų atsisako. Mes vis tiek turėsime prie to prieiti. Bet kiek reikės dar laiko laukti? Verdame savo sultyse“, – savo tvirtą nuomonę išsako R. Majeras.
Prognozuoja gerus metus
Apžvelgdamas praeitą sezoną, ūkininkas teigia, kad jis buvo vienas iš sunkiausių. Pasak, R. Majero šie metai turėtų būti geresni, nors oro sąlygos dar gali prikrėsti pokštų. Ūkininkas pastebi, kad paskutiniais metais klimato švytuoklė labai neįprasta: užpraeiti metai buvo labai lietingi, praeiti - labai sausi. Nuo 1983 metų žemės ūkyje dirbantis vyras tokių kontrastų nėra matęs. Nežinia, kas laukia šiais metais.
„2017 mes nepasėjome žieminių, buvo daug lietaus, o pernai vasarą trenkė sausra. 2018 metai buvo labai sunkūs. Dabar, jei kalbėsime apie laukus, rudenį gerai pasiruošėme, atlikome melioracijos remontus, dirvą įdirbome kokybiškai. Šiuos metus startuojame pakankamai gerai. Stebime prognozes, kalbama, kad balandį bus 30 proc. mažau drėgmės ir vienu laipsniu aukštesnė temperatūra. Po praeitų metų patirties, vis tiek neramu. Jei vėl sausra?
Kažkas pernai kritikavo, kad ūkininkai be reikalo dejuoja. Paskelbė rezultatus ir paaiškėjo, kad eksportuota 40 procentų mažiau, tai reiškia, kad pernai prikulta 40 procentų mažesnis derlius. Kažkur gal mažiau, gal pas kažką 10, o pas kažką 60 proc. Ūkininkams pajamos sumažėjo. Visoje Lietuvoje tendencija panaši“ , – sako R. Majeras.
Ko trūksta
Ūkininkas atviras, jis nėra patenkintas ūkininkų padėtimi Lietuvoje. Pasak R. Majero užsienyje valstybės labiau rūpinasi žemės ūkiu, parama yra ženkliai didesnė, o mūsų šalyje žmonės labiau apkraunami mokesčiais, didinamas kuro akcizas, reikalavimai surinkti mokestį už nuomojomą žemę. Pridėjus ir įtampą rinkoje, gyvenimas ūkininkams tikra nėra rožėmis klotas. Taip pat R. Majeras mano, kad ir patiems ūkininkams trūksta vienybės beldžiantis į valdžios duris.
„Atvažiavo prancūzai streikuoti, paleido gaisrinę žarną pieno ant pastatų, dabar nežinia, kada ta rūgstančio pieno smarvė praeis. Ji jiems ilgai primins tą streiką. O pas mus, atėjo pastreikavo ūkininkai prie kelio, gavo guminių kulkų, teistumus surašė ir viskas, pastreikavo. Taip ir skaldo tą vienybę.
Dar pakalbėkime apie klimatines sąlygas Lietuvoje ir tarkim, Vokietijoje. Kiek man reikia įdėti pastangų, kad užauginti cukrinių runkelių ar kviečių derlių ir kiek reikia vokiečiui? Aš turiu per mėnesį pasėti, truks plyš. Vokietis gali tris mėnesius sėti ir vis tiek pas jį užaugs. Jie turi ilgą rudenį, palankesnes sąlygas, temperatūras, drėgmės režimą, melioraciją“, – sąlygas lygino R. Majeras.
Kad rytojus būtų šviesesnis R. Majeras siūlo valstybei ir Lietuvos ūkininkams nusistatyti aiškią žemės ūkio sektoriaus viziją.
“Žemės ūkyje nėra moksliškai pagrįstos analinės, kokios turėtų būti Lietuvos sektoriaus kryptys. Yra pseudomokslininkai, kurie pateikia skaičių kratinius ir ką nori, tą sako. Tie skaičių kratiniai sukelia visišką chaosą žmonių ir visuomenės galvose. Reikia pasirinkti žemės ūkio kryptį, kur mes būtume pranašesni už kitus. Nebūsime visose srityse žemės ūkyje stiprūs ir konkurencingi. Turime žinoti, kur esame stipriausi ir ten dėti visas pastangas, kad turėti aiškią poziciją tarp kitų valstybių.
Turime žinoti, kur einame. Kaip ir su pienu: vienas vienaip daro, kitas kitaip, vienas daro, kitas nepadaro arba pusę padaro. Kaip aš, pavyzdžiui. Nebaigtos tos fermos. Nereikėjo gal tiek melžimui skirti, reikėjo pastatyti gerus gyvulių tvartus“, – savo klaidų neneigia ir žemės ūkio viziją išdėsto R. Majeras.
