Tikru medaus guru vadinamas vyras bites augina jau beveik pusšimtį metų bei savo patirti dalinasi su jaunaisiais bitininkais. Čia video, kaip profesionalai galima elgtis su Dievo vabalėliais.
Unikalu tai, kad 250 avilių turintis bitininkas 36 metus dirba viešojo transporto vairuotoju ir nors medaus verslas sekasi puikiai, vyras sako, kad troleibuso tikrai nesiruošia išsižadėti.
„Kai pradėjo dirbti vairuotoju – bičių turėjau nedaug, todėl reikėjo papildomo uždarbio. Ir nors bitynas plėtėsi, vairuoti troleibusą taip patiko, kad iki dabar šios veiklos neatsisakau, o toks darbas garantuoja ir geresnes socialines garantijas“, – sako Gintautas.
Pasak bitininko, suderinti dvi visiškai skirtingas veiklas problemų nekyla. Atvirkščiai, anot vyro, darbai vienas kitą papildo.
„Keturias dienas per savaitę dirbu vairuotoju, o likusias praleidžiu bityne. Jei būna labai svarbių darbų su bitėmis, tada dirbu pamainomis – nuo ryto vairuoju, o po pietų važiuoju į bityną. Darbo grafikas pakankamai įtemptas, tenka dirbti po 12 ir daugiau valandų, bet nesiskundžiu. Geras kolektyvas, darbas patinka, pakeisti specifiką taip pat į naudą, o ir iki pensijos liko nedaug“, – juokiasi Gintautas.
„Visą dieną vairuoti mieste, tai žinot, būna visko ir stresas, ir įtampa, bet grįžus į kaimą – atsipalaiduoju, padirbu ir nors darbas fizinis, tačiau labai malonus“.
Kaip tėvas, taip ir sūnus
Paklaustas, kaip jo gyvenime gimė meilė bitėms, Gintautas sako, kad nuo mažens buvo tikras gamtos vaikas, o didžiausią įtaką jam padarė bitininkavęs jo tėvas.
„Nuo 7 metų pradėjau bitininkauti su tėčiu. Skirtingai nei mano brolis, kurio ši veikla nesuviliojo, man bitės buvo viskas. Nuo 12-os jau savarankiškai prižiūrėjau avilius. Vėliau, grįžęs iš kariuomenės ir sukūręs šeimą, pradėjau plėsti bityną. Avilių vis daugėjo, o ir verslas sekėsi visai neblogai“, – pasakojo bitininkas.
Kartu su Gintautu ir jo žmona bičių ūkyje sukasi ir jų sūnus, tačiau šis tėvo pėdomis pasuko ne iškart.
„Sūnus, būdamas vaikas, nesidomėjo bitininkyste, o ir mes nevertėme. Vėliau išvykęs į Angliją dirbo nekvalifikuotą darbą, tačiau pamatė, kad mes su žmona per vasarą uždirbame tiek pat, kiek ir jis, todėl nusprendė sugrįžti į Lietuvą ir padėti tėvams“, – pasakoja bitininkas.
Eksportuoja
Didžiąją dalį gaunamo medaus bitininkas eksportuoja į didžiąsias Europos šalis.
„Daugiausiai mūsų medaus pasiekia Belgiją, taip pat Vokietiją, Prancūziją. Dirbame per tarpininkus, pačiam eksportuoti nėra galimybių, nes kiekiai tiesiog per maži, todėl yra žmonės, kurie tuo užsiima, turi kontaktus, organizuoja surinkimą, nuveža į nepriklausomą laboratoriją Vokietijoje, ten patikrina ir tada gauname pinigus.
Norint pragyventi tik iš bitininkystės reikėtų turėti nuo 300 iki 500 avilių. Tada gali ir šeimą tinkamai išlaikyti ir pakeliauti. Ateityje planuoja šiek tiek padidinti ir savo avilių kiekį“, – priduria Gintautas.
Dabar Gintauto ūkyje veikia modernus cechas, kuriame sukamas medus, tačiau ankščiau vyrui tekdavo visus darbus atlikti rankomis.
„Kol bičių buvo nedaug, daugelį operacijų galėdavome atlikti ir patys, tačiau daugėjant avilių, todėl ūkį stengėmės automatizuoti ir taip palengvinti darbą. Galiu drąsiai pasakyti, kad palyginus darbo našumą anksčiau ir dabar, jis padidėjo dešimt, o galbūt ir 20 kartų“, – sako bitininkas.
Didžiausia krizė
Prieš kelis dešimtmečius visos Lietuvos bičių augintojams buvo iškilusi rimta grėsmė, kai į mūsų šalį iš Azijos atklydo didžiausias bičių priešas – varozinės erkės.
„Lietuvoje jos mutavo, greitai prisitaikė prie klimato sąlygų ir pradėjo plisti. Tada bitininkai dar nemokėjo su jomis kovoti, todėl masiškai pradėjo žūti šeimos. Tuo metu Lietuvoje liko tik trečdalis bitynų.
Nebuvo nei vaistų, nei kažkokių priemonių. Bičių augintojai bandė erkes naikinti kaip tik išmanė Tai terpentinu, tai visokiomis kitokiomis medžiagomis. Kas kuo išgalvojo, tuo ir gydydavo“, – prisimena Gintautas.
Laimei, atsirasus skruzdžių rūgštims, kurios yra pagrindinis ginklas kovojant su varozinėmis erkėmis ir per keletą metų bitynai atsistatė, deja, ne visi.
„Dabar turime priemonių. Kiekvienais metais profilaktiškai gydome bites ir jos nuo erkių nenukenčia, tačiau tada, visi patyrė didelių nuostolių, kai kas net metė bitininkystę“, – pasakojo bitininkas.
Moko jaunimą
Dabar, anot Gintauto, Lietuvoje bičių augintojai išgyvena aukso amžių ir nors konkurencija didėja, vietos po saule kol kas užtenka visiems.
„Jauni žmonės susidomi bitininkes, pradeda auginti, taip pat egzistuoja profesionalūs bitynai. Pas mane atvyksta žmonės pasisemti patirties, stebėti kaip dirbu, kokias priemones naudoju. Mokosi, klausinėja, o man smagu padėti jaunajai bitininkų kartai“, – sako vyras.
Tačiau, pasak bičių augintojo, dažnai žmonės norėdami užsiiminėti bitininkyste galvoja vien tik apie pelną.
„Kai atvyksta ir pirmas klausimas būna, „tai kiek pasidarai“, tai iškart galiu pasakyti, kad tokie žmonės niekada nebus geri bitininkai. Reikia turėti pašaukimą, mylėti gamtą ir tik tada galvoti apie pinigus
Kažkada pas mane praktikavosi toks jaunuolis. Kas įdomiausia – vaikinas buvo alergiškas bitėms. Atsimenu, kaip mes jį saugojom. Jei jam įgeldavo – iškart pradėdavo tinti. Bet su laiku jis išmoko su tuo susitvarkyti. Tai tikrai unikalus atvejis ir pavyzdyss, kad didelis noras, net ir tokioje situacijoje, nugali viską“, – šypsosi Algimantas.
