aA
Pa­si­bai­gus dar­by­me­čiui, trum­po ato­kvė­pio su­lau­kė ir žem­dir­biai. Suk­ro­vus der­lių į aruo­dus, už­da­rius gy­vu­lius į tvar­tus, ga­li­ma at­si­kvėp­ti ir api­bend­rin­ti vi­sų me­tų dar­bą. Šį­kart pa­si­do­mė­jo­me, kaip ūki­nin­kams se­kė­si ap­si­rū­pin­ti pa­ša­rais gy­vu­liams, ar už­teks jo iki va­sa­ros?
Sūnui ūkį teko perimti pareikalavus NMA
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Apie praė­ju­sius me­tus ir pla­nus kal­bė­jo­mės su dvi­de­šimt me­tų Vieš­to­vė­nų kai­me ūki­nin­kau­jan­čiais Nor­kais, ku­rie sa­vo ūkį lip­dy­ti pra­dė­jo nuo nu­lio, o da­bar džiau­gia­si ge­rais re­zul­ta­tais.

Kai­me – lyg bal­tos var­nos

Nau­so­džio se­niū­ni­jo­je, Vieš­to­vė­nų kai­me, įsi­kū­rę Nor­kai jau dau­ge­lį me­tų plė­to­ja mo­der­nų miš­rų ūkį. Šian­dien jie jau ga­li pa­si­džiaug­ti išau­gu­sia apie 180 gal­vi­jų ban­da, ku­rio­je 70 mel­žia­mų kar­vių. Au­gi­na­mos ir grū­di­nės kul­tū­ros, ja­vais už­sė­ja­ma net 100 hek­ta­rų. Di­džio­ji da­lis ūky­je užau­gin­tų grū­dų suei­na gal­vi­jų pa­ša­rams, kas lie­ka – par­duo­da­ma. Šei­mos ūky­je su­ka­si Mi­la­na su sū­nu­mis Al­gir­du ir Man­tu. Jiems tal­ki­na vie­nas sam­do­mas dar­bi­nin­kas.

Pa­sak M. Nor­ku­vie­nės, šei­ma į šį kai­mą at­si­kraus­tė ne­tu­rė­da­ma nei pra­di­nio ka­pi­ta­lo, nei tech­ni­kos, nei že­mės. Ap­si­gy­ve­no se­no­je vė­jo per­pu­čia­mo­je tro­be­lė­je. Di­džiau­sias Mi­la­nos ir da­bar jau am­ži­ną atil­sį Ro­mo tur­tas bu­vo... vai­kai. Aukš­čiau­sia­sis šią šei­mą ap­do­va­no­jo net pen­kiais sū­nu­mis ir duk­re­le.

Sui­rus ko­lū­kiams, pra­si­dė­jo nu­sa­vin­tų že­mių grą­ži­ni­mas. Žmo­nės at­ga­vo sa­vo tė­vų, se­ne­lių že­mes, o Nor­kai ne­tu­rė­jo ko at­gau­ti. Nei do­va­nų, nei pa­li­ki­mų jie ga­vo, to­dėl vis­ką rei­kė­jo įsi­gy­ti pa­tiems.

Kaip da­bar pri­si­me­na Mi­la­na, kai­mo žmo­nės juos lai­kė at­vy­kė­liais – bal­to­mis var­no­mis. Vi­si keis­tai su­ti­ko ži­nią, kad jų šei­ma pir­mo­ji kai­me nu­si­pir­ko nau­ją trak­to­rių. Sun­kiai, bet ban­kas pa­ti­kė­jo Nor­kais ir su­tei­kė ne­men­ką pa­sko­lą. „Kai­me žmo­nės kal­bė­jo, kad ban­kas atims tą mū­sų trak­to­rių, nes vai­kų daug, vis ma­ži, tro­ba kiau­ra...“ – pri­si­mi­nė sun­kią pra­džią.

Jau pir­mai­siais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais Nor­kai pa­si­rin­ko pie­no ūkio kryp­tį. Tik­riau­siai to­dėl, kad už­dirb­ti iš pie­no ga­li­ma grei­čiau. O di­džiau­sia jų ūkio plėt­ra pra­si­dė­jo ta­da, kai at­si­ra­do ga­li­my­bė gau­ti eu­ro­pi­nę pa­ra­mą. Ta­da ir kar­vių ban­da ge­ro­kai išau­go. Pa­di­dė­jus ūkiui la­bai pa­dė­jo jau ūg­te­lė­ję sū­nūs. Sa­vo jė­go­mis jie pa­sta­tė fer­mą. Tie­sa, ne­bu­vo leng­va. Ro­mas bu­vo sta­lius ir vai­kus mo­kė vis­ką da­ry­ti taip, kaip rei­ka­lau­ja tai­syk­lės.

Pi­ni­gų rei­kė­jo ūkiui mo­der­ni­zuo­ti, tad sam­dy­ti sta­ty­bi­nin­kus ne­bu­vo iš ko. Ro­mas su tri­mis vy­riau­siai­siais sū­nu­mis per pen­ke­rius me­tus fer­mą pa­sta­tė sa­vo jė­go­mis. „Mes bu­vo­me 14–15 me­tų paaug­liai, į mo­kyk­lą ta­da ei­da­vo­me pail­sė­ti. Kar­tais net per pa­mo­kas už­mig­da­vo­me. Dir­bo­me la­bai sun­kiai, nes vis­ką kal­ta­vo­me kaip tik­ri sta­liai. Po ku­rio lai­ko nu­va­žia­vę pa­si­žval­gy­ti, kaip ūki­nin­kau­ja stam­bes­ni ūki­nin­kai, pa­ma­tė­me, kad vis­kas da­ro­ma daug pa­pras­čiau ir grei­čiau“, – pri­si­mi­nė šyp­so­da­mie­si jau­nie­ji ūki­nin­kai Al­gir­das ir Man­tas.

Norkų šeima
Norkų šeima
© Zenonas Rotautas

Po­pie­rė­lis svar­biau už pa­tir­tį

Šian­dien šei­mos ūkiui va­do­vau­ja Al­gir­das. Taip at­si­ti­ko tik­rai ne dėl jo di­de­lio no­ro. Prieš ket­ve­rius me­tus šei­mos gal­va su­si­rgo sun­kia li­ga, o prieš dve­jus iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin. Šei­mą už­klu­po ne tik di­džiu­lis skaus­mas, bet ir rū­pes­čiai dėl ūkio atei­ties. Iš Na­cio­na­li­nės mo­kė­ji­mo agen­tū­ros (NMA) Ro­mas ūkiui mo­der­ni­zuo­ti bu­vo ga­vęs eu­ro­pi­nę pa­ra­mą. Pir­ma­sis eta­pas jau bu­vo sėk­min­gai įgy­ven­din­tas, o pra­si­dė­jus ant­ra­jam šei­mą iš­ti­ko ne­tek­tis.

Tik­riau­siai daug kur bū­tų su­pran­ta­ma, jog to­kiu at­ve­ju ūkį pa­vel­di ir įsi­pa­rei­go­ji­mus pe­ri­ma su­tuok­ti­nė, bet ne mū­sų biu­rok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je. Iš­duo­da­ma­me ūki­nin­ko pa­žy­mė­ji­me įra­šo­mas tik vie­nas as­muo, o tai reiš­kia, kad tik šis la­pe­lis ir nu­spren­džia, tu­ri žmo­gus su­ge­bė­ji­mų ūki­nin­kau­ti ar ne. Mi­la­na Nor­ku­vie­nė ga­lė­jo pa­vel­dė­ti ūkį, bet vyk­dy­ti įsi­pa­rei­go­ji­mų NMA ne­tu­rė­jo tei­sės. Tam rei­ka­lin­ga jau bent me­tus tu­rė­ti ūki­nin­ko pa­žy­mė­ji­mą. Mo­te­ris jo ne­tu­rė­jo, tad ir jos dvi­de­šim­ties me­tų dar­bo ūky­je pa­tir­tis bu­vo nu­ra­šy­ta kaip nie­ko ne­reiš­kian­ti.

Tai bu­vo vie­nas iš pir­mų­jų to­kių at­ve­jų Lie­tu­vo­je. Taip su­si­klos­čiu­si si­tua­ci­ja į Nor­kų gy­ve­ni­mą įne­šė daug su­maiš­ties. „Juk ga­lė­jo iš mū­sų pa­rei­ka­lau­ti grą­žin­ti pi­ni­gus, ku­rie jau bu­vo in­ves­tuo­ti. Mus iš­gel­bė­jo tik tai, kad Al­gir­das prieš dve­jus me­tus jau bu­vo ta­pęs jau­nuo­ju ūki­nin­ku. To­dėl jis ir ta­po ūkio šei­mi­nin­ku. Teis­muo­se bū­tu­me įro­dę sa­vo tie­są, bet kiek lai­ko, pi­ni­gų ir svei­ka­tos tai bū­tų kai­na­vę!? – svars­tė Mi­la­na. Ir pri­dū­rė – Bū­tų ge­rai, kad per­skai­tę šį straips­nį ir ki­ti ūki­nin­kai, prieš pri­siim­da­mi įsi­pa­rei­go­ji­mus, ge­rai ap­svars­ty­tų bei iš­siaiš­kin­tų, kas jų lau­kia, jei šei­mo­je at­si­tik­tų ne­lai­mė.“

Nuo auš­ros iki su­te­mų

Nors ūkio šei­mi­nin­ku do­ku­men­tuo­se įvar­di­ja­mas Al­gir­das, bet sū­nūs di­rek­to­re su­tar­ti­nai lai­ko ma­mą. Šiai šau­niai tri­ju­lei kar­tais tal­ki­na ir vy­riau­sia­sis sū­nus Min­dau­gas. Iš šei­mos ūkio jis pa­si­trau­kė iš­vyk­da­mas dirb­ti į Nor­ve­gi­ją. Ten už­dar­biau­da­mas pra­lei­do ke­le­rius me­tus, o da­bar jau ža­da ap­si­sto­ti Lie­tu­vo­je. Nors su­kū­ręs šei­mą jis gy­ve­na Tel­šiuo­se, per di­džiuo­sius dar­bus vi­sa­da at­sku­ba į pa­gal­bą.

Sū­nus Sta­sys stu­di­juo­ja Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te. Al­gir­das ir Man­tas pa­si­džiau­gė, kad bro­lis ne tik sėk­min­gai mo­ko­si, bet ir dir­ba. Jau­niau­sia­sis sū­nus Sau­lius dir­ba sta­ty­bo­se už­sie­ny­je. O pa­gran­du­kė sep­ty­nio­lik­me­tė Auš­ra mo­ko­si Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je. Pa­sak ma­mos, tu­rė­ti pen­kis vy­res­nius bro­lius duk­rai – sma­gu, bet nuo­la­ti­nė glo­ba ir rū­pes­tis daž­nai mer­gi­ną var­gi­na.

Al­gir­do ir Man­to tan­de­mas ne­li­ko ne­pas­te­bė­tas. Kad jau­ni vy­rai šau­niai dar­buo­ja­si, gir­dė­ti net gre­ti­muo­se kai­muo­se. Abu jie ve­dę, tu­ri vai­kų, gy­ve­na Plun­gė­je, bet kiek­vie­ną die­ną sku­ba į kai­mą – ten, kur lau­kia sun­kus dar­bas. Va­sa­ro­mis čia ten­ka plu­šė­ti nuo auš­ros iki su­te­mų, be lais­va­die­nių ar ato­sto­gų. Jau­nie­ji ūki­nin­kai sa­ko su­pran­tan­tys, kad na­muo­se jų lau­kia my­li­mos žmo­nos, ma­ži vai­kai, bet ki­taip sa­ko ne­ga­lin­tys. Kai vis­kas jų pa­čių ran­ko­mis taip sun­kiai su­kur­ta – mes­ti ne­lei­džia šir­dis.

Kad ūky­je bū­tų nors šiek tiek leng­viau, Nor­kai ieš­ko dar vie­no dar­bi­nin­ko. Sa­ko, kad įdar­bi­nę pa­gal­bi­nin­ką, ga­lė­tų dar­by­me­čiu tu­rė­ti nors vie­ną lais­vą die­ną per sa­vai­tę. Tu­ri jie ir vie­ną, kaip pa­tys sa­ko, neį­gy­ven­di­na­mą sva­jo­nę – vi­si kar­tu su šei­mo­mis ke­lioms die­noms iš­vyk­ti pail­sė­ti.

Žąsys laikomos tik dėl grožio
Žąsys laikomos tik dėl grožio
© Žemaitis

Va­sa­ros lau­ka drą­siai

Pra­kal­bus apie praė­ju­sių me­tų der­lių, vy­rai pa­ti­ki­no, kad me­tai bu­vo ge­ri. Grū­dų užau­gi­no tiek, kad li­ko dar ir par­duo­ti. Ir šie­no at­sar­gų pa­si­ga­mi­no dau­giau nei rei­kia jų ūkiui. Tai lė­mė skau­džios už­praė­ju­sių me­tų pa­mo­kos, kai dėl saus­ros ne­bu­vo kuo gy­vu­lių šer­ti. Ūki­nin­kai daug do­mė­jo­si, skai­tė, kai ką sa­vo dar­buo­se kei­tė iš es­mės, ir tai da­vė pui­kių re­zul­ta­tų. Pa­sak Man­to, la­biau­siai ūkio dar­buo­se pa­de­da ne ži­nios, įgy­tos uni­ver­si­te­tuo­se ar įvai­riuo­se kur­suo­se, o il­ga­me­tė pa­tir­tis.

Kaip ir dau­ge­lis ūki­nin­kų, Nor­kai taip pat jau ke­le­rius me­tus iš ei­lės au­gi­na ku­ku­rū­zus. Jų sė­ja 24 hek­ta­rus. Pa­tys pa­si­ga­mi­na si­lo­so. Anot jų, iš 20 hek­ta­rų gau­na ke­tu­ris kar­tus di­des­nę nau­dą nei iš 60-ies. Tik svar­bu pri­žiū­rė­ti gy­vu­lių ra­cio­ną, nes še­riant vien tik si­lo­su gy­vu­liai pra­de­da tuk­ti.

Bet kad užau­gin­tum taip lau­kia­mo der­liaus, tręš­ti ir purkš­ti dir­ba­mų lau­kų ne­pa­kan­ka. Juos rei­kia dar ir sau­go­ti. La­bai daug ža­los pie­voms ir pa­sė­liams pri­da­ro šer­nai. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties Al­gir­das įsto­jo į me­džio­to­jų bū­re­lį. Pa­bu­vęs va­ro­vu ir įga­vęs pa­tir­ties, po me­tų ga­lės jau ir pa­ts sa­vo der­lių sau­go­ti. „Rei­kės ir ste­bė­ji­mo ka­me­ras įsi­gy­ti. Šer­nai mai­ti­na­si įvai­riu pa­ros me­tu. Kar­tais ga­li vi­są nak­tį jų ty­ko­ti, lauk­ti, o jie at­ke­liau­ja tik pa­ry­čiais, kai me­džio­to­jai jau pu­čia į ūsą“, – kal­bė­jo.

Leng­ves­nis dar­bas – atei­ties pla­nuo­se

Įdo­mu bu­vo su­ži­no­ti, ko­kie Nor­kų atei­ties pla­nai? Anot jų, di­din­ti ūkio kol kas ne­pla­nuo­ja. Ne pa­slap­tis, kad Vieš­to­vė­nuo­se daug di­de­lių ūkių. Lais­vos že­mės nė­ra, o ir iš­si­nuo­mo­jęs jos ne­ga­li bū­ti tik­ras, kad sa­vi­nin­kas ki­tais me­tais neiš­nuo­mos jos ki­tam, pa­siū­liu­siam eu­ru dau­giau. Kon­ku­ren­ci­ja di­džiu­lė, o tai ska­ti­na to­bu­lė­ti ir ju­dė­ti į prie­kį.

Nors di­din­ti ūkio ne­ke­ti­na, šei­ma jau yra su­gal­vo­ju­si, kaip pa­leng­vin­ti dar­bą fer­mo­je. Tik sa­vo su­ma­ny­mų neiš­duo­da, nes šiems pla­nams įgy­ven­din­ti rei­kia ne­ma­žų in­ves­ti­ci­jų ir lai­ko.

Vy­rai pa­si­džiau­gė sa­vo žmo­no­mis, kad joms pa­vyks­ta nors ret­kar­čiais juos ati­trauk­ti nuo dar­bų, ru­ti­nos ir, kaip pa­tys sa­ko, fer­mos dvo­ko. Juos džiu­gi­na ir tai, kad ma­ma lais­vo lai­ko da­bar jau tu­ri dau­giau. Sū­nūs ją iš­lei­džia į šo­kius, kon­cer­tus ar to­li­mes­nę ke­lio­nę.

Šian­dien Nor­kų ūkis jau ga­li pa­si­džiaug­ti ir gau­na­mais ge­rais re­zul­ta­tais. Jiems pa­vy­ko įsi­gy­ti nuo­sa­vos že­mės, įvai­rios va­ka­rie­tiš­kos tech­ni­kos, ras­ti sa­vo pro­duk­ci­jai pir­kė­jus, o svar­biau­sia – įgy­ti neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties. Ir tai pa­siek­ta vi­sai ne dėl sėk­mės, bet dėl kas­die­nio sun­kus ir at­kak­laus vi­sos šei­mos dar­bo.

Žemaitis
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(22 žmonės įvertino)
4.7273
Arūnas Milašius | D+

Sodybas tvarkantis ir parduodantis vyras - kaip perkant tokį objektą nepadaryti esminių klaidų (1)

Kaime galima rasti įvairių verslų ir juos derinti su gyvenimo būdu. Keturiasdešimt devynių metų...

Kaip gyveno miesteliai per vokiečių okupaciją (91)

1941 m. vasarą Vokietijos ir Lietuvos pasienio miestelyje Kybartuose aidėjo šūviai. Vokiečiai...

Kaip gyveno kumečiai Suvalkijos dvaruose (47)

Anot knygos „Virbalis mano prisiminimuose“ autoriaus Juozo Zabielavičiaus „Suvalkijoje, kuri...

Kodėl angelų kūrėjas iš Kauno bėgo į kaimą (9)

Anykščių Angelų muziejuje akį traukia menininko Valdo Pelegrimo medyje įkūnytas angelas...

Zarasų ūkininkai susijungė, atidarė mėsos išpjaustymo cechą, ir išėjo prekiauti į didmiesčius (14)

Apie ūkininkų kooperaciją, kaip apie perspektyvią bendradarbiavimo formą, Lietuvoje kalbama jau...

Top naujienos

Turistų rojumi vadinamas miestas nepaiso į neregėtas aukštumas šovusių COVID-19 skaičių: neužsidarysim (63)

Barai čia sausakimši ir šurmuliuoja taip, tarsi dabar būtų 2019-ieji. Socialinių tinklų...

Restoranai – prie išlikimo ribos: naujos paramos pakaks mėnesiui (61)

Maisto gaminimas išsinešimui padeda tik psichologiškai, kalba restoranų atstovai. Anot jų,...

Kremlius piktinasi žlungančiais planais dėl „Sputnik“: mes suprantame, kur čia šuo pakastas (741)

Rusija kaltina Vakarus, kad šie piktžodžiauja atsiliepdami apie jos laimėjimus pasaulinėse „...

Prieš vidurnaktį – tragiška avarija Kauno rajone: žuvo du žmonės (4)

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį Policijos departamentas pranešė apie tragišką avariją...

Po pamokų mokytojas iš Šiaulių neria į šeimos verslą: tikrąjį pandemijos poveikį pamatysime pavasarį (52)

Paminklų gamyba – sezoninis verslas, kuris paklausus pavasarį, vasarą, ankstyvą rudenį....

Keičiasi JAV prezidentai, bet ne Kremliaus bauginimai: Baltijos šalims vėl paišo baisius scenarijus (727)

Prezidento rinkimai JAV bei Baltųjų rūmų šeimininkų pasikeitimai – ne šiaip didelis įvykis...

Dėl paauglystėje patirtų nuoskaudų išsižadėjo savo motinos, o ši dukrai kirto atgal: niekur nepasislėpsi (181)

Vos tik pilnametystės sulaukusi mergina išėjo iš namų – nebegalėjo daugiau gyventi nei su...

Į Lietuvą po truputį sugrįžta sniegas (3)

Sekmadienio dieną per Lietuvą slinks banguojantis atmosferos frontas. Dangų dengs storas debesų...

Nacionalinėje atrankoje – tai, ko „Eurovizijos“ gerbėjai laukė metus ir už borto likę net scenos senbuviai (210)

Šį šeštadienį visų „Eurovizijos“ entuziastų dėmesiui vyko jau antroji nacionalinės...

Miškuose vyksta tikras karas: vos pamatę pareigūnus, įžūlus pažeidėjai sprunka, prasideda įnirtingos gaudynės (303)

Važinėjimas keturračiais gamtoje - vis populiarėjantis pramogos būdas, tačiau pati gamta nuo to...