aA
Šurmulio kupinas didmiesčio gyvenimas, iškeistas į ramią miškų apsuptį ir kasdienybę gamtoje, daugeliui gali atrodyti kaip nepasiekiamybė. Tačiau palaipsniui į gamtos prieglobstį keliavę Ieva ir Artūras Nečejauskai, po porą metų trukusių ieškojimų atrado savo vietą, kurioje vyksta gyvenimas: auga ožkos ir avys, laksto arkliai, o pasisveikinti su atvykusiais atskuba šunys bei katės. Kitaip tariant, žydi „NeČia“ ūkis.
„NeČia“ ūkis
„NeČia“ ūkis
© Asmeninio albumo nuotr.

Iš užaugintų ūkio gėrybių pesto, saldumynus ir kitą produkciją gaminanti Ieva sako, kad tikslaus sprendimo gyventi vienkiemyje nepamena: „Kai nerandi savo vietos kyla labai daug klausimų: ar tinkama vieta, ar ne per toli nuo miesto, ar mums čia bus gerai, ar mes čia tam pasiruošę. O kai tu patenki į tą vietą, kuri yra tavo ir ta erdvė yra tavo viskuo, ne tik fizine prasme, bet atmosfera, aplinka, augmenija... Tu ateini ir klausimų nebėra.“

Sūrininkystė ir ūkio romantika

Nuo pat išsikraustymo iš Vilniaus Ieva svajojo apie sūrininkystę, kurios idėja gimė po vienos pirmųjų kelionių į Kretą su vyru Artūru: „Mes ten užkopėme į kalną ir išgirdome varpelių muziką. Iš pirmo karto visiškai nesupratome, kas tai yra, o paskui, iš už kalno, išniro 30-40 ožkų banda – visi su skambaliukais. Ir man atrodė, kad sūrininkystė ir ožkos yra muzika, kūrinys.“

„Mes nusipirkome ožkų, avių ir aš pradėjau gaminti sūrius. Tačiau tame visame procese paaiškėjo, kad jeigu nori turėti pieno, tai reikia kiekvienais metais turėti ožiukų, ožkiukų ir avinukų, o mes tada nevalgėme mėsos... Visa ta sūrininkystės romantika užsirišo. Gyvūnai pasiliko kaip naminiai, pradėjo vaikščioti po kiemą kaip šunys ir katės. Galvojome, ką daryti toliau, kaip išgyventi ūkyje. Tada prisipirkome žąsų ir ančių auginti Kalėdoms. Kai atėjo Kalėdos, supratome, kad negalime jų nei valgyti, nei pardavinėti maistui“, – pasakoja Ieva.

„NeČia“ ūkis
„NeČia“ ūkis
© Asmeninio albumo nuotr.

Pašnekovė pamini ir ūkio romantiškumo suvokimą: „Svajojome apie ūkį. Bet tos svajonės... Kai esi mieste, jos atrodo labai romantiškai. Tu gyveni vienkiemyje, skamba avyčių, ožkyčių skambaliukai, darai gurmanišką sūrį, veži į sostinę ir parduodi Vokiečių gatvėje... Aš norėjau visam šitam reikalui diriguoti, o pasirodo, kad tai tiesiog ne mano romantika... Gal kažkieno kito“. Paklausta apie savosios romantikos sąvoką, Ieva įvardina lėtą ritmą, gėles ir laisvę.

Dabar „NeČiaūkis, po daug bandymų kažką daryti ar keisti, klesti laisvai: „Išėjo taip, kad visi gyvūnai gyvena kaip naminiai ir laisvi. Negaliu pasakyti, kad mes juos labai auginame, jie tiesiog gyvena pas mus teritorijoje, kartu.“

Gėlės maiste ir gyvūnų terapija

Akį traukiantis gėlių panaudojimas maiste, pasak Ievos, gimė natūraliai. Niekada gėlių žmogumi nebuvusi Ieva stebėdavo mamos atvežtas gėles ir sodinimus. „Paskui pas mane atsitiko gėlių lūžis ir mama atvežė našlaičių. Sūnus pradėjo jas valgyti kaip salotas – tuomet kilo mintis, ką galima dar su tuo padaryti. Taip viskas ir prasidėjo“ , – teigia pašnekovė.

Seniau ūkyje klestėjo ir gyvūnų terapija, kurios, nors ir tiesiogiai nebesiūlo, Ieva ir Artūras Nečejauskai neatsižada: „Jeigu žmonės pasidomi ar išgirsta ir nori atvykti, tai darome jas, bet tai nėra tikra terapinė terapija. Būna žirgų terapija, terapiniai šunys, kurie yra tam apmokyti ir turi pasiekti kažkokį rezultatą. O čia yra kitaip. Mūsiškiai augintiniai yra terapiniai todėl, kad gyvena laisvi. Galima tikėti tuo ar ne, bet viskas yra energija ir vibracijos. Kai žmonės atvažiuoja į kokį žirgyną, jaučia įtampą ir gyvūnus, kurie jų šalinasi. Prajoja ir gyvūnas bėga nuo žmogaus. Žirgyne arklys neprieis tam, kad jį paglostytumei, su juo pabūtumei. Tai ir yra terapija – tarp laisvų gyvūnų gali būti laisvas. Nebijoti jų, o jie nebijo tavęs.“

„Kai darydavome stovyklas vaikams iš socialiai pažeidžiamų grupių, tai jeigu būdavo, pavyzdžiui, kietas vaikinas, mėgstantis kirviu pasisvaidyti prieš kitus, tai jam duodi viščiuką, mažiuką, miniatiūrinį... Tada pasimato, kaip tas vaikinas pats išsilukštena iš savo šarvų. Nėra programos, per kurią darome suplanuotus dalykus. Mes tiesiog einame pas gyvūnus ir būname su jais. Ne visiems groja tie patys dalykai: vieni gali prie vištų būti, jas lesinti ir medituoti, kiti su avimis, dar kiti – su arkliais“ , – apie gyvūnų terapiją ūkyje pasakoja Ieva.

„NeČia“ ūkis
„NeČia“ ūkis
© Asmeninio albumo nuotr.


Pievose – trys kumelės

Ūkio pievose galima pastebėti lakstančias kumeles, kurios ūkyje atsirado nuo pirminio noro, o vėliau – pajautos: „Aš labai norėjau žirgo ir Artūrą kalbinau, kad nusipirktume arkliuką, o jis sakė ne. Vieną dieną jam sutikus suradau žirgyną, kuriame buvo kumelė Dubysa su trauma, todėl buvo labai pigi. Ji turėjo kumelaitę, savo vaiką, kurią dėl žindymo susitarėme pasiimti ir gražinti užaugintą. Paskutinę dieną žirgyne mus truputį mokė joti ir man davė kumelę vardu Magma. Aš ant jos atsisėdau ir pasakiau Artūrui, kad čia yra mano gyvūnas ir ji su mumis važiuos namo. Atsisėdi ir pajauti, kad esi visiškai vienas kūnas. Taip atsirado Dubysa ir Magma, o kumelaitė Dolči taip pat liko pas mus“ , – šypsosi Ieva.

Gyvenimas miško stebukle

Pasakodama apie vietą ir gyvenimą vienkiemyje, Ieva naudoja stebuklo sąvoką. Paklausus kodėl, atsakymo laukti ilgai netenka – dominuoja laikas, gamta ir laisvė. „Čia laikas teka kitaip. Negaliu naudoti tokių skambių frazių ir sakyti, kad laikas eina greitai, lėtai ar sustoja, bet jis tiesiog neturi linijos. Yra kažkokios laiko kilpos. Laikas kartais išsitempia, kartais susitraukia. Stovėdamas vienoje laiko atkarpoje tu gali būti prie pat šalia savęs ir matyti tai, kas buvo labai seniai, ar netgi tai, kas atsitiks. Labai keistas, mistinis pojūtis“ , – pasakoja moteris.

„Gamta yra labai įvairi ir tai, kaip tu viduje jautiesi, gamtoje gali pajusti veidrodžio efektu. Gali išeiti į pievą – ten bandomis vilnija lauko gėlės, gali išeiti į mišką – ten eglės skarotos ir tu pasislepi jose, eglės tave prispaudžia prie žemės. Yra upė... Nežinau, ar kada maudėtės upėje, bet būtinai tai padarykite. Ten kažkoks portalas – tu įlendi į ją, o išlendi visai kitoks. Gaivesnis, kvėpuojantis, viskas, atrodo, pradeda suktis tavyje. Upė, gamta, laikas ir laisvė. Ji čia visur yra. Čia galima jaustis laisvam, o tai yra stebuklas.“

Iššūkiai ir pakitęs ryšys su gamta

Tiesa, kuriant ūkį vienkiemyje buvo susidurta ir su sunkumais, kurie vertė Ievą galvoti apie visko metimą ir keliones po pasaulį. „Kai visi gyvūnai gyveno pas mus kieme, ne savo zonose, čia nebuvo jokio augalo – viskas buvo sutrypta, nuėsta, plynas laukas. Pažiūrėdavau pro langą ir negalėdavau išeiti iš namų, todėl vieną vasarą beveik iš jų neišėjau“ , – dabar besijuokdama prisimena pašnekovė.

„NeČia“ ūkis
„NeČia“ ūkis
© Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau, laikui bėgant, viskas susidėliojo į savas vietas, o pati Ieva teigia pajutusi kitokį gamtos suvokimą. „Man vieną dieną trinktelėjo toks suvokimas, kad pradžioje, kai tu esi gamtoje, medžius ar pievą matai kaip atskirus vienetus. Vėliau viską pradedi jausti kaip visumą, o vieną dieną man trinktelėjo, kad gamta yra kaip gyvūnas. Labai sunku tai paaiškinti žodžiais – tu tiesiog jauti, kad ji yra visiškai gyva. Kvėpuoja, miega, bręsta, keičiasi ir juda. Tas momentas, kai pradėjau jausti gamtą kaip gyvūną, gyvą sutvėrimą, buvo esminis pasikeitimas. Tai, ko gero, atėjo su gėlėmis ir jų sodinimu, nes visuomet esi įmirkęs į žemę, susileidęs ten pats.“

Pokalbio pabaigoje aptartas susiliejimas su gamta, anot Ievos, yra labai svarbus ir leidžiantis augti kūrybiškai. „Jeigu neaugsi kartu ir neleisi sau augti toje gamtoje, tai negalėsi nieko nei sodinti, nei prižiūrėti, nei kurti. Tu negali kaip svetimkūnis ateiti su kažkokiomis savo taisyklėmis ir sakyti, kad užsiimi kūryba. Aišku, gali, bet tada gausis būtent to svetimkūnio efektas. O kai tu įsilieji, susilieji, kūryba tiesiog plaukia, be jokių taisyklių ir organiškai nugula, teka bei suteka.“

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(45 žmonės įvertino)
4.4444

Sostinę iškeitė į gyvenimą vienkiemyje: gyvūnams leido lakstyti laisvai, maistui gaminti naudoja net gėles (90)

Šurmulio kupinas didmiesčio gyvenimas, iškeistas į ramią miškų apsuptį ir kasdienybę gamtoje,...

Rašytojas Edmundas Malūkas: žygiai į istoriją man sudraskė ir susiuvo smegenis, buvo kultūrinis šokas (66)

Mes, tauta, didžiuojamės, kad turime daug pasaulinio garso mokslininkų, ypač kalbininkų ir...

Naujas medaus sezonas: prekybos centruose pusė jo lietuviškas (3)

Ne veltui sakoma, kad medus yra „gyvas“ produktas – ne tik dėl jo gerųjų ir naudingųjų...

Karūnuota gražiausia Lietuvos ožka – ji ne paprasta kaimietė (24)

Ramygaloje karūnuota gražiausia Lietuvos ožka .

Gelbėjosi nuo karantino: išvažiavo į kaimą ir už 1500 eurų pradėjo verslą (14)

Eligijus ir Augustina Debesiūnai Žilinų k. Varėnos raj. prieš karantiną nusprendė iš Vilniaus...

Top naujienos

Migrantų krizės įaudrintai Lietuvai – dar vienas išbandymas: Rusija jau pradeda telkti pajėgas (286)

Pirmieji ešelonai jau atvyko, o dar daugiau – pakeliui. Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos...

Išskirtinis turgelis Lietuvoje – pardavėjos ir pirkėjos čia visiškai nuogos (23)

10 valanda ryto. Paplūdimyje plėvesuoja raudona vėliava – maudytis draudžiama. Tą primena ne...

Net ir vasarą ne visiems užtenka vitamino D – gydytojas išvardijo, kodėl taip nutinka

Tyrimai rodo, kad beveik visiems Lietuvos gyventojams, nevartojantiems papildų, trūksta vitamino D...

Kad įgyvendintų svajonę, teko padirbėti ir užsienyje: siekiantiems iš to praturtėti, tokios veiklos nesiūlo (4)

Meilė žirgams prasidėjo nuo tada dar būsimo vyro padovanoto žirgo, o šiandien šeima Biržų...

Tikisi rasti papildomų darbuotojų už 760 eurų atlyginimą: ieškom žmonių, kurie nori dirbti valstybei (350)

Lietuvos–Baltarusijos pasienyje kasdien sulaikant maždaug po 100 neteisėtai sieną kirtusių...

Antroji olimpinių žaidynių diena: sporto šakų debiutai, sensacijos ir japoniškas krepšinio robotas (3)

Antroji Tokijo olimpinių žaidynių diena viso pasaulio sporto gerbėjams padovanojo ištisą...

Mirė Kazio Lozoraičio našlė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis (72)

Sekmadienio rytą Italijoje mirė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis – dailininkė ir buvusio Lietuvos...

Rimvydas Valatka. Dieveniškių kilpa Šimonytei (344)

Jei Lietuvoje yra nors vienas žmogus, kuriam niekas šioje pavydu alsuojančoje šalyje, įskaitant...

Jūros šventės linksmybės pajūryje: alkoholis liejosi upeliais, viruso pavojai pamiršti nuotraukų galerija iš Klaipėdos (233)

Penktadienį Klaipėdoje įsibėgėjusi Jūros šventė nemažino apsukų ir kitomis dienomis....

Jūros šventės minioje – motociklininko gaudynės: nuo policijos girtas vairuotojas spruko nardydamas tarp žmonių (3)

Šeštadienį apie 11 valandą Danės gatvėje stovinčius prekeivius ir vaikštinėjančius Jūros...