J. Pažėra teigia, kad jau artimiausiu metu pieno produktai pigs, o tai nėra geros žinios smulkiesiems pieno perdirbėjams.
Kartu netoli Kauno įsikūręs žmogus DELFI papasakojo, ką reiškia būti smulkiu ūkininku, prisiminė, kaip griuvus Sovietų sąjungai kurtis pradėjo nuo vienos karvės, o dabar jų daugiau nei septynios dešimtys.
„Spręskite patys – iki Naujųjų už litrą dyzelinio kuro mokėjau po 56 centus, tai dabar po akcizų pakėlimo, moku 66 centus. Vasarą neišvengiamai reiks pieną, grietinę dar atpiginti ir grįžti į senas kainas. Elektra nepinga, darbo jėga brangsta ir brangsta ne darbininko naudai, o didesne dalimi valstybės naudai. Nes minimalios algos kėlimai labai menkai prideda dirbančiam žmogui“, - svarsto J. Pažėra.
Nepaisant gana sudėtingos situacijos ūkininkas neketina visko mesti.
„Kai pagalvoji, kokio galo aš 25 metus viską kūriau, kad viską lengvai sunaikinti? Aš puikiai suprantu, kad šiuolaikinėje ekonomikoje sustoti vietoje negalima. Kitaip tave sumindžios. Tačiau pagalvokite, kaip smulkiam ūkiui plėstis? Bepigu plėstis tiems, kas turi po kelis tūkstančius hektarų, kurie žemės supirkinėjimui samdo specialius žmones“, - skundžiasi ūkininkas.
Pradėjo gaminti iš nevilties
Tarybiniais metais Pažėrų šeima gyveno Kazlų rūdoje, o į gimtąjį Padrečių kaimą sugrįžo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.
„Čia – mano tėviškė. Valstiečių ūkio įstatymo pagrindu buvo atstatyta 10 ha plotui nuosavybės teisė. Tuomet dar buvo gyvas tėvas ir pradėjome ūkininkauti. Berods, tai buvo 1990 metų vasarą, kai grįžome iš Kazlų Rūdos. Ten gyvenome 17 metų, ten dirbome, ten vaikai gimė, tačiau grįžome į tipišką, apleistą kolūkiečio sodybą. Su lengvąja mašina čia buvo galima įvažiuoti tik vasarą, kai sausa, ir žiemą, kai pašąla. Turėjome vieną karvę ir nuo to pradėjome. Antrą karvę gavome dalinantis kolūkio turtą. Tada pradžiai davė seną telyčią ir seną traktorių. Dar pridėjo 3 ar 4 kiaules. Taip ir pradėjome taip vadinamą nuosavą verslą“, - pasakojimą pradeda J. Pažėra.
Šiandien J. Požėra ūkyje augina jau 75 melžiamas karves, kurios per parą duoda 500-600 l pieno. Vasarą kiekis padidėja iki 1000 litrų.
„Pradžioje melžėme rankomis, o po trejų ketverių metų įsigijome įrangą. Gal 1993-1994 metais pradėjome vežti pieną tiesiai į Kauną ir pardavinėti. Sėkmingai tuo vertėmės 8 metus ir išaugome iki tokio lygio, kad viso pieno parduoti jau nebebuvo kada. Tada įsteigėme pieno supirkimo punktą ir gal 8 metus dirbome Rokiškio grupėje. Pateikdavome iki 3 tonų per dieną, įskaičiuojant ir savo. Atėjo momentas, gal 2005 metai buvo, kai kainos katastrofiškai krito net iki 40 lietuviškų centų už litrą. Pamatėme, kad artėja bankrotas. Tuo labiau, kad jau vieni pirmųjų buvome pasinaudoję parama“, - DELFI sako J. Pažėra.
Laimei, tuomet pavyko išvengti bankroto - buvo leista pieno produktus gaminti namuose ir jais prekiauti miestuose. Per mėnesį Pažėrų šeima pasigamino įrangą ir pradėjo gaminti sūrius, grietinę, varškę, sviestą bei kitus gaminius – iš viso 7-8 pozicijas.
„Daugiau mažiau sėkmingai tuo verčiamės iki šiol“, - šypteli ūkininkas.
Produktus išgraibsto
Ūkininkas kiekvienos dienos rytą vyksta į Kauną, kur parduoda šviežius pieno produktus. J. Pažėra pastebi, kad miestiečiai atsigręžia į natūralius produktus, todėl išparduoti gaminius sunkumų nekyla.
„Miestiečiai visų pirma vertina natūralumą. Jie ateina į protą ir grįžta prie senų, laiko išbandytų rankų darbo kaimiškų gaminių. Pieną perka ir perka gana gerai, tačiau pardavinėti vien pieną neapsimoka, nes tai yra pats mažiausias pelnas. Tai tas pats, kas pardavinėti grūdus kaip žaliavą arba neperdirbtą naftą. Pakankamai kainuoja pakuotės, etiketės. Kur kas geriau pieną perdirbti į produktus – produktai gaminami ankstų rytą ir tą pačią dieną parduodami turguose. Šviežumas ir natūralumas yra didžiausias šių produktų privalumas“, - pasakoja ūkininkas.
J. Pažėros teigimu, jo produkcijos kainos nesikeičia jau keletą metų. Beje, ūkininkas prognozuoja, kad netrukus pieno gaminiai pigs.
„Nuo euro įvedimo pabrango tik pienas. Tai lėmė nesuprantamas ažiotažas. Buvo išpūstas burbulas. Buvo laikas, kaip pieną šlavė, tačiau dėl pieno perpirkinėtojų mes buvome priversti pieno gaminių kainą nuo 6 eurų už kilogramą kelti iki 8 eurų. Atvežus pieną iš karto išsirikiuodavo eilė, o žmonės sviestą pirkdavo kilogramais. Viskas aišku, kad dalis pirkėjų jį perparduodavo. Faktas, kad pieno kaina grįš į seną poziciją. Gaminiai pigs. Manau, tai nutiks jau pavasarį. O šiaip kainos yra mažesnės, nei parduotuvėje“, - sako ūkininkas.
Litras pieno pas J. Pažėrą kainuoja apie 60 centų. Kilogramas varškės – 2,4 euro, kilogramas balto sūrio – 3,5-4 eurai.
Nors gaminiai pas ūkininkus pigesni, J. Pažėra negaili kritikos brangesnei prekybos centrų produkcijai.
„Sunku tą pieną pavadinti pienu. Tas pats su sūriu – ten yra sūrio gaminys, kas parašyta mažomis raidėmis. Aš nesu biochemikas, bet pienas yra pienas, o pagamintas iš miltelių ar perkaitintas jis jau iš esmės praradęs savo visas gerąsias savybes. Įdomu, ar patys tokių gaminių gamintojai vartoja tokią produkciją“, - šypteli ūkininkas.
Vargas dėl darbuotojų
J. Pažėros ūkyje dirba ne tik jis pats, bet ir jo šeimos nariai, įskaitant sūnų. Ūkininkas neslepia, kad šiandien rasti naujų darbuotojų labai sudėtinga, o dirba tik tiek kurie čia praleido ne vienerius metus.
„Prie šios situacijos privedė tokia politika. Žmonės Darbo biržoje gavę dykus pinigus dirbti nebenori ir niekada nebenorės. Mus ragina kurti darbo vietas. Mes kuriame darbo vietas. Neskaičiuojant šeimos narių dirba dar 5 žmonės. Žmonės pas mus dirba jau ne vienerius metus. Yra tokių, kurie dirba jau 9 metus. Jei jie dirba tiek metų tai reikia suprasti, kad sąlygos nėra blogos. Viena moteris buvo emigravusi, tačiau grįžo atgal. Mes nuosavos žemės turime tik 25 ha ir aukščiau bambos su atlyginimais neiššoksi, tačiau žmonės prisirišę“, - sako J. Pažėra.
Ūkininkas sako, kad darbo verslo aplinką dar labiau pasunkino brangstantys degalai ir kiti mokesčiai.
